Lapkričio 28 d.  vakarą mes dalijomės mintimis apie garsiojo prancūzų klasiko Gi de Mopasano romaną „Vieno gyvenimo istorija“. Įspūdį dar kartą perskaičius šį kūrinį (juk visos buvome jį skaičusios kažkada) būtų galima apibūdinti vienu sakiniu – „ ir tamsus gyvenimas moka šypsotis“. Garsus rašytojas knygoje prabyla tyros, gal gyvenimo, gal Dievo, o gal likimo skriaudžiamos moters balsu. Žana yra jauna, nepatyrusi, kupina vidinio, ne tik išorinio grožio, kukli, drovi, sklidina inteligencijos ir idealizmo mergina. Romane nepaprastai įsijaučiama į moters vidinį pasaulį, gana tikroviškai piešiamas ir jos vyro Žiuljeno šykštumas, brutualumas, vyriška laimė, kurią jis suranda patenkindamas savo gyvuliškus instinktus su moterimis. Todėl kartais net sunku patikėti, kad knyga parašyta ne moters, o vyro ranka. Tuo klasikas Gi de Mopasanas ir yra nepakartojamas.

Visi knygos veikėjai, nesvarbu pagrindiniai ar šalutiniai, yra išskirtiniai. Tėvas, motina, pati Žana, Polis, Rozali, klebonas išgyvena savo istorijas, įdomiai piešiami jų charakteriai. Pagrindinis rašytojo tikslas atskleisti Žanos išgyvenimus, parodyti, koks iš tikrųjų yra gyvenimas. Ji gyveno svajonių pasaulyje, buvo jautri asmenybė, širdimi išgyveno nepaprastą gamtos grožį, troško meilės. Išteka...laimingos akimirkos baigiasi. Ir viskas pradeda ristis tik blogyn. Vyro svetimoterystė, tarnaitės išdavystė, gimdymas...tai taškas, nuo kurio Žana pasikeičia. “Ji pasijuto tokia vieniša tarp visų tų ją supančių silpnadvasių; ir nors tuoj pat išmoko slėpti savo jausmus, vis dėlto joje augo, ją apglėbė kažkokia tuštuma ir panieka žmonėms; ir kasdien pasakojamos smulkios apylinkės naujienos keldavo jos sieloje vis didesnį pasibjaurėjimą ir vis didesnę nepagarbą žmonėms“. Ją dar palaiko tik beprotiška meilė sūnui Poliui. Ji tarsi apsėsta, pasiryžusi paskutinį skatiką atiduoti dėl jo. Tačiau ir sūnus ją išduoda. Labai teisingi Rozali žodžiai : „visada ateina valanda, kai reikia atsiskirti, nes seniem ir jauniem nėra lemta gyventi drauge“.

Knygos pabaiga keista. Visas Žanos gyvenimas kupinas skausmo, mirčių, sudužusių svajonių. O knygos pabaiga...dvelkia nepaprasta ramybės jausena. Kad po ilgos ir tamsios gyvenimo nakties, į gyvenimo pabaigą, gali atslinkti ramybė, viltis ir laimė. Tačiau viskas ir lieka skeldėti paslaptyje. „Ir kartais ji akimirką užmiršdavo, kad jau paseno, kad ateityje nebėra nieko, išskyrus keletą vienišų, liūdnų metų, kad visas jos kelias yra nueitas; ir ji imdavo kurti širdžiai mielus ateities planus, kaip kadaise, kai jai buvo šešiolika metų; ji stengdavosi susikurti žavingos ateities vaizdą“.

Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija

Joomla SEF URLs by Artio