Herkus Kunčius
FIZKULTŪRININKO DIENA

    Tarybų valdžia buvo itin atidi liaudžiai. Žinodama, kad žmonėms reikia ne tik darbo, bet ir pramogų, sugalvojo begalybę siautulingų švenčių. Valstybės mastu buvo minimos šachtininko, kolūkiečio, metalurgo, staliaus, namų šeimininkės ir kitos kalendoriuje pažymėtos dienos. Tačiau iš visų laukiamiausia buvo fizkultūrininko diena. Ji buvo švenčiama vidurvasarį, kada šlapdribos tikimybė buvo mažiausia.

    Fizkultūrininko dienos proga Maskvos Raudonojoje aikštėje vykdavo iš visos šalies suvažiavusių fizkultūrininkų paradas. VKP (b) CK Politinis biuras ir tarybų valdžios vadovybė, pasisiūdinę tai progai baltus kostiumus, stebėdavo fizkultūrininkų eiseną nuo mauzoliejaus. Užsilipę ant piramidės, darbo žmonių išrinktieji atrodė it angelai. Tai buvo vienintelė proga metuose darbo žmonių tarnams paganyti akis į Leningrado tekstilininkių šlaunis, Tbilisio šaltkalvių raumenis ar prinokusias it arbūzai Jerevano  studenčių krūtis.

    Baltomis uniformomis aprengti fizkultūrininkai, panašūs į taikos balandžius, koja kojon žygiavo sustatyti kolonose. Suskirstyti į gretas, vieni nešė besiplaikstančias sporto draugijų vėliavas, kiti, minutėlei stabtelėję prie Lenino mauzoliejaus, rodė lankstumo stebuklus, o treti, pasilipę vienas ant kito, statė gyvas piramides, suposi ant lygiagrečių ar it pamišę sunkvežimių kėbuluose vartėsi ant trapecijų.

    Tokie vaizdai įaudrindavo tarybų valdžios vaizduotę. Michailas Kalininas, pamatęs papingą Machačkalos studentę, seilėdavosi; Ždanovas pavojingai įrausdavo; Molotovą imdavo krėsti drugys; į Kaganovičiaus paakį įsimedavo nervinis tikas; o Raudonosios armijos kavalerijos vadas Budionas imdavo it kontūzytas mikčioti. Tik draugas Stalinas ant Lenino mauzoliejaus stovėdavo akmeniniu veidu ir neišsiduodavo, kas vyksta jo sieloje, kada prie tribūnos pritūpusi Plechanovo žemės ūkio akademijos studentė jam šypsodamasi demonstravo špagatą.

    1938 metų liepos 24 dieną Nikolajus Ježovas fizkultūrininkų paradą, kaip ir kiti tarybų šalies vadovai, stebėjo nuo Lenino mauzoliejaus tribūnos. Šiltai pasisveikinęs su draugu Stalinu bei kitais VKP (b) CK Politinio biuro nariais, varvino seilę žiūrėdamas į jaunų žmonių apynuogius kūnus, bičiuliškai visiems šypsojosi ir atrodė laimingas.

    Ir išties, valstybės saugumo Generalinis komisaras turėjo kuo pasidžiaugti. Dailiausi demonstracijos dalyviai, greta kitų žymiausių tarybų šalies veikėjų, nešė ir Nikolajaus Ježovo portretą. Be to, neseniai politiniame žemėlapyje atsirado Ježovo miestas, o TSRS Darbo ir gynybos tarybos pirmininkui Molotovui vizavus bei draugui Stalinui neprieštaravus,  užsienyje pirktam garlaiviui „Dominija“ buvo suteiktas „Nikolajaus Ježovo“ vardas.

    Tad Nikolajus Ivanovičius Ježovas tarybų valdžios dėmesiu bei pagarba negalėjo skųstis. Žmonės, anot neoficialių apklausų, NKVD liaudies komisarą mylėjo, o TSRS vadovybė jo darbams bei inovacijoms pritarė. Nikolajaus Ivanovičiaus Ježovo garbei buvo kuriamos dainos, per šventes jam pionieriai deklamavo eiles. NKVD komisaro pasakyti žodžiai buvo cituojami laikraščiuose, jo nuomonė buvo svarbi, nuveikti darbai vertinami. Galbūt todėl bendradarbiai ir VKP (b) nariai, šiek tiek prisibijodami, Nikolajų Ivanovičių vadino Geležine Stalino pirštine.

    Tačiau nors buvo saulėta diena, danguje staiga pasirodė debesėlis. Tribūnoje nežinia iš kur ir kieno kviestas atsirado Berija. Neseniai paskirtas NKVD Generalinio komisaro pavaduotoju, Lavrentijus Pavlovičius Berija stovėjo su naujutėle, balta I-jo rango valstybės saugumo komisaro uniforma. Tai bylojo, kad nuo šiol jis yra tik laipteliu žemesnis už savo tiesioginį viršininką.

    Ambicingam Ježovui tai nepatiko. Jis, pamatęs I-jo rango valstybės saugumo komisaro uniformą, apsiniaukė. Puikiai išmanydamas draugo Stalino kadrų politiką, įtariai žvilgčiojo į išsišokėlį.

   O Berija, ant Lenino mauzoliejaus įsitaisęs it savo namuose, lyg niekur nieko juokavo, laidė sąmojus, nevengė replikų. Atrodė ramus. Skirtingai nei anksčiau, įžūliai pasitikintis savimi. Jo gudrios akytės paslapčiomis dairėsi tai į Ježovą, tai į Staliną, tai į dailesnes fizkultūrininkes, kurioms šis gruzinas nebuvo abejingas.

    Visa tai matant, Ježovą užplūdo neramios mintys. Kad nusiramintų ir atitrūktų nuo negerų minčių, Nikolajus Ivanovičius pritūpė tribūnoje ir vienu mauku įveikė butelį „Žigulinio“ alaus. Šaltas gėrimas NKVD liaudies komisarą paveikė tonizuojančiai; jis užsikabino.

    Pro mauzoliejų einant „Dinamo“ sporto draugijos kolonai, kada pristigo alaus, Nikolajus Ivanovičius prisivertė gerti „Cenendali“ vyną, o pasirodžius pusnuogiems „Darbo rezervams“, nepastebimai perėjo prie pusiau saldaus „Sovietskoe šampanskoe“.

    Akies krašteliu dirstelėjęs į aikštę ir ten pamatęs žavias ZIS bei GAZ gamyklų fizkultūrininkes, Nikolajus Ivanovičius užsimanė kokteilio. Įsipylęs degtinės, įmetė į stiklinę raziną ir pasigamino, taip vadinamą, Lokio akį. Kad nesijaustų šventėje vienišas, gnybtelėjo Kaganovičiui į sėdmenį ir pakvietė jį pritūpti šalia. Šiam atsisakius, kada žygiavo „Krylja sovietov“ gimnastai, pasigamino dar vieną Lokio akį.

    Pasitaisius nuotaikai ir pasijutus ant mauzoliejaus tvirčiau, Ježovas nebepajėgė sustoti. It arklys įniko į armėnišką konjaką, o Raudonojoje aikštėje pasirodžius Aviacijos sporto klubui, rieškutėmis degustavo gruzinišką, lygindamas jį su prieš tai išgertu.

    Prie tribūnos stabtelėjus apkūniai Leningrado Kirovo operos ir baleto teatro choro rutulio stūmikių kolonai, Ježovas vėl pasigedo draugijos. Ir nors greta stovėjęs Vorošilovas persiplėšęs marškinius tikino, kad per fizkultūrininko dieną girtauti VKP (b) CK nariams nederėtų, valstybės saugumo Generaliniam komisarui pavyko Raudonosios armijos maršalą įkalbėti. Už sienelės pasislėpę nuo eisenos dalyvių, jie mostelėjo po butelį itin klampios „Chvančkaros“.

    Prisijungus Nikitai Chruščiovui, Anastasui Mikojanui ir Andrejui Ždanovui, kada kamuolius į sunkvežimio bortą spardė „Torpedo“ komanda, visi įkalė šleikščiai saldaus portveino.

    Stalinui stebint raumenų nestokojančias Lomonosovo universiteto teisės fakulteto gimnastes, prie Nikolajaus Ježovo trumpam pritūpė iki pavojingos ribos įkaitęs Viačeslavas Molotovas. Visi pavėsyje matė, kad žmogus buvo ištroškęs, tačiau amžinai visko bijodamas šis laužėsi ir draugams pūtė miglą, kad tūpčioja norėdamas pramankštinti sustingusius nuo stovėjimo sąnarius. Tai Ježovą prajuokino. Neklausęs jis supylė Molotovui į gerklę kelias Lokio akis, o kad nepasirodytų maža, įkalbėjo kokteilį užgerti konjaku. Padaręs kaip lieptas, Molotovas pamėlo. Nutaisęs kankinio miną, ėmė ropoti, o vėliau šliaužti link Stalino.

    Tuo metu Berija, nors ir buvo kelis kartus draugiškai kviestas, nepanoro greta Nikolajaus Ježovo pritūpti. Apsimetęs blaivininku vaizdavo, kad domisi paradu ir prisigretinęs prie Stalino, šiam kažką vis pakuždėdavo į ausį. Nutaisęs šventeivos miną, visą laiką stovėjo pasipūtęs ir pagyvėdavo tik tada, kai prie tribūnos stabtelėdavo išdailintų kūno formų studentės. Jas išvydus Berija pasitaisydavo savo pensnė ir paslapčia imdavo čepsėti, mintyse svarstydamas, kurią šiąnakt pačiupus įsiversti į lovą.

    Fizkultūrininkų paradas Nikolajui Ivanovičiui Ježovui nė kiek neprailgo. Maskvoje temstant, kada Raudonąja aikšte žygiavo paskutinės kolonos, jis it Feniksas pakilo iš pelenų ir atsiplėšęs nuo butelio, ryžosi iškišt savo galvą.

   Apsižvalgius greta nei draugo Stalino, nei Berijos, nei Kalinino ar Nikitos Chruščiovo ant mauzoliejaus nebuvo. Įkirtęs Lokio akį ir staiga pasijutęs vienvaldžiu tarybų šalies lyderiu, Ježovas it Stalinas ėmė mojuoti Kominterno boksininkams, Tolimųjų Rytų krašto sambistams ir praeinančioms pro mauzoliejų Maskvos Dailės teatro artistėms. Tada iki valiai išsirėkęs „Šlovė Nikolajui Ježovui!“, kada Tadžikistano plaukikės nešė jo atvaizdą, ėmė siuntinėti oro bučinius Maskvos metro fizkultūrininkams, Puškino dailės muziejaus tinklinio komandai, Centrinio Maskvos gastronomo bėgikams, „Pravdos“ redakcijos šuolininkėms su kartimi bei iš paskos tipenantiems Arbato vaikams, kurie savavališkai prisijungė prie eisenos. Pagautas geros ūpo ir vis pirštu rodydamas į Lokio akį, visus praeinančius kvietė ant Lenino mauzoliejaus pasilypėti bei žadėjo kažką įstabaus jiems šiąnakt parodyti. 

    Iš pradžių tarybiniai fizkultūrininkai negalėjo patikėti, ką mato ir girdi. Tačiau pasibaigus daugiatūkstantiniam paradui, patys smalsiausi vis dėlto užsilipo ant mauzoliejaus. Kad būtų drąsiau, liaudies komisaras svetingai parado dalyviams papilstė, o išgėrus valdiškų gėrimų, pasiūlė aplankyti Vladimirą Iljičių Leniną.

    Valstybės kiaurą parą saugomas objektas Nr.1 buvo NKVD žinioje. Tad Nikolajus Ježovas, panašiai kaip šventasis Petras nuo rojaus, visada su savimi turėjo raktus. Atrakinęs duris, visus suleido vidun. Beje, nepamiršo susinešti ir tribūnoje nuo parado likusių vaišių. Tad atėjus pas Leniną, mauzoliejuje nieko netrūko.

    Pas Vladimirą Iljičių Leniną buvo jauku. Prietemoje, patogiai išsitiesęs po stikliniu gaubtu, pasaulio proletariato vadas miegojo amžinu miegu. Buvo panašus į Miegančiąją Gražuolę iš Hanso Kristiano Anderseno pasakos.

    Iš pradžių fizkultūrininkai mauzoliejuje pasijuto nejaukiai. Kalbėjosi pašnibždomis ir bijojo prieiti arčiau. Tačiau gavę iš Nikolajaus Ježovo po Lokio akį, visi įsidrąsino. Paraginus nesivaržyti, lipte prilipo prie gaubto, bandydami kuo geriau apžiūrėti ne tik Lenino veido bruožus, bet ir jo aprangą.

    Matydamas, kad fizkultūrininkai išties domisi Leninu, Nikolajus Ježovas, ką tik išgėręs dar vieną Lokio akį, tačiau šį kartą be razinos, pasiūlė atidžiau jį apžiūrėti. Pakvietęs į talką „Mosfilmo“ vandensvydininkus, atkėlė karsto dangtį.

    Susidomėjimas Lenino mumija, kada fizkultūrininkai gavo po taurę šampano, buvo stulbinantis. Leningrado Kirovo teatro sinchroninio plaukimo moterų komanda nepajėgė nuo jo atitraukti akių, o „Izvestijų“ laikraščio disko metikai baksnojo į Leniną pirštais, negalėdami patikėti, kad jis niekada neprabus.

    Tada kažkuriam fizkultūrininkui kilo noras Vladimirą Iljičių dar atidžiau apžiūrėti. Šampano siurbtelėjusios Lomonosovo universiteto studentės neprieštaravo, „Raudonojo Spalio“ gamyklos darbininkai bei „Lenfilmo“ statistai taip pat šiai idėjai pritarė. Tad netrukus kikendamos medicinos fakulteto studentės jam nurišo kaklaryšį, o darbininkai, apsvaiginti smalsumo, Leniną išrengė.

    Pamačius proletariaro vadą visame grožyje, Tolimųjų Rytų krašto sambistai, paraginti Kominterno boksininkų, pasišovė palyginti, kas ką turi. Nusismaukę trumpikes, sustojo į eilę, kad galėtų pasivaržyti su Leninu.

    Nikolajus Ježovas taip pat neatsispyrė pagundai. Įkirtęs „Ararato“ konjako, kantriai stovėjo su visais eilėje, o kada gavo progą pasimatuoti, ilgai negalėjo patikėti tuo, ką dabar mato. Ir išties, nežiūrint pasaulio proletariato vado didybės, šioje srityje Vladimiras Iljičius buvo apgailėtinas lūzeris. Tačiau šis Lenino fizinis trūkumas niekaip nepaveikė geros fizkultūrininkų nuotaikos. Pasibaigus varžytuvėms ir Nikolajų Ivanovičių vienbalsiai paskelbus nugalėju, buvo ir toliau labai linksma.

    Įkirtus kibirėlį degtinės, kada Ježovas, dairydamasis į „Dovženkos kino studijos“ tvirto sprando atletą Ivaną, mauzoliejuje žnaibė „Tarybinės enciklopedijos“ redaktorę, Stalino vardo gamyklos kūjo metikui Eduardui Bojarskiui kilo noras Vladimirą Iljičių nuprausti. Ilgai nesvarsčius, proletariato vadas buvo perneštas į kitą mauzoliejaus patalpą, kur stovėjo baseinas-vonia. Panardinus jį į balzamą, it pingvinai į baseiną sušoko „Lokomotyvo“ futbolo komandos plaukikai, Geležinkelio komisariato šuolininkai į vandenį bei iš saulėtojo Tadžkistano į šventę atvykę fizkultūrininkai, kurie taip pat po parado labai norėjo pasiturkšti.

    Vos prasidėjus maudynėms, prie kompanijos prisijungė Maskvos Centrinio gastronomo bėgikai, „Pravdos“ laikraščio sprinterės bei Arbato vaikai, Ježovui jau kuris laikas zyzę, kad svajoja pasipliuškenti su Leninu.

    Šiltą vasaros naktį maudytis mauzoliejuje buvo smagu. Vieni fizkultūrininkai klegėdami nardė, kiti krykštaudami bandė plaukti, o statybos tresto direktorius Matvejus Berezinas, kuris buvo maratoninkas, pavertęs Iljičių matracu, plūduriavo vonioje atsigulęs ant jo ir įsivaizdavo esąs Juodojoje jūroje.

    Tačiau vos Nikolajui Ježovui įkišus koją į vonią, mauzoliejuje pasigirdo beldimas. Jis nesiliovė. Buvo nuožmus. NKVD komisarui teko atidaryti duris. Ant paradinio įėjimo slenksčio stovėjo ginkluota sargyba. Du kresni Kremliaus garbės kuopos kareiviai, išgirdę triukšmus, nutarė patikrinti, kas jų saugojame objekte vyksta. Nepažinę Nikolajaus Ježovo, kuris stovėjo be glaudžių, atsuko į jį šautuvus ir pareikalavo nutraukti linksmybės. Nesileisdami į kalbas, grasino visus esančius po minutės nušauti.

    Tai išgirdęs valstybės saugumo Generalinis komisaras pasiuto. Nepaleisdamas iš rankų sklidinos Lokio akies, paklausė ar Kremliaus garbės sargybos kariai numano, kas prieš juos stovi? Šie atsakė, kad jiems nesvarbu, nes jų pareiga saugoti Leniną, kad niekas netrukdytų proletariato vadui miegoti. Tada Nikolajus Ježovas, spragtelėjus užtaisomam šautuvui, per visą Raudonąją aikštę užriko, kad jis yra NKVD komisaras. Sargybiniai išbąlo. Ištikti stuporo ir numanydami, kas jų dabar laukia, netrukus atsiprašinėjo, kad nepažino Generalinio komisaro. Nuleidę ginklus, ant kelių meldė pasigailėti ir pamiršti nesusipratimą, nes atseit yra dar naujokai.

    Ježovas, truktelėjęs Lokio akies kokteilio, aprimo. Pamatęs išsigandusius veidus, nebebuvo toks piktas. Prieš užtrenkdamas paradines duris, įsakė daugiau nebekaišioti į mauzoliejų nosies, o juos pakeisiančiai garbės sargybai pranešti, kad čia iki paryčių vyks slaptas NKVD posėdis.

    Sugrįžęs vidun, kada dar mostelėjo dvigubos Lokio akies, Nikolajus Ivanovičius Ježovas stačia galva nėrė į vonią. Nustūmęs statybos tresto direktorių Bereziną, prigulė ant Lenino ir besisupdamas ant bangelių užsnūdo.

    Ryte NKVD Generalinis liaudies komisaras prabudo savo užmiesčio viloje. Gulėjo nuogas koridoriuje. Šalia mėtėsi begalybė tuščių butelių, nestigo duženų, nebaigtų valgyti kilkių konservų bei silkių galvų.

    Susiėmęs už galvos netrukus it siaubo filme Nikolajus Ivanovičius Ježovas ėmė regėti vakarykščias linksmybes: prie Iljičiaus karsto besigrūdančią nuogų vyrų minią; besimatuojantį Lenino kaklaryšį „Mosfilmo“ operatorių Vasilijų; „Lenfilmo“ grimerę Natašą, bandančią suartėti su ką tik išpraustu proletariato vadu; maudynes balzame su Puškino dailės muziejaus tinklinio komanda; sueitį stikliniame dangtyje su Tolimųjų Rytų krašto sambistais; Geležinkelio komisariato šuolininkus į vandenį; vonioje lenktyniaujančius su Leninu „Lokomotyvo“ futbolo komandos plaukikus...

   Visa tai prisiminti Nikolajui Ivanovičiui Ježovui buvo skausminga. Vydamas šalin atgimusį epizodą - kada pagautas tuštybės ir norėdamas pasirodyti prieš „Tarybinės enciklopedijos“ redaktorę Tatjaną Pečionkiną šaunus - jis iš mauzoliejaus bandė prisiskambinti draugui Stalinui, Nikolajus Ivanovičius pasiryžo nedelsiant linksmybių dalyvius susirasti ir visus iki vieno sušaudyti. Nušliaužęs prie telefono, įsakė iškviesti jam NKVD budelį Rodosą. Davęs įsakymą, šiek tiek nusiramino. Ta proga vėl įkalė kelias Lokio akis. Ir atsijungė.