Kostas Poškus
LAPKRIČIO MARAZMAI

 Pasitaiko žmonių, kuriems lotynų kalbos mokėjimas netrukdo vis tiek likti asilais.

 Miguel de Cervantes Saavedra

        Praėjus Visiems Šventiesiems ir Vėlinėms didieji važiavimai ir ėjimai pasibaigė ar bent sumažėjo ir miško kapines gaubia švelnus rūkas. Iš toli pro pajuodusius medžių kamienus jos švyti chrizantemų baltumu ir ramybe. Vienur kitur pasilenkusios neryškios žmonių figūrėlės taisinėja perstatinėja dekoracijas – dar degančias, bet nesudegusias žvakes, gėlių puokštes. Atrodo, kad net gamta sustingus – tik medžių šakose cypčioja nedideli rudens paukšteliai. Prieš tai buvo dar ne visai prigijęs mūsuose helovynas, kuriuo bando džiaugtis vaikai ir šiaip mažvaikiai. Jie dar neperprato gyvenimo ir mirties prasmės, todėl gardžiuojasi ar bent apsimeta besidžiaugią mirties simbolika – kaukolėmis ir skeletais, vampyrais ir zombiais. Prekybininkai po sąlyginės ramybės pertraukos jau ruošiasi kitam, kalėdiniam, sprogimui su varpelių skambėjimu ir mirksinčiom šviesom švieselėmis. Tai panašu į sukarikatūrintą žemiškojo ir amžinojo gyvenimo modelį besibaigiantį šviesa. Šviesa ateis ir praeis, bet stebuklo nebus, nes po to vėl visus apgaubs pilkuma ir kasdienybės monotonija. Dabar laukiant to šviesos pliūpsnio, kurį kiekvienas mato savomis akimis, kai net dienos primena vakarus, kai tamsaus dangaus fone dar tamsesni alksnių siluetai, nuo rudeninės depresijos kiekvienas ginasi ar jai pasiduoda savais būdais. Įspūdingų formų ir tikriausiai tiek pat įspūdingo svorio Stefanija didžiumą dalį dienos, o taip pat, manau, nakties praleidžia vieno kambario bendrabutiniame name pusiau gulomis įsitaisiusi kairiuoju šonu priešais televizorių mirguliuojantį krepšinio varžybas, indiškus serialus, žinias, pletkus pletkelius. Tuo pačiu metu kaire pusiau sulenkta ranka darbuojasi išmaniuoju telefonu. Aš ilgais vakarais norėčiau skaityti ką nors lengvo, bet taip jau nutiko, kad kažkodėl vos ne prieš savo valią parsinešu plytų storio knygas apie antrąjį pasaulinį karą. Anądien bibliotekoje darbuotojai pareiškiau, kad pageidaučiau smagios detektyvinės istorijos - tik ne amerikiečių autoriaus ir jokiu būdu ne moters rašytojos! Ir ką gi? Parsinešęs pamačiau, kad dar liūdniau – kanadiečių rašytojos prisidengusios vyrišku pseudonimu. Kažką panašaus į „Da Vinčio kodą“, tik dar blogiau. Dėl tos priežasties imu iš po stalo rusų kalba 1994 – aisiais metais išleistą „Hitlerio užstalės pokalbius“. Nežinant, ką jis padarė žmonijos labui, pagalvotum, kad tai dar vienas psichas ir nieko daugiau, bet tu juk žinai... . Pietų ar vakarienės jis kviesdavo savo sėbrus ir ten daug kalbėdavo pačiomis įvairiausiomis temomis: apie rasių klausimą, choreografiją, dirigavimą, ateities geležinkelius, architektūrą, archeologiją, kalnakasybą, kalbotyrą, tarmes, karybą, apie tai, kad senovės graikai iš tikro buvo germanai, kad Ukrainos milžiniškus plotus reikia užsėti dilgėlėmis nes iš jų galima išgauti vertingesnius už medvilninius audinius, o daugiausiai apie nekenčiamus žydus. Kiek suprantu, tai nebuvo pokalbiai, o begaliniai nuobodulį varantys monologai be teisės kitiems prasižioti (iš baimės). Pietūs, įsivaizduoju, vadinosi pietumis tik simboliškai, nes valgoma skysta sriuba, tik vieną kartą į savaitę patiekiamas mėsos ar žuvies patiekalas. Tais atvejais fiureris, pats būdamas vegetaras,  nepraleisdavo progos sarkastiškai pašiepti valgytojų: „lavonėdžiai“, patiekus mėsos sultinį jį vadindavo „lavonų sultimis“. Jis pats, o taip pat reichsministras Himleris nerūkė ir negėrė, todėl įsivaizduoju kokie tai turėtų būti dabartiniam sveikatos ministrui ir virtinei kepenių stiliaus sveikuolių pavyzdys. Stefanijai prisipažinau, kad net dviem savaitėm buvau metęs rūkyti, bet ji tik prunkštelėjo į akis: “Aš kelis mėnesius nerūkiau, o kartą visą pusmetį...“. Pokalbyje Nr. 199 didysis meno mylėtojas ir žinovas Hitleris, peržiūrėjęs Bormano atvežtas iš Venecijos bienalės nuotraukas su pasidygėjimu pareiškė, kad tai vien „degeneratyvus menas“. Ir kaip pavyzdį nurodė Miunchene vokiečių meno Namuose vykusią parodą, į kurią iš dvylikos tūkstančių paveikslų buvo atrinkti 1200 iškilūs meno kūriniai. „Atsiuntusių į parodos darbų atranką mėšlą pseudomeninkų ir apgavikų vieta kalėjime, o dvasingųjų – durnių namuose. Kilus neaiškumui, kuriai grupei priskirtini, siųsti į konclagerį, kur juos išmokys dirbti sąžiningai“. Sakyčiau, mintis savo aktualumu iškyla ir iškils ne kartą. Grįždamas į mūsų laikus ir į erdvę vadinama Lietuva, mintiju, kad mūsų šiuolaikinių populistinių partijų ir partijukių (gal judėjimų?) fiureriukai ardami tautos dirvonus taip pat neapseina be savųjų evukių braun. Skirtingai nuo tikrosios Evos, kurios teisės reikštis viešumoje buvo apribotos, mūsiškės lojalumu savo fiureriams veikiau primena Lenino bendražygę Krupskąją. Paskutiniajam tokio tipo partijos lyderiui ne visai pasisekė: žygyje arkliai nekeičiami, bet jam teko keisti ne tokia seksualia, bet kūno apimtimi pilnesne bendražyge, kuri savo spalvingumu taip praturtino nuobodžius seimokratijos vaizdelius. Pasirodo, kad šio tipo veikėjai turi nemaža gerbėjų. Susitikę su  kaimynu kalbamės apie orą, žiemines padangas ar dar kažką kitą, tiktai ne apie Lietuvos šiandieną – viskas čia blogai, viską Lansbergis sugriovė. Tikrąją tiesą sužinoti galima tik per Rusijos televizijas ir jos publicistų skelbiamose žiniose. Sakau, kad mūsų tautai gero norintys fiureriukai netgi pretenzijų vadais būti neturėtų, nes jie tik už virvelių tampomi pajacai. Po šio pokalbio mums telieka kalbėti apie grybavimą. Grybauti šiais metais galima buvo ilgai (iki lapkričio vidurio) ir nenuobodžiai: miško plynėmis (jų daugiau negu tikrųjų miškų – iškili asmenybė, gal net būsimas tautos vadas aiškino, kad tai tik į naudą miškams, atseit, neleidžia plisti kenkėjams. O kaipgi! Neliks miškų, neliks ir kenkėjų!) klaidžioja vienas kitas susigūžęs žmogelis, apžiūrinėja drėgmėje išmirkusius grybus. O gal atsitiks stebuklas ir ras kokią apsižioplinusią žaliuokę! O dabar ant nuplikusių miško kopų oriai vaikštinėja pilkosios varnos ieškodamos miško kirtėjų išmestų nuorūkų. Tokias (varnas) mačiau ir eidamas miglotu miesto parku. Tada sučežėjo, sulingavo tankiai suaugę krūmai ir išlindo JIS. Jis sakau iš didžiosios raidės, nes tai įdomi ir keista asmenybė. Susitikdavau jį ir anksčiau ten, kur susitikimas būdavo neišvengiamas. Visados užvertęs galvą taip spoksodavo į akis, kad ėmiau sveikintis įsigydamas nežinomą draugą. Mudviem prasilenkus, šiurendamas plastikinėse įmautėse popieriaus pluošteliais, pakvietė mane sugrįžti: „Niekam nerodydamas peržiūrėk juos namie“. Ten buvo: trys valdiški atsakomieji raštai, kurių viename tuometinis miesto meras siuntėjui (JAM) dėkoja už jau žinomas žinias, primena, jog savivaldybė neskiria policininkų, medikų ir kitų profesijų asmenų; dar kartą dėkoja už rūpinimąsi miesto reikalais, linki gražių Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų (2008 – ųjų) metų. Kiti oficialių asmenų atsakymai neskamba taip mandagiai. Ant šių lapų rašikliu smulkia rašysena primarginta daug teksto: Kriminalinė kronika – išplatinimas. Alytaus mieste – 1994 metais, senbūvė kriminalinė komunarų kekebistų, komunistų, mišrios lyties asmenų –nusikalstamos veiklos gauja, buvusi teista ne vieną kartą lageriu, buvę įvairios profesijos ir be visuomeninės veiklos mišrios lyties asmenys, susitarę nusikalstama sta mbi veiklos gauja naktį vykdė stambų nusikalstamą politinį kriminalinį veiklos darbą... 2009 metais, tame pačiame mieste, buvo tos pačios... dviejų nuodingų žudikių moteriškos lyties, ir vieno žudiko, vandalo vyriškio, žuvus prekybos – savininkui, buvo turgavetės parduotuvės įvairių mišrios lyties asmenų grabiorų išgrabyta auksiniai juvelyriniai meno papuošalai. Toji žudikė vampyrė, narkomanė, alchogolikė, liežuvautoja – nusikalstama veiklos darbais gauja, yra ir toliau nebaudžiama mirtimi, nei uždaru lageriu... Čia būtų galima tęsti ir tęsti, bet man pabodo perrašinėti, o toliau lokalizuojama vieta, detaliai išvardinamos nusikalstamos veiklos rūšys, įvardinami nusikalstamos apsigyvenimui priplūdę įvairios profesijos, be visuomeninės veiklos mišrios lyties tokie patys nusikalstami asmenys pabuvoją lageriuose, mėgsta nevalyvą parazitišką gyvenimą... .

Tai vyksta ne kažkuriuose tolimuose kraštuose, o čia pat mano gimtame mieste. Ir man net nenujaučiant vyksta pagal geriausias samokslo teorijas. Ką gi? Nenusileidžiu ir aš. Susiruošiau autobusu važiuoti į Kauną, laiko dar turėjau kelias minutes, todėl dar išlipau. Lipdamas atgal, vairuotojui mandagiai padėkojau: „Ačiū, vairuotojau Gedai“. Jau išlipant Kaune jis nesusilaikė: „Iš kur mano vardą žinai?“ Pareiškiau, kad esu rusų šnipas ir žinau visų kauniečių vairuotojų vardus. Jis mąsliu žvilgsniu lydėjo  mane einantį stoties aikšte ir supratau, kad ši mintis jam nedavė ramybės visą kelią. O žinojimo priežastis labai paprasta – dar išvažiuodamas girdėjau, kaip į jį vardu kreipėsi stoties apsaugininkas.

Tai va, lapkričio mėnuo ne tiktai pilkas, bet ir kupinas pačių įvairiausių nusikalbėjimų ir numarazjėjimų.