„O juk laikas eina. Eina einant, eina stovint, eina žiūrint, eina užsimerkus. Nuo to ėjimo niekas niekur nėra pasidėjęs.“ R. Granausko mintys romane „Rūkas virš slėnių“ sklidinas gyvenimiškos filosofijos. Aptariant šią knygą, tarsi iš naujo atradau rašytoją, kupiną lyriškumo, gyvenimiškos išminties, iki smulkiausių detalių meniškų aprašymų, labai įtaigaus įvairiapusiškų charakterių atskleidimo. Tai elegiškas pasakojimas apie vienos „smetoninės“ mokyklos įkūrėjo, jos mokytojų šeimos, sūnaus ir jo mylimosios tragišką likimą. Pagrindiniai personažai Jonas Vyniautas ir Milda Marija Rimeikaitė tarsi „ surišti viena grandine“, bet taip viens kito ir nesupratę, nepažinę, retkarčiais džiaugęsi, bet dar dažniau nuvylę,kankinę, pagaliau pražudę...

Romane Vyniautui viskas Nausodėje yra jo ir jam: obelis kieme, suolelis po obelimi, medininkas kieme ir tupykla, žuvusio tėvo dviratis...Jam – našlaujanti, pamažu senstanti mama,jam – Milda Marija- pirmoji ir paskutinė meilė. Jam- Nausodės rūkas, namai su Vytimi papuošta lentele “Nausodės pradinė mokykla“. Jonas sako, kad „ gyvenimas pats ir yra tikslas. Ir ta prasmė, ir viskas kitkas... Sakykim, viena nori būti artiste, kitas- koks architektas ar kas... Koks čia tikslas? Čia – noras ir tiek. Juo dideliau nori- juo ir atrodo, kad tikslas.“

Milda Marija nebuvo iš prigimties bloga, paauglystėje ji žavėjo spontaniškumu, turėjo doros sampratą. Ji ne tik krisdavo, bet ir bandė keltis, keistis, bandė kabintis į Vyniautą, o šis ją kaip tik sunkiausiais momentais atstumdavo.

Skirtingi charakteriai, skirtingos buvo ir mūsų nuomonės: vienos pasmerkė Vyniautą, kitos- Mildą Mariją. „Visada nustembi, kai tariesi turinti vieną žmogų, o pasirodo- jų ten keli. Nepažįstami, niekada nematyti. Bet ar yra taip, kad viename žmoguje tik vienas žmogus ir bebūtų?“

Sekantį kartą nutarėme aptarti Antono Čechovo kūrybą arba Liz Nugent „Išnarplioti Oliverį“.

Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija

Joomla SEF URLs by Artio