Regimantas Dima
LANGAS

Namelis, kurį mes pasistatėme, buvo mažas, net statybų inspekcijoje nereikėjo derinti projekto, nes nesudėtingas statinys, visiškai paprastutis, dengtas juodo skalūno plokštėmis ir suplanuotas tobulai - nei vienų laiptų, nei vieno koridoriaus.

 Senatvei.

Niekas netikėjo, kad jį pasistatėme per penkis mėnesius ir praeidami sodininkai jį vadino norvegišku nameliu. Pagarbiai, pavydžiai, sustodami pacaksėti liežuviu.

Mes kaip pažangūs ir kuklūs naujakuriai vedžiodami savo šunį sveikinomės su visais aplinkinių kvartalų gyventojais. Gyventojai žiūrėjo keistai ir nustebę. Vilniuje ir sveikintis. Kaip kaimiečiai, dievaž. O mes galvojome apie  kažkokią bendruomenę, kuri lyg ir yra, kai vieningai rašo skundus dėl gatvių asfaltavimo savivaldybei, tai galima ir sveikintis.

O dar langai mūsų namelyje buvo beprotiški. Po langais nebuvo jokių šildymo radiatorių ir todėl jie buvo iki pat grindų. Kas antrą langą atsidarai kaip duris ir išlipi pasiskinti trešnių arba šilauogių. Tik vonioje langas buvo kiek aukščiau nuo grindų padarytas ir aš tame lange buvau matomas iki pusės, jei žiūrėtum iš gatvės.

Tas vonios langas ir bus šio trumpo apsakymo herojus.

Pro vonios langą matėme labai toli. Iki namelio gyvenome kieme, kurį supo aukšti kaip pikti troliai daugiaakiai devynaukščiai ir penkiaaukščiai. Dėl vietų automobiliams kildavo diskusijos lengvai pereinančios į skambučius policijai ir nereikšmingus kūno sužalojimus. O čia gerą puskilometrį žvelgei į tą žvyruotą sodų prospektą ir dažniau ten matei idiliškai besiprausiančią katę nei automobilį.

Ra-mu-ma.

Pėsčiomis visai niekas mūsų kvartaluose ir nevaikšto. O kur eiti? Miestas pėsčiomis toli, kioskas, pavadintas Akropoliu, dirba tik veryglaikiu.

Tik vienas kitas šunvedys anksti ryte ar vėlai vakare pratempiamas šuns tuo prospektu.

Taigi, jausdami tą mūsų namelio vienišumą ir totalų kačių ant kelio pakantumą viskam, kas neloja, mes ramiai prausėmės duše ir maudėmės vonioje.

Kol žmona vieną vakarą pasigyrė – džipas vos neįvažiavo į tvorą. Taip, gatvelė mūsų siauroka, iš vienos pusės tvora ir iš kitos pusės tvora. Bet kuris netikslus judesys kairėn – pavojus mūsų turtui.

  • Negerai, - sumurmėjau.

 Nes jei nekalbi su žmona, tai ji bara dėl nejautrumo.

- Negerai, -  pritarė ir žmona,  - sušmėžavau visai netyčia lange nuoga.

Štai kas. Tada dar kartą išėjome tikrintis į gatvę. Iš pradžių ėjau į langą aš. Lange žmona matė geresniąją manęs pusę, tai yra nuo pusiaujo į viršų – protinga galva, didelis pilvas, platūs pečiai ir kiti solidaus pusamžio vyriškio atributai. Pačio pagrindinio daikto nesimatė. Žmona dar liepė apsisukti. Gal viename kampe labai pasistengus kažkas boluoja, bet ne, nesimato. O jeigu užsidarai dušo kabinoje – tai dušo kabina prirūksta garų ir ten šiaip netikslus ežiuko rūke kontūras.

Tada aš ėjau žiūrėti į gatvę ir žmona visuose vonios kambario kraštuose rodė įvairias savo vietas. Gal, kad aš aukštesnis, tai įžiūrėjau daugiau, tai tas dalis, tai kitas. O krūtys tai tikrai baltavo pavojingu džipams bei tvoroms būdu.

Parodžiau iš kur matau ir ką. Rankomis.

Susėdome tartis ką darome. Mes žmonės laisvi, liberalūs, kiek tokiais gali būti seni landsbergininkai. Niekada ir nebalsavome už kitas partijas. Ir kartą, kai tarėmės ką kviesime jubiliejui, vieningai sutarėme – maloniausia būtų surinkti buvusius meilužius. Ir net bandėme taip realybėje draugauti šeimomis. Nė velnio nepavyko.Viena antra pusė pratupėjo kampe visą vakarą susiraukusi kaip neišsivystęs tridantis moliuskas kriauklėje. Ne visos antrosios anų pusės tokius dalykus suprato....

 Šiaip planavome visiškai olandišką namą, atvirais langais, be jokių užuolaidų, atvirą saulei ir orui. Žemės augalams ir gėlėms tiesų kelią į mūsų akis. Ir dabar štai pirmosios abejonės prie apytuščio kelio, kur per vidutiniškai per valandą pravažiuoja pusė automobilio, o jei vienas - tai baisus judėjimas it Geležinio Vilko gatve Vilniuje.

Betgi tokiame amžiuje keistai atrodytume reklamuojantys savo senstančius kūnus. Iš kitos pusės tokiame amžiuje moralė tokia tvirta, kad  nebaisu, jei kas nors ką nors pamatys. Nebesislepia ten stebuklai. Žmona sakė, jei būtų nors prieš dešimt metų tai tikrai tikrai nesidengtų langų, nes dailus meniškas objektas neturėtų būti slepiamas. Ar subjektas? Tiksliai jau nepamena, kaip ten kažkokie dailininkai aiškino prieš siūlydami nusirengti menui. O dar kažkokiame angliškame seriale girdėjo, kai viena neherojė echidnos šnypštimu išspaudė tokią frazę herojei:

  • Su tokiu kūnu kaip jūsų, brangioji, aš vaikščiočiau tik nuoga.

Be to prisiminė kaip kelis kartus būdama to minėto angliško serialo kūno deginosi kukliai pasislėpusi tarp medžių ir šakų, bet visi vyriškos giminės kaimynai po tos vasaros ilgus metus padėjo remontuoti tvorą, pjauti žolę ir pagąlasti genėtuvą. Atvirumas  - tai geresni santykiai su kaimynais ir netgi ekonominė nauda.

Bet tas langų dangstymas būtų ir prieš principus. Vienas atviro namelio langas staiga užlipintas plėvele lyg ligoninėje. Sovietinėje infekcinėje ligoninėje, gerai dar jei ne senais laikraščiais... Siaubas, atgyvena ir neeuropa. Ką mes paaiškintume giminėms Taškente?

 

Taigi apsisprendėme ir palikome langą neklijuotą šlykščia plevele. Nors visada yra kompromiso galimybė ir aš po savaitės įtaraus stebėjimo ar kas stebi mus iš gatvės, nors nė karto nepagavau stebint, pasiūliau – galime užsiklijuoti plevėlę iki lango vidurio.

Tai bus dar baisiau nei visiškai užklijuoti langą. Mane pasmerkė kaip linkstantį į kompromisus beveidį bevalį moliuską. Arba – arba. O tokių metų bijoti nežinia ko, tai lyg plaukti pasroviui kanalizacijos nuotekomis iki pat smerties. O kada gyventi?

Prakalba buvo ugninga ir lango vėl porą savaičių neklijavome. Bet vieną dieną kaimynas padavė per tvorą žmonai agurkų. Sakė, gal neturite. Kaimynas neturėjo džipo, bet agurkai nei iš šio, nei iš to buvo įtartini. Žali ir tokios pailgos formos. O ir pats kaimynas negarsėjo gerumu. Jo dvi laikos negailestingai pjovė visus užklydusius katinus, namą kaimynas buvo pasipuošęs gyvūnų kaukolėmis. Nežinojome ar tai jo sumedžiotų, ar suvalgytų. Namo nieko nekviesdavo, nes tie jo namai kartai smirdėdavo labai kontrabandinių degalų dvoku. Ir šiaip, tik pasakykite, jis viską gaus dvigubai pigiau iš Baltarusijos.

O agurkus per tvorą padavė nemokamai.

Prasidėjo įkurtuvių sezonas. Svečiai  džiugiai sveikino mūsų vonios lango atvirumą pasauliui bei pagrindiniam mūsų sodų žvyrkeliui prospektui.. Tad vėl kaip ir neliko baimių. Pažangioji išgėrusi vyno visuomenės dalis už atvirą langą.

Bet atėjo ruduo. Vakarai vis ilgėjo ir žiburiai languose švietė visuose namuose. Tai ne minkštų šešėlių vasara, ryškioji elektrinė šviesa ūmai išplėšė tamsiausius namų kampus ir  mes pamatėme kaip kaimynai gyvena.

Vėl aptarėme savo langą. Na keistai dabar išlendame elektrinėje šviesoje visos gatvės ir lapų spalvas keičiančios augmenijos fone su savo baltos odos lopais. Na, kaip čia jautriau išsireiškus, ten kur oda buvo įtempta ir priešingos lyties atstovui pirštu švelniai palietus net zvimbdavo, dabar nezvimbė. Taip toks liūdnas žodis. Nezvimbė it įtempto lanko templė ar įveržtas lobziko pjūklelis. O žinia, kad sportiško vyro pilvo raumenys vizualiai sudaro šešių identiškų stačiakampio formos raumenų grupę tai jau buvo suvis užmiršta.

Mes tylėdami nuvažiavome į ūkines prekes. Tie niekšai iš ūkinių prekių neturėjo plėvelės langams su jūros arkliukais arba mėlynos lyg Santorinyje spalvos. Buvo tik tas pats sovietinių laikų infekcinės ligoninės stiliukas. Matinė balta klaikuma. Šachas mums ir matas.

Aš vėl pasiūliau, gal tik pusę lango klijuojam, bet pats nebaigiau,  pasakymas sugižo nepasakytas iki pabaigos.

Užklijavome visą mūsų langą. Vonios kambarys sumažėjo, susispaudė į  karcerio tipo palatą nepaklusnių ligonių kankinimui specialioje sovietų psichiatrinėje klinikoje. Yra žinomas toks kankinimo būdas – skandinimo imitacija. Tai dar tiko ši vieta ir tokioms  juodosioms technologijoms.

  • Šūdas koks. Kaip nejauku.
  • Na, galime pabandyti. Jeigu nepatiks, taigi atklijuosime. Ką norim, tą darom. Mūsų namas, - nesmagiai pabėriau kelis atgailos ir paguodos karoliukus.

O tada  prisiminiau seną senutėlį ir niekam nežinomą Kazio Sajos apsakymą apie Havanos zoologijos sodą.

Tarybinių rašytojų grupė organizuotai atvyko į zoologijos sodą. Jame delegacija pastebėjo mulatę ilgomis gražiomis kojomis ir balta šypsena. Tokios mulatės ten sėdi ir ne tik sėdi Havanos krantinėje, kuri yra ilgiausia meilės krantinė pasaulyje tamsiais vakarais. Gražuolė nešė ėdalą  seniausiam Havanos zoologijos sodo vėžliui. Turistų grupė pagarbiai stebėjo seniausio Kubos vėžlio, o gal ir abiejų Amerikų seniausio vėžlio maitinimo procedūrą.

Ūmai papūtė vėjas ir mulatei pakėlė suknelę iki pažastų. O mulatė nieko nevilkėjo po suknele, nes skubėjo, karšta ir socializmas. Suknelė buvo pakelta taip aukštai, kad turistai pamiršo vėžlį. Mulatė susinepatoginusi irgi pamiršo vėžlį ir prispaudusi suknelę žemyn pabėgo tvarkytis savo aprangos detalių.

Ėdalas liko numestas nepasiekiamai toli nuo vėžlio.

Vaizdas buvo toks dailus, kad organizuoti tarybiniai rašytojai dar ilgai aptarinėjo vėjo atidengtą mulatę. O Saja ūmai prisiminė alkaną vėžlį  (vėžlį ir taip maitino tik kas savaitę) ir suprato, kad dar tada jis jau buvo senas. Senėjimo pradžia labai aiški: arba tu matai vėžlio ašarą arba tu už vėją suknelėje. Kito varianto nėra. O jautrus rašytojas pamatė menką ašarą nubėgančią po senio roplio akių raukšlėmis. Lietuviui rūpintojėliui, jam rūpėjo labiau šimtamečio vėžlio skrandis nei skrendanti tropiniu dangumi suknelė lyg Laisvosios Kubos vėliava.

Taigi testas žinomas. Vėžlio ir mulatės. Ir tos prakeiktos baimės, kad pamatys mūsų jau suvytusius kūnus be raumenų žymės arba be tokio ypatingo meniško kūno minkštumo, kuris iš tikrųjų yra įtempta lanko templė ir neužmušama moteriška gracija. Mūsų kūno linkiai jau kaupiasi  apačioje lyg pigūs produktai maximos maišelyje, o ne marguliuoja ore lyg Kubos vėliavos ir barbudos rėkia apie  socializmą, tėvynę arba mirtį.

No pasaran. Fidelis Kastro. Džonas Ficdžeraldas Kenedis. Merilin Monro. Chruščiovas. Karibų krizė. Jurijus Gagarinas. Mini. Bikini. Bridžit Bardo. Bitlai. Dolce vita. Sofi Loren. Mastrojanis. Hemingvėjus. Daikiri. Cuba libre. Coca Cola.

Neberėkia. Neberėkia...

Langai užlipinami ligonspalve plėvele ir kambariuose tampa ankšta. Pro langą nebematau tolyn tystančio keliuko ir tuo žvyruotu sodų  prospektu atlekiančio džipo. Džipas pravažiuoja tiesiai, nei stabdo, nei kreivuliuoja.

Viešpatie, mes jau niekam nebeįdomūs net ir nuogi.