Irna Labokė
KALIAUSĖ
Eustachijus žinojo esąs negražus. Ką ten negražus, – Kaliausė! Taip mokykloje pravardžiavo jį bendraamžiai. Jei net nepravardžiuotų, Eustachijus matė save veidrodyje, nors ir vengė į jį žiūrėti: kumpanosis, strazdanomis nusėtas raudonplaukis, didelėmis ausimis ir gerokai per ilgomis rankomis liudijo Tvėrėjo perteklinę fantaziją. Mergaitės tokio Tvėrėjo kūrinio šalinosi, vengė ne tik bendrauti, bet ir atsitiktinai persimesti žodeliu. Per pamokas Kaliausė dažniausiai sėdėdavo vienas, o jei išpuldavo kuriai nors mergaitei laikina suolo draugija su juo, likusios supratingai mirkčiodavo, tyliai džiaugdamosi kiekviena už save – ačiūdie, šįkart ne jai.
Kaip Eustachijus jaučiasi Kaliausės kailyje, apie ką likęs vienas galvoja, niekas per daug nesidomėjo. Bendraklasiai priprato, kad rytais jis pirmas, kaip koks durnelis, atslenka į mokyklą, o po paskutinio skambučio skubiai drožia namo – na, ir telekie. Pajacas. Šiaudų birbalas.
Vienintelė Ula nesišaipė. Neerzino, neprasivardžiavo, tačiau, kaip ir visi, bendrauti vengė. Iš visų klasės mergaičių Ula buvo gražiausia. Pirmūnė. Pamokų nekaldavo, paprasčiausiai buvo gabi, gerai išauklėta. Jos balti kaspinai su raudonais taškučiais keistai traukė Eustachijaus žvilgsnį. Jis vengė tos kaspinų traukos, bet kiekvieną kartą nesusilaikydavo ir jai nematant į juos spoksodavo. Gundėsi paliesti. Tik truputį, bet nedrįso. Bijojo, nes jam, Kaliausei, negalima liesti mergaičių kaspinų. Negalima nieko, kas leidžiama kitiems.
Sykį visą savaitę sėdėjo suole su Ula. Buvo blogai. Kiurksojo susikaustęs, negalėjo susikaupti. Tik po kelių dienų, kai Ula į jį įdėmiai, tarsi priekaištaudama pažiūrėjo, bandė maskuotis ir kaip visiškas kvailys išlemeno:
– Tau tinka kaspinai su taškučiais...
– Ačiū... – ne iškart atsakė Ula ir greitai nusigręžė.
*
Per ilgąją pertrauką vaikai dūko: grupelės berniukų ir mergaičių lakstė mokyklos laiptais aukštyn, žemyn ir vėl aukštyn, ir vėl... Visiems tai buvo linksmas žaidimas, iškrova po matematikos ar diktanto. Mokytojai rūstavo dėl tokio paaugliukų siautėjimo, betgi jie – vaikai, jie turi vienaip ar kitaip atsipalaiduoti, ir ką tu jiems padarysi...
Eustachijus, pagautas azarto, irgi lakstė. Vienas. Berniukai jį ignoravo. Žinojo, mergaičių gaudyti jam negalima. Negalima beveik nieko, nes jis Kaliausė. Tad vaikėsi raudonplaukis baltus kaspinus su raudonais taškučiais, kuriuos ryšėjo Ula. Tik juos. Ir tai buvo jam pačios maloniausios akimirkos mokykloje.
Kartą pribėgo visai visai arti Ulos. O dieve! Balti kaspinai, taškučiai – gali ranka pasiekti... Ką daryti! Ką daryti? Ir... – o, nelaime! – Ulos uniforma staiga pokštelėjo ir per visą nugarą, nuo nėriniuotos apykaklės iki pat liemens, iširo. Pati. Ėmė ir iširo. Išsižiojo gluminanti kiaurymė, per kurią Eustachijus pamatė baltus apatinius marškinėlius. Ir tada...
Ir tada atsitiko pats blogiausias dalykas...
*
Iškviesta motina delnu talžė Eustachijaus veidą. Skaudžiai. Prieš visą klasę. Iš nosies su gleivėm ir seilėm pasirodė kraujas. Berniukas neverkė. Tik šnirpštė, suko galvą į sieną. Į lentą. Kad vaikai nematytų. Bet jie matė. Viską. Jie matė jo rusvas akis, kuriose it veidrodyje atsispindėjo gėda ir kančia. Kančia ne fizinė. Ją galima ištverti, ir jis tai darė. Tai buvo beprotiškai didelis sielvartas iš nevilties, kai sąmonė nebesuspėja vertinti, kas ir kodėl aplinkui vyksta, o žodžiai ir pasiaiškinimai nebetenka prasmės. Jie tariami ne balsu – juos tyliai išrauda paširdžių gėla:
Man skauda, mama... Skauda. Ne nuo tavo rankos. Man skauda širdį! Skauda...
– Atsiprašyk mergaitės! – šaukė motina. – Atsiprašyk ir pabučiuok mergaitę!
Aš pabučiuočiau, mama! Aš ją ilgai ilgai bučiuočiau... Netgi ne ją. Tik jos apykaklės nėrinukus. Galėčiau jų net nebučiuoti. Tiktai ranka paliesčiau. Ir kaspinus – kiekvieną jų raudonąjį taškutį. Aš nenorėjau, mama! Siekiau ranka ir...
Nuščiuvusi klasė, it paralyžiuota musė, stebėjo klaikų reginį.
– Ką jūs darote, moteriške! Ką darote! – mokytoja bandė keisti smurtinę situaciją.
– Ak, iš ko gi man, našlei, paprastai kiemsargei padengti nuostolius! Ir kur man gauti naują uniformą! – aimanavo motina ir, dėbtelėjusi į mokytoją, paskiau į sūnų, vėl suspigo: – Nusišluostyk snarglius, kvaily! Šliaužk keliais prie mergaitės ir atsiprašyk! Ir, po paraliais, dink man iš akių skradžiai!..
Ula nudelbusi akis sėdėjo nekvėpuodama. Dabar visų akys nukrypo į ją. Jos suknelę mokytoja per visą nugarą buvo sudaigsčiusi adatėlėmis. Išbėgdamas pro duris, Eustachijus matė, kad mergaitės vienas kaspinas truputį pakrypęs į šoną.
Netrukus iš klasės išbėgo ir Ula. Koridoriaus gale Eustachijus, nusigręžęs į langą, marškinių rankove šluostėsi veidą. Dabar jis buvo bjauresnis net už kaliausę, bet Ulai ne tai buvo svarbu. Ji atsargiai palietė jo alkūnę ir tyliai pasakė:
– Žinau, tu netyčia. Aš... nepykstu. Nesigraužk taip smarkiai, turiu kitą uniformą...
Eustachijus norėjo mirti, prasmegti, tapti nematomas. Mergaitė padavė nosinę, kad nusišluostytų veidą. Jis paėmė, bet vis tiek nosį trynė į rankovę.
***
Praėjo keleri metai. Eustachijus vidurinę baigė mokykloje-internate. Išstypo ir suvyriškėjo – tapo visai patrauklus, o jo raudoni plaukai daugeliui atrodė net madingi. Studijavo muziką ir netruko pasižymėti kaip gabus akordeonistas. Ulos taip ir nesutiko. Žinojo tik, kad ji baigusi mokyklą įstojo į universitetą ir atostogų namo sugrįžta tik per šventes ir vasarą.
Ir štai, vieną vasarą Ula žiūri į veidrodį ir džiaugdamasi savo naująja suknele, balta su raudonais traškučiais, pagalvoja: „Kad taip dabar sutikčiau Kaliausę...“ Kodėl jai šovė tokia mintis, vienas Dievas žino. Bet keisčiausia – jiedu susitiko! Tą pačią dieną. Ėjo per miestą iš skirtingų vietų ir susidūrė. Akis į akį. Abu sustojo ir tylėjo, nesumojo, ką sakyti. Kiek laiko tas tylėjimas truko, niekas nežino, kur nuėjo, – taip pat. Tik tą vasarą daug kas juodu matė tai paplūdimy, tai miesto parke, koncerte, muziejuje ar kavinėje. Kaip ir visi jaunuoliai, jiedu mokėjo įdomiai šnekučiuotis, juokauti, klausytis muzikos ir, kaip reta, – jiedu mokėjo tylėti. Kartą, per tylos valandėlę, Eustachijus netikėtai prabilo:
– Mano karūnuota avele! Tau tikrai tiko balti kaspinai su raudonais taškučiais...
– Aš ne avelė, – suraukė antakius Ula. – Nenoriu, kad vadintum avele.
– Gerai. Tada – karūnuota žuvelė...
– Kodėl karūnuota?.. Vis tiek, nenoriu, – Ula stengėsi atrodyti griežta.
– O šitą ar prisimeni? – Eustachijus iš kišenės ištraukė moterišką nosinaitę.
Ula paraudo.
*
Vieną gražią tos atmintinos vasaros dieną jaunimas iškylavo prie upės: klegėjo, maudėsi, dalijosi sumuštiniais ir nuotykiais, žaidė kamuoliu. Atokiau sėdėdami Eustachijus su Ula nepastebėjo, kaip draugai išsiskirstė ir jiedu liko vieni. Ula maudytis nenorėjo, tad vaikinas nudrožė vienas. Jautė įkandin jos žvilgsnį, tad stengėsi atrodyti šaunus. Nėrė nuo aukštoko kranto šlaito ir...
Ne-be-iš-niro.
„Čia dabar!“ – po kurio laiko pagalvojo Ula. Bet kai Eustachijus aiškiai per ilgai nepasirodė, tapo neramu. Ji nusileido prie vandens:
– Eustachijau! Kur tu? Nekvailiok! Negali taip juokauti, Eustachijau. Na, prašau, atsiliepk! Eustachijau!
Tyla. Vandens srovė tolygiai pliukši tik.
Ir tada kitame upės krante Ula pamato vandenyje sukniubusį draugą. Išsigąsta. Labai. Širdis ima plazdėti tankiai tankiai. Ne, taip negali būti! Negerai, kažkas atsitiko! Perplaukti upę? Kaip? Juk neįveiks tokio atstumo. Ką daryti? Ką daryti! Galvoje sukosi vien: „nepanikuok, tik nepanikuok“. Puola šauktis pagalbos.
Visą valandą Greitosios pagalbos medikai gaivino jaunuolį. Ula laukė, iš visų jėgų tvardėsi, Eustachijus nė nekrustelėjo.
– Atgaivinti nepavyko, – konstatavo medikai.
Kai jie šlaitu užlipo paimti iš automobilio neštuvus, Ula suklupo prie vaikino ir ėmė iš visų jėgų jį purtyti. Springdama ašaromis ir kūkčiodama nerišliai šaukė, maldavo:
– Atsimerk, Eustachijau! Atsimerk! Alsuok! Alsuok į mane, Eustachijau! Papurtyk savo raudonus plaukus! Aš tau leisiu sakyti „Mano karūnuota avelė“! Aš tau leisiu vadinti mane „Karūnuota žuvele!“ Girdi? Juk girdi mane, Eustachijau! Sakei: nusipirksime, alsuok, kilimą su Persišku defektu*, alsuok, alsuok, kurio ieškosime, atsimerk, visą likusį laiką! Alsuok, Eustachijau! Atsimerk! Juk nemirei!!! Mano. Mielas. Kaliause.
Ir Eustachijus atsimerkė.
* Persiškas defektas – senovės persai savo garsiuosius kilimus ausdavo specialiai palikdami nematomą audimo klaidelę, nes tikėjo neturį teisės kurti tobuliau už Dievą.
