Andrius JAKUČIŪNAS
KUO GILIAU Į MIŠKĄ, TUO DAUGIAU MENKIŲ

Jie važinėjosi po miestą beveik nekalbėdami. Laukė. Buvo patyrę žaidėjai, todėl žinojo, kad niekada negalima sudėti ginklų. Negalima iš anksto numatyti to, ką nori sužinoti. Negalima jaudintis – žaisdamas menkę, turi būti šaltas kaip ledas. Šarlotė jautė, kad jiems nesiseka, nes jiedu abu nori išlaužti būtent tai, ką vienas kitam norėtų pasakyti, jei ir nežaistų – žaidimas buvo tik priedanga. O jo nerašytos taisyklės sakė, kad menkė negali būti priedanga. Menkę gaudyti reikėjo plačia širdim ir atviru protu – tik šitaip jis turėjo prasmę, tas žaidimas.
– Oi, atleiskit, aš šiandien visai be galvos, – susizgribo pardavėja. – Ko jūs prašėt? Saulėgrąžų? O aš jums padaviau sąsiuvinį.
– Sąsiuvinis irgi OK, – tvirtai pasakė Alexas. Šarlotė matė, kad viduje jis virpa iš džiaugsmo.
– Jūs tikrai pirksite sąsiuvinį, kurį jums padaviau per klaidą?
– Taip.
Nenuleisdamas žvilgsnio nuo jos akių, jis atskaičiavo tuos kelis litus. Kai pardavėja padėjo į lėkštelę grąžą, Alexas tarė:
– Man rodos, jūs man per klaidą davėte daugiau pinigų.
– Negali būti, aš daviau tiek, kiek reikia.
Ji neatrodė sutrikusi, nors žodžius išbėrė truputį skubriau nei šioje situacijoje būtų įprasta.
– Netiesa. Aš daviau lygiai. Jūs tikriausiai susijaudinote ir suklydote. Tai tik jūsų fantazija. Aš niekada neklystu skaičiuodamas pinigus.
Pardavėja neparodė jokio susidomėjimo, kažkas joje krustelėjo nebent Alexui tariant žodį „fantazija“. Ji gūžtelėjo pečiais.
– Jūs net neįsivaizduojat, kaip pataikėt su tuo sąsiuviniu. Mano draugę kaip tik neseniai pagavo įkvėpimas. Dabar ji užrašys eilėraštį ir gaus premiją. Gal parduotuvėje yra koks nors ramus kampelis? Kur jūs atsipučiate po sunkaus darbo... Pavyzdžiui... tualetas?
Jo fantazijos šliuzai buvo atverti iki galo. Be abejo, jis norėjo gauti daugiau laiko.
– Ten blogas kvapas. Aš neseniai šikau.
Pasakė nekaltai, kaip mažas vaikas – tikriausiai ji ir buvo mažas vaikas. Alexas atrodė pavergtas, jo ranka kišenėje nevalingai minkė atsarginį javų batonėlį.
Šarlotė įlindo į ankštą tualetą, kuris, matyt, taip pat buvo ir persirengimo kambarys, ir virpančiom rankom užkabino duris. Į lentyną netvarkingai buvo sugrūstame drabužių burbule aukso spalva spindėjo kojinių juostos. Veidrodis, kabojęs ne viršum kriauklės, o šiek tiek šalia, buvo nutaškytas smulkiais dantų pastos taškeliais, kažkuo primenančiais strazdanas ant jos veido.
Ar ji pavydėjo šiai mergelei? Ne. Gailestis su švelniu geismo prieskoniu – štai ką ji jautė, žiūrėdama į tos merginos, – iš tikrųjų dar visai vaiko, – tikrovę. Menkė buvo jų rankose, tereikėjo vienu sykiu, tarytum vienu žeberklo smūgiu suprasti, perimti jos krūvį. Alexas jautė teisingai – jos nieku gyvu nebuvo galima paleisti iš rankų.

Kai grįžo į parduotuvę, buvo jau po pusės devynių, Liya jų laukė kieme. Buvo apsivilkusi paprasta, bet liemenį ir krūtinę itin išryškinančia suknele, apsitepusi tomis pačiomis tualete Šarlotės matytomis auksaspalvėmis kojinėmis, pasidažiusi, nuo jos (gal kiek per smarkiai) trenkė kvepalais. Ji truputį jaudinosi, bet aiškiai mažiau nei Šarlotė su Alexu, kurie jautėsi įsitempę kaip stygos.  
Alexas išlipo, priėjęs prie Liyos apglėbė ją ranka per juosmenį ir švelniai stumtelėjo automobilio pusėn.
– Važiuojam?
Tai drauge buvo ir padrąsinimas, kurio iš tiesų nereikėjo, ir pažadas – be abejo, veidmainiškas –  kad tarp jų kažkas bus. Šarlotė iš vidaus atidarė duris.
– Nuostabiai atrodai, – pasakė  ji. – Tau žiauriai tinka tos auksinės kojinės.
Liya nušvito – matyt, gaudavo komplimentų ne taip dažnai, kaip norėdavo. Ji tikrai buvo daili mergina, ir tai žinojo. Ko ji tikėjosi, lipdama į nepažįstamų žmonių mašiną? Ar ji suvokė, kad yra ribų, kurių jaunai merginai peržengti nevalia?
(„Gal ji galvoja, kad mes darysim grupinį?“ – gavo Šarlotė Alexo SMS. „Ji negalvoja“, – buvo lakoniška Šarlotė.)
– Tu tokia miela... Jei čia būtų magas... tai yra, jei Alexas nebūtų jo išėmęs... uždėčiau tau Britney Spears gabalą...
– Oooi, čia skraido musė! – sudejavo su nuostaba Liya.
– Musė? Negali būti?
– Musė prisikėlė! Musių Velykos!
– Neklausyk, ji poetė, – pasakė Aleksas. – Aš tuoj užmušiu šlykštynę.
Jis sustabdė automobilį ir ėmė gaudyti musę. Keli smūgiai buvo netikslūs, Alexas įniršo. Liya žvelgė į jį kaip į gelbėtoją, Šarlotė juokėsi. Musei nutūpus ant galinio stiklo, Alexas apsisuko, pralindo pro tarpą tarp dviejų sėdynių ir ištykojęs momentą, kai musė priartėjo prie stiklo vidurio, tiksliu smūgiu ją sutraiškė.
– Ji blizga. Tai yra, jau nebeblizga, – pasakė Liya.

– Mes nemėtysim to kamuolio. Mes mėtysim kaulelius, – tarė Alexas boulingo darbuotojui ir ranka pamojo baro link.
Šarlotė užsakė tris alaus.
– Šitas žaidimas vadinasi Yatzy.
– Aš vadinu jį Kaulų Pokeriu, – pasakė Alexas, ir netrukus pridūrė:  žinoma, tai nieko bendro neturi bendro su protėvių kaulais...
– Protėvių kaulais... – suvapėjo Liya.
Reikėjo išmokyti ją žaidimo taisyklių.
– Ar visi poetai žaidžia Yatzy... Kaulų Pokerį? – jos klausimai žudė savo paprastumu.
– Tik patys kiečiausi.
Alexas nubraižė lentelę ir surašė kombinacijas. Jis kramtė lūpą – turbūt galvojo kaip supaprastintai paaiškinti Liyai taisykles.
– Gal tiesiog žaiskim? – pasiūlė Šarlotė. – Mes surašysim viską kaip reikia, o Liya žiūrėdama pati supras.
– Labai gerai, jeigu išmeti visus vienodus. Ypač šešetus.
– Jie tokie dideli ir sunkūs, – pasakė Liya, žiūrėdama į boulingo kamuolius.
– Kas mes pirmas?
– Tu? – sušnabždėjo Liya, šuniuko akimis žvelgdama į Alexą.
– Aš negaliu būti pirmas. Aš šiandien jaučiuosi autsaideris. Pažiūrėkit, net mano alus neputoja.
– Jo alus neputoja! – egzaltuotai, su vis didėjančia nuostaba balse šūktelėjo Liya.
– Liya, tu žaidi pirmą kartą, tu privalai mesti pirma.
Nuo jos auksaspalvių timpų atsispindėjusi lempų šviesa siekė jos veidą, jis buvo švelniai nuauksintas. Šią akimirką ji galėjo išvaryti iš proto kiekvieną vyrą.
Liya paėmė kaulelius ir iš pirmo karto išmetė šešetų pokerį.
– Pirmą kartą visada sekasi, – tarė Alexas. Jis atrodė ramus, bet Šarlotė matė, kad jis įsitempęs kaip styga. Nuo Liyos kojinių atsispindėjusi šviesa aukso spalva buvo nudažiusi ir jo rankas. Jis pažėrė kaulelius ant stalo ir nusišypsojo – tai buvo visiškai nevykęs metimas.
– Ar aš nesakiau? Šiandien esu autsaideris.
– Ar tai kokia nors sporto šaka? – paklausė Liya.
– Tai profesija. Labai sunki ir atsakinga profesija – kaip... paukščių stebėtojo, – žiūrėdamas į jos akių gelmę pasakė Alexas.
Liya nurijo seilių gumulą arba kramtomąją gumą. Aišku, ji nesuprato, kodėl paukščių stebėtojo profesija yra sunki ir atsakinga.
Jai krito tik pokeriai – daugiausia didelių skaičių, todėl ji negalėjo surinkti kombinacijų, Alexas buvo priverstas rašyti minusus.
– Pirmąkart matau žmogų, nukenčiantį nuo to, kad jam per gerai krinta.
– Aš visada persistengiu. Man tiesiog reikėtų mažiau stengtis – ir viskas bus gerai.
Įsijautusi Liya per stipriai švystelėjo kaulelius ir šie pabiro ant grindų. Jie visi nuščiuvo. Buvo aišku: kad ir kur tie kauleliai nukris, bus šešetų (arba – blogiausiu atveju – penketų) pokeris. Jiems dar besisukant ant grindų, iš jaudulio neradusi kur padėti rankas Liya įsikibo į savo karolius ir instinktyviai juos truktelėjo. Siūlas trūko, ir ant grindų įkandin kaulelių pažiro spalvoti karoliukai.
Tai buvo neįtikėtina – Liya tapo prasmių gaminimo mašina, ėmė atlikti būtent tai, ko jiedu su Alexu tikėjosi. Užplūdo pasididžiavimas ja ir švelnumas. Jiedu su Alexu puolė ant kelių ir ėmė tuos karoliukus rinkti. Nešė ir kišo jai į rankas. Atrodė, kad tie karoliukai – simbolinė valiuta, už kurią Liya galės parūpinti jiems dar daugiau prasmės.
– Ji nuostabi! Neįtikėtina. Aš apšalęs, – sušnabždėjo Alexas Šarlotei į ausį.
– Ačiū, jūs tokie geri, – kai jie grįžo į savo vietas, paprastai pasakė ji.
– Dabar turėtum pamėginti mesti šitą, – Alexas parodė į boulingo takelį. – Tu juos visus ištaškysi. Visus iki vieno.
Jis nuėjo į kasą ir užsakė takelį.
Kodėl karoliukų rinkimas turėjo baigtis boulingo sunkių kamuolių mėtymu? Šito nė vienas iš jų nebūtų galėjęs pasakyti, ypač Liya, kurią akivaizdžiai trikdė, kaip greit ir kaip lengvai jie keičia nuomonę.
– Bet mes juk atvažiavom žaisti kauleliais?
– Tu kieta mergina, tu padarysi. Šarlotė nori, kad tu tai padarytum, – išvydęs jos akyse nepasitikėjimą, tarė Alexas.
– Aš noriu, – parvirtino Šarlotė, nors jai atrodė, kad Alexas pradeda perlenkti lazdą.
– Įsivaizduok, kad pataikysi tiesiai man į širdį, – nusijuokė jis.
Liya mirksėjo – ji nesuprato metaforos. Tačiau rutulys užtikrintai išlėkė iš jos rankų, ir juodu takeliu preciziškai tiksliai nučiuožė į tikslą. Žvangėdami kėgliai nuvirto, ir sekundėlę stojusioje tyloje, kurią trikdė tik bare grojantis radijas, pasigirdo Alexo balsas:
– Neįtikėtina, visiškai neįtikėtina!
Liya mirksėdama savo ilgom blakstienom žvilgčiojo į jo krūtinę – vis stengėsi suprasti, ką jo lūpose reiškė „pataikysi man tiesiai į širdį“.
– O dabar išgerkim, – kai rutulys ir antrą kartą švariai nukalė visus kėglius, pasakė Alexas. – Tai gyvybiškai svarbu. Blaivas aš negaliu tikėti tuo, ką matau.
Jis vienu mauku išgėrė visą alų.
– Aš daug nepakeliu, – sucypsėjo Liya. Didelis ir sunkus bokalas jos rankose atrodė kaip jausmai, kurių ji neįstengė parodyti.
– Paduok jai rutulį, – pasakė Šarlotė.
– Imk šitą.
Jis įspraudė jai į rankas tuščią alaus bokalą.
– Jeigu jį mesiu, jis suduš, – buvo matyti, kad Liya vis labiau nerimauja.
– Puiku. Bus daug šukių.
– Aš noriu kad tu mestum, Liya, – tarė Šarlotė, apglėbusi ją per juosmenį.
Liya užsimerkė – bent jau Šarlotė buvo tikra, kad jos akių vokai užsisklendė anksčiau negu bokalas išlėkė iš rankų ir skambėdamas nulėkė takeliu į priekį. Dūžtančio, tarytum sprogstančio stiklo aidas sustiprino krintančių kėglių garsą – atrodė, kad kažkas sugriuvo. Nė vienas iš jų nepažvelgė į kėglių pusę – buvo aišku, kad smūgis pasiekė savo tikslą, kitaip tiesiog negalėjo būti.
– Bėgam, – stumtelėjo jiedvi Aleksas, ir pats tekinas pasileido link išėjimo.

Išsukę iš kelio, kurį laiką važiavo nekalbėdami, mėgaudamiesi tuo, kad jie buvo vienui vieni tamsoje, ir drauge šiurpdami nuo Liyos kojinių aukso, kuriam blizgintis užteko silpnos valdymo pultelio skleidžiamos šviesos.
Anksčiau dar bandžiusi kažką taukšti, Liya užtilo. Šarlotė  suėmė ir suspaudė jos ranką.
Mašina krestelėjo ir staiga ėmė važiuoti labai lygiai. Pro langus padvelkė gaižus šviežio asfalto kvapas.
– Neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina, – pasakė Alexas.
– Kas vyksta? – dirbtinai linksmai paklausė Liya, matyt, pajutusi, kaip suakmenėjo jos delną spaudžiantys Šarlotės pirštai.
– Dar nesuprantame, – tvirtai pasakė jis.
Tamsoje priešais šmėstelėjo ir į krūmus nulėkė tamsus siluetas. Alexas „dėjo ant stabdžių“.
– Ten žvėris! Ten prabėgo žvėris, aš mačiau! – sušuko Liya.
– Ir koks tai buvo žvėris, Liya?
– Ar tai buvo briedis? O gal stumbras?
– Aš nežinau, kaip jis atrodė. Jis buvo didelis ir gražus.
– Pabandyk prisiminti, mes niekur neskubam, – dirbtinai ramiu tonu pasakė Alexas.
– Aš negaliu prisiminti, aš jo nemačiau. Aš jaučiau.
– Vadinasi, tikrai ne briedis. Ir ne koks nors... barsukas. Jei būtų kuris nors iš jų, tu prisimintum.
– Gal vienaragis? – atsargiai paklausė Šarlotė. Iš tikrųjų ji susipainiojo: norėjo pasakyt – raganosis.
– Aha, tada turbūt vienaragis. Tikrai, taip ir bus. Jų nematai, bet jie trenkia į galvą.
– Kaip šampė? – paklausė Liya.
– Manau, labiau kaip LSD. Arba kaip žolė su efedrinu.
Alexas išjungė motorą.
– Pasižiūrėkim už to krūmo. Gal jis ten stovi ir laukia, kol mes pasikrutinsim ir jį pamatysim?
– Ir ko jam bėgti? Juk mes ne kokie medžiotojai. Mes tik gaudome menkę.
– Aš dar niekada nemačiau vienaragio. Ar jų yra Kauno zoologijos sode?
– Apie juos rašė Radauskas, – įsiterpė Šarlotė. – Jų akys kaip žibuoklės, kurios nušviečia kelią.
– Aš manau, jis nubėgo ten, – kaip akys šiek tiek priprato prie tamsos, pasakė Alexas. – Ten, rodos, yra kažkas panašaus į takelį. Gal tai kelias į jo irštvą?
Jis kalbėjo ramiai, be jokios ironijos ir sutrikimo balse, ir Šarlotei dingtelėjo, kad jis pats, gali būt, pamažu pradėjo tikėti tuo, ką šneka. Tai, kas prieš sekundėlę skambėjo kaip kliedesys, tamsoje, kurios neįveikė mašinos lempos, atrodė panašu į tiesą.
Alexas stumtelėjo jas į priekį, kur, jo nuomone, buvo takelis. Iš tikrųjų ten nesimatė jokio takelio, bet eiti nebuvo sunku, miškas buvo retas, o jo paklotas – gana kietas. Sunkiau sekėsi tik Liyai, kuri buvo apsiavusi aukštakulnius, – kulnas smigo į samanas ir norėdama žengti naują žingsnį ji turėdavo įdėti jėgų, kad atplėštų koją nuo žemės. Ji juokingai krypavo.
– Aš manau, jis jau netoli. Aš jaučiu, – pasakė Alexas.
Šarlotė girdėjo jo balse įtampą – jis kreipė veiksmą link finalo, net neįsivaizduodamas, koks jis galėtų būti, ir negalėjo liautis, nes tokiu atveju tikroviškumo iliuzija būtų išsisklaidžiusi, ir netgi Liya būtų supratusi, kad jie šneka nesąmones.
– Ar jis – priekyje? – sukuždėjo Liya.
– Matyt, priekyje. Nors gali būti, kad jis tyliai mus apėjo, ir eina mums iš paskos. Ir juokiasi.
– Ar taip gali būti? – sunerimo Liya. Net jos vaikiškas tyrumas nebepajėgė besąlygiškai priimti jo žodžių už tiesą.
– Svarbiausia neatsisukti, – pasakė Šarlotė. – Jeigu atsisuksi, vienaragis išnyks, lyg jo nė būti nebuvę. Apsimes medžiu ar kokiu kelmu.
– Kartą kai vijausi vienaragį, jis apsimetė senu, dar sovietiniu kanalizacijos dangčiu, ir aš jį praėjau. Visada reikia būti labai akylam, kai gaudai vienaragį.
– Ar mes nepasiklydom? – labai rimtai paklausė Alexas Šarlotės. – Tu žinai, iš kurios pusės mes atėjom, ir kur mūsų mašina?
– Mes pasiklydom? – sušnabždėjo Liya.
Alexas švelniai įspraudė ranką jai tarp šlaunų.
– Galima sakyti ir taip. Mes nelabai tiksliai žinome, kur yra prasmė, ir ar ji išvis yra.
Šarlotė priglaudė delną prie jos nugaros ir švelniai stumtelėjo priekin:
– Liyai puikiai sekėsi žaisti kaulų pokerį. Vienaragis yra panašiai kaip pokeris. Jei iš pat pradžių būtume davę Liyai jį sekti, ji būtų nuvedusi mus pas vienaragį, ir šis nebūtų spėjęs pasislėpti.
Ji pasijuto atlikusi genialų ėjimą – dabar menkė priklausė tik nuo Liyos, ir jei nieko neišeis, jie bus ne tokie nusivylę, kaip tokiu atveju, jei kuris nors iš jų priimtų, kaip vėliau paaiškėtų, netikusį sprendimą. Liyos naivumas buvo kompasas, visąlaik rodąs teisingą kryptį.
– Žinoma, Liya turi mus vesti. Kas daugiau, jei ne Liya.
Alexas pažvelgė į Šarlotę dėkingu žvilgsniu, ir Liyai nusisukus, parodė jai liukso ženklą.
Atsitiktinai prisilietusi prie Liyos, Šarlotė pajuto, kad ji dreba. Lauke iš tikrųjų buvo vėsu (tiesiog jie buvo pamiršę šaltį), bet nei šaltis, nei baimė, kuria būtum galėjęs ją įtarti, čia tikriausiai buvo niekuo dėti – jos vaikiškumas sprogo nuo nevaikiškų ir, kaip rodėsi, nežemiškų jausmų, kuriems apsakyti netiko žmonių žodžiai.
– Aš manau, pabandykim čia, – ryžtingai (kiek įmanoma tokiomis aplinkybėmis) pasakė Liya. – Taip, mums reikia eiti čia.    
– Puiku, Liya, eikime.
Jie vis dar bijojo, kad Liya nepersigalvotų, staiga nepasakytų, kad nežino, nepradėtų dvejoti ir klausinėti.
– Iš pradžių paeisim truputį tiesiai, o po to pasuksim į kairę... Taip, pasuksim į kairę, nes... ten bus takelis.
Ji pasakė taip, lyg žinotų jį ten esant, balsas skambėjo tvirtai, buvo sunku patikėti, kad šiuos žodžius ištarė ta pati Liya, kuri prieš minutėlę juokingai krypavo aukštakulniais per samanas.
 Kažkur apačioje šniokštė greitkelis, kitoje pusėje tolumoje lojo šunys.
– Panašiai buvo, kai mane mušė ir prievartavo, – pasakė Liya.
Šarlotė su Alexu suakmenėjo. Liya vis dar atrodė per maža ir per naivi, kad galėtų turėti tokių patirčių.
– Mušė ir prievartavo? Tave? – atsargiai paklausė Alexas.
– Mažai ką atsimenu. Paskui aš bėgau per mišką, labai greitai. Ir tada pasiverčiau lauru. Arba drebule. Dabar jau negaliu tiksliai pasakyti. Kai skubi, nelabai turi laiko galvoti, kuo pasiversti.
– Kada tai buvo? – Šarlotės balsas drebėjo. Jai dingtelėjo, kad neteisingai suformulavo klausimą – reikėjo klausti, kame, kaip tai buvo, nes pasaulis, apie kurį prabilo Liya, neturėjo laiko.
Liya neatsakė, arba jos žodžiai susiliejo su miško garsais.  
Norint eiti toliau, reikėjo apeiti statybvietę, kurią juosė spygliuota tvora, vingiuojanti palei cemento dulkėmis aplipusius ir suakmenėjusius krūmus; tamsoje juodavo vienišas ekskavatorius. Jiems priartėjus, iš tamsos iššoko didžiulis šuo ir žvangindamas grandinę ėmė garsiai skalyti.
– Suknistas šūdas, – pasakė Alexas.
Statybvietėje blykstelėjo ir ėmė blaškytis šviesos spindulys.
– Ameba! Ei, Ameba! – pasigirdo mieguistas ir truputį irzlus vyriškas balsas. – Na, kiek galima loti?
Šviesos pluoštas ėmė blaškytis dar nerimastingiau – matyt, sargas (jei tai buvo sargas) rengėsi nepaleisdamas iš rankų prožektoriaus. Vieną akimirką šviesos pluoštas stabtelėjo ir apšvietė klounų, pabaisų, fantastinių gyvūnų ir kitokių pamėklių, kokių galima rasti tik teminiuose pramogų parkuose, kalną. Atrodė neįtikėtina, kad kas nors juos galėjo čia atvežti ir tiesiog suversti į krūvą. Apskritai visą tą vaizdą buvo sunku priskirti realybei – ji atsivėrė kaip vieno iš jų, turbūt Liyos, nes ji vienintelė šią minutę neatrodė nustebusi ar išsigandusi, pasąmonės peizažas, – laike ir erdvėje atsivėrusi skylė, pro kurią ji galėjo pažvelgti ir paprastai pasakyti:
– Čia mano lėlės.
– Nieko sau lėlės, Liya, – pasakė Alexas balsu, rodančiu, kad jis nebeteko jėgų stebėtis.
Jie ėjo vis gilyn ir gilyn į mišką. Greitkelis, visąlaik ošęs kairėje pusėje, nutolo – dabar juos pasiekdavo tik pavieniai garsai. Liya lengvai šokinėjo per išvirtusius medžius.
– Gal... nebeinam toliau? – nedrąsiai pasakė Alexas. – Manau, kad ten nieko nėra. Geriausiu atveju, dar viena statybvietė...
Šarlotė buvo jam dėkinga – ji pati nebūtų drįsusi pasakyti minties, kuri reiškė, kad žaisti menkę pasidarė per sunku ar netgi pavojinga, ir ji mielai grįžtų į miestą žaisti kauleliais.
– Dabar jau jokio skirtumo, pirmyn ar atgal, – pasakė Liya. Jos plonas balsas, kurį dar visai neseniai būtų pavadinusi „vaikišku“, tamsoje skambėjo niauriai ir pranašiškai.
Alexas kažką sumurmėjo sau po nosimi.
– Liya, kas tau atsitiko? – išsprūdo Šarlotei klausimas, kurį ji pirmiausia norėjo užduoti jai mintyse, nes jau nebuvo (kaip prieš minutėlę) tikra, ar Liya iš tikrųjų patyrė kažkokį virsmą –  galbūt tai jie ne taip suprato Liyą, įžvelgę joje naivų vaikiškumą ir patiklumą, bet nepastebėję siaubo, kurį ji glamžė tarp pirštų kaip blizgančios folijos lakštus.
Ją būtų tenkinęs bet koks atsakymas, tačiau Liya tylėjo. Lengvu katės šuoliu ji peršoko kelią užtvėrusį išvirtus medį ir nėrė į brūzgynus – norint spėti paskui ją, reikėjo eiti greitai.
Žengusi didesnį žingsnį, Šarlotė nepataikė padėti kojos ten, kur, kaip jai rodėsi, buvo akmuo – padas nučiuožė slidžiu paviršiumi, ji pargriuvo ir susitrenkė galvą į kažką kieto.
– Gal grįžkim... Ką? – jos žodžiai skambėjo bejėgiškai ir kvailai – tą ji ir pati jautė. Tai buvo primas kartas šiandien, kai ji iš tikrųjų bijojo.
– Aš irgi už tai, kad grįžtume. Čia... nesąmonė, – pasakė Alexas, tramdydamas emocijas.
– Girdi, Liya?
– Kai mane mušė ir prievartavo, man sakė, kad aš įsivaizduočiau, jog skaitau knygą, – pasakė ji.
Ar ji norėjo, kad ir jie jaustųsi kaip keistame, – ar apskritai neįmanomame, – romane?
Pro pat Šarlotę, kone kliudydamas sparnais veidą, pralėkė paukštis. Ji suspigo ir užsidengė akis, nenorėdama sutikti jo kiauro žvilgsnio, kurio gelmėje ribuliavo mėnulio atšvaitai.
Kelių sekundžių prireikė suvokti, kad priešais juos – vanduo.
– Ot šūdas, – susikeikė Alexas. – Iš kur čia ta suknista bala? Tu nori pasakyti, kad mes per ją brisim?
Jis kreipėsi ne į Liyą, bet labiau į save, matyt, jausdamas, kad pavadinęs balą tuo, kuo ji iš tikrųjų ir buvo, gali ją įžeisti.
– Menulis, – pasakė Šarlotė, negalėdama atplėšti akių nuo tarp ribulių besiblaškančių, į vientisą diską nepajėgiančių susidėstyti atšvaitų. Atrodė, kad po vandeniu kažkas blaškosi ir jį judina.
– Juk jūs norėjote gaudyti menkes? Gal jų yra šioje baloje? Aš manau, kad kažkokia prasme čia gali būti menkių.
Iš kur ji tai žinojo? Ir – ar žinojo? Ar kažkokiu būdu, – anaiptol ne protu, – Liya patyrė jai per sudėtingą  metaforą, ir taip pat nesąmoningai, kaip veidrodis atspindėdama valią, kurios pati neturėjo, juos pašiepė, ar tiesiog kaip papūga pakartojo girdėtą žodį? Tai liko paslaptis. Bet taip, ji buvo teisi – galutinis atsakymas buvo kažkur visai netoli, jis tvyrojo ore, ir jie visi tai suprato.
Šarlotė banaliai (kaip jai rodėsi) drebėjo.
– Vienaragis priviliojo menkę? Kuo giliau į mišką, tuo daugiau menkių, taip?
Alexo bandymas juokauti naktyje skambėjo veikiau šiurpiai, nei linksmai. Tiesą sakant, ji nepažino jo balso – baimė buvo pakeitusi jo tembrą.
Jai dingtelėjo, kad jei nori dar kada nors jį paliesti, turi tai daryti dabar. Norėjo, kad atmintyje liktų momentas, kaip ji paskutinį kartą įsikimba jam į ranką, ir ją paleidžia, įsidėmėdama, ką jaučia (arba tiksliau – ko nebejaučia).  
Pajutęs jos šaltus pirštus, Alexas krūptelėjo, ir skubėdamas jai parodyti, kad taip pat sugeba elgtis šaltakraujiškai, kita ranka grubiai atplėšė jos delną nuo savojo.
– Užteks, – sušvokštė.
– Kodėl jūs būnat kartu, jei vienas kito nekenčiate?
Liyos balsas užklupo juos nepasiruošusius. Jie neteko žado. Nuogą, be jokios potekstės, reikšmę buvo sunku suprasti.
– Ką tu sakai, Liya? – irzliai paklausė Alexas. – Liya. Liya. Liya. Liya. Liya.
Atrodė, kad daug kartų ištardamas jos vardą Alexas žadina savo protą.
– Taip yra blogai, – labai paprastai pasakė Liya. – Ta prasme, jums jau niekas nepadės. Jums reikia išsiskirti.
Jos žodžiai paveikė kaip stiprus, bet ganėtinai neskaudus smūgis – maždaug kaip po šuolio per „ožį“ nukristi ant standaus matraco: nė vienas iš jųdviejų nesitikėjo, kad tai, kam jie tikėjosi gauti patvirtinimą, bus išreikšta paprastais žodžiais, tiesiog juos pasakant. Ženklų ir metaforų rūmas, kurį jie drauge rentė, subyrėjo kaip parastas kortų namelis. Iš visų šiandien išgyventų dvilypių jausmų liko tik nuobodulys ir kažkas panašaus į pasibjaurėjimą.
Tai buvo viskas.
Alexas įkišo ranką į kišenę ir tuojau pat ją ištraukė, matyt, pagalvojęs, kad dar ne laikas išsitraukti grūdų batonėlį.
– Štai takelis, toks aiškus. Keista, kad iki šiol jo nematėme, – tarė jis.
– Čia tas pats takelis, kuriuo atėjome. Ta prasme, tai, ką mes vadinome takeliu.
Jie greit ėmė leistis į apačią ir jau iš tolo pamatė pro lapus šviečiančias automobilio lempas.
– Jūs važiuokit, aš partranzuosiu, – tarė Šarlotė.
– Ar esi tikra, kad tau nieko neatsitiks? – neslepiamai abejingu balsu paklausė Alexas.  
– Viskas OK. Ne pirmą kartą. Blogiausiu atveju kuo nors pasiversiu.
– Tik ne paparčiu. Nekenčiu paparčių. Tiesa, – rodos, jis ką tik pradėjo suvokti realybę pasikeitus, – dabar jau nebesvarbu. Realiai gali ir paparčiu.
– Dar toks dalykas... Gal gali duoti truputį pastos? Noriu neužmiršti jos skonio.
Alexas atidarė bagažinę, pasirausęs ištraukė tūbelę ir išspaudė pastos tiesiai Šarlotei į burną, tada, kiek padvejojęs – sau. Liya irgi gavo savo porciją, ir minutėlę jie visi stovėjo plente, įsigilinę į burnoje plintantį cheminės mėtos skonį.
– Neužmiršk, kad tu pati keisčiausia moteris pasaulyje. Kartais norėdavau tave užmušti.
– Good. Buvo faina.
„Buvo“ – po kiek laiko atėjo žinutė, ir ji, kaip ir Šarlotės burna, kvepėjo mėtomis.