Indra BRŪVERE
PRAHA–RYGA

– Žiauriai nuskilo, – pasakė Artis savo kelionės bendrui Ainiui, ir abu įsiropštė į autobusą, nešini maišais, kuriuose skimbčiojo alaus buteliai.
– Kaip bomžai kokie... – pridūrė Ainis, akimis godžiai rydamas dar neužimtas sėdynių eiles pačiame autobuso gale.
– Blyn, maniau, kad jau nebeišsikrapštysim iš čia... – su palengvėjimu atsiduso Artis, išsidrėbdamas ant galinės sėdynės.

– Kiek čia, sakei?
– Penki su puse.
– Tiktai?
– O ką? Jau vožė?
– Blyn, aš gi dvi paras neėdęs.
– Turiu šaldytų kotletų. Tuoj atitirps.
– OK.

Autobusas lėtai važiavo per Prahą, todėl netrukus teko atkimšti antrą alaus butelį. Artis klausiamai pažvelgė į Ainį.

– Nu, šitas geresnis?
– Kiek?
– Keturi su puse.

Išgėręs antrą butelį, Artis atkuto ir ėmė nebenustygti vietoje. Akys šaudė į visas puses, rankos ieškojo veiklos. Ir kojas jau norėjosi prajudinti.
– Blyn, telikas neveikia... Tu moki įjungti? – Artis stodamasis klausiamai pažvelgė į Ainį.

– Čia ne telikas.
– Tu ką, nematai, kad jiems rodo?
– Kam – jiems?
– Nu, ten, prieky... Va, Džimas Keris, matai...
– Ten ne Džimas Keris, o šoferio makufelis.
– Pala, tuoj nueisiu pas šoferį.
– Neik, užuos!
– Pofig!
– Sakau, neik!
– Norėsiu ir eisiu.
– Jeigu tu eisi, apsimesiu, kad tavęs nepažįstu.

Artis įsižeidęs nusisuko į langą, kurį laiką abu važiavo tylėdami. Kai už lango sutemo, Ainis ėmė dairytis po autobusą. Jo žvilgsnis prilipo prie kažkokios merginos.

– Blondinė... – Ainis kumštelėjo Arčiui ir pasitaisė marškinius. Iš kūno judesių matėsi, kad jis tuoj patrauks link blondinės. Ainis pakilo ir, kiek svirduliuodamas, nuėjo į priekį. Artis dėbtelėjo į jį kaip į nevisprotį. Aišku, Ainis greitai sugrįžo, tvirtai sukandęs dantis.

– Nu, kaip? – susidomėjo Artis.
Ainis nieko neatsakė.
Smalsaujančio Arčio nekantrumas staiga peraugo į pyktį.
– Blyn, klausiu tavęs! – Artis pasidarė beveik agresyvus.
– Ko čia prikibai? – Ainis sukryžiavo ant krūtinės rankas ir nusisuko į langą.
– Ką ji sakė? – Arčio galva kone lipšniai palinko prie pat Ainio žando.
– Atsikabink! – Ainis nusisuko nuo Arčio, tačiau šis nepasidavė.

– Ką ji sakė?
– Ar tu raminsies?
– Nu?
– Kas – nu? Man atrodo, ją domina tik babkės.
– O tu jai?
– Pasakiau, kad mes turim žiauriai daug babkių ir sukam biznį Čekijoj.
– Panašus į tokį...
– Dar pasakiau, kad tu savaitę skynei kriaušes.
– Ką?!
– Savaitę skynei kriaušes.
– Skiedi.
– Ne.
– Skiedi.
– Savaitę skynei kriaušes.
– Jei dar kartą paminėsi tas kriaušes, pakabinsiu už pautų!
– Ša, šoferis žiūri!
– OK, sėdžiu, sėdžiu, sėdžiu...

Kurį laiką abu važiavo tylėdami. Artis ėmė nervingai judinti dešinę koją. Po to demonstratyviai pakėlė kairę ranką. Tada ore palankstė pirštus.

– Užkniso čia kratytis... – Ainis pažvelgė į Artį, telefone žaidžiantį žaidimą „Welcome to Bahamas“.
– Kur jau esam? Kur mes čia? – Artis atitraukė žvilgsnį nuo ekrano ir pažvelgė į langą, bet lauke buvo tamsu.
– Nežinau, panašu į Lenkiją, – Ainis gūžtelėjo pečiais.
– Buvai tu toj Lenkijoj... – Artis pašaipiai mestelėjo.

– Dabar esu.
– Aha, pirmą kartą...
– Antrą. Mes gi važiavom į priekį.
– Taip, taip, tamsoje...
– Ko tu stumi? Čia visur šviesu. Visur. Visą laiką. Viskas apšviesta, ne taip, kaip pas mus.
– Karočia, visur tamsu, bet Lenkijoje – šviesu.
– Blyn, aš gi matau užrašus!
– Labai jau tu moki lenkiškai!
– Nemoku, žiūriu... Atrodo, kad Lenkija.
– Paklausiu blondinės.
– Tu ką, durnas?!
– Tai pats paklausk!
– Jeigu tu jos ko nors paklausi, aš tavęs nepažįstu. Aš – negyvas..
– OK.

Artis ištraukė iš maišo paskutinį, dvyliktą butelį. Atkimšo ir stiklinėmis akimis užsivertė.

– Užkniso čia kratytis... – Artis gurkštelėjo dar alaus.
– Ji gerai šneka rusiškai,  – staiga Ainis prisiminė priekyje sėdinčią blondinę.
– Ji iš Lietuvos?
– Iš Vilniaus.
– Tai ta lietuvė važiuoja iki Rygos?
– Iki Vilniaus.
– O tai Vilnius – ne prieš Rygą?

Ainis keistu žvilgsniu žvilgtelėjo į Artį, bet šis jau buvo persikėlęs už erdvės ir laiko ribų. Ainis irgi panoro persikelti ir atėmė iš jo butelį. Po kiek laiko abu kosmonautai atsitokėjo lauke ant suoliuko.

– Nu ir prikibo...
– Aš gi sakiau – užsivilk marškinius!
– Kokius dar marškinius, seni! Ryga, pagaliau Ryga!
– Jau galvojau, kad niekada nebegrįšim namo...
– Bet tu matei, kaip prisikabino, matei? Taip piktai – išlipam, išlipam!.. Jei nebūtų iškrapštęs, dar būtume pramiegoję...
– Tėvynė, blyn...
– Pagaliau galėsim normaliai susišnekėti.
– Blyn, nė žodžio ten nesupratau.
– Nu, nei rusiškai, nei lenkiškai, kažkaip nei šiaip, nei taip...

Abu ėmė garsiai juoktis, kol staiga Artis išvydo priešais šviečiantį užrašą. Kurį laiką sėdėjo suakmenėjęs, tada pasisuko į Ainį:

– Klausyk, man atrodo, čia ne Ryga...
– Taip, aštuoniolika buvo likę... tada trūkau...
– Klausyk, tu girdi, ką aš tau sakau? Mes visiškoj šiknoj! WARSZAWA CENTRALNA!
– Tai tu gal pasakysi, kur ta Varšuva?
– O ką aš žinau? Kažkur... Tarp Prahos ir Rygos.

PRĀGA-RĪGA

– Baigi paveicās... – Ārčijs pateica savam cīņu biedram Ainim, un abi iestūrēja autobusā, līdzi stiepdami maisus, kurā džinkstēja alus pudeles.
– Tā kā tādi bomži... – Ainis viņam piemetināja un ar alkatīgu skatienu raudzījās uz autobusa pēdējo rindu, kas joprojām bija tukša.
– Bļin, domāju, netiksim no šejienes projām... – Ārčijs atviegloti nopūtās, atsēzdamies pēdējā rindā un atkorķēja pudeli.

– Cik, tu teici?
– Piecarpus.
– Tikai?
– Kas tad ir? Iesita?
– Bļin, divas dienas neesmu ēdis.
– Man ir saldētas kotletes. Drīz atkusīs.
– OK.

Autobuss lēni brauca cauri Prāgai, tāpēc drīzi vien vajadzēja atkorķēt otru pudeli. Ārčijs jautājoši paskatījās uz Aini.

– Nu, šitas labāks?
– Cik?
– Četrarpus.

Izdzerot otro pudeli, Ārčijs kļuva mundrāks un rosīgāks. Acis šaudījās uz visām pusēm, rokas meklēja darbību. Kājas jau arī gribējās izkustināt.
– Bļin, televizors nestrādā... Tu māki ierubīt? – Ārčijs jautājoši paskatījās uz Aini un piecēlās kājās.

– Tas nav televizors.
– Vai tad neredzi, ka viņiem rāda?
– Kādiem viņiem?
– Nu, tur priekšā... Džims Kerijs, redzi...
– Tas nav Džims Kerijs, bet šofera pakausis.
– Pag, tūlīt aiziešu pie šofera.
– Neej, saodīs!
– Pofig!
– Es teicu, neej!
– Gribu un iešu.
– Ja tu aiziesi, es tēlošu, ka tevi nepazīstu.

Ārčijs apvainojies pagriezās pret logu un kādu laiku abi brauca klusēdami. Kad aiz loga satumsa, Ainis ar skatienu meklēja objektu autobusā. Viņa skatiens pienaglojās kādai meitenei.

– Blondīne... – Ainis iedunckāja Ārčiju un sakārtoja kreklu. Pēc ķermeņa kustībām varēja manīt, ka tūlīt sekos manevrs uz blondīnes pusi. Ainis piecēlās kājās un gāja uz priekšu, viegli grīļodamies. Ārčijs paskatījās uz viņu kā uz aptaurētu. Protams, ka Ainis drīz vien atgriezās, cieši sakniebis lūpas.

– Nu, kā? – Ārčijs ar interesi apjautājās.
– ... – Ainis neko neatbildēja.
Varēja redzēt, ka Ārčijs aiz ziņkārības paliek pilnīgi nikns.
– Bļin, es tev jautāju??? – Ārčijs kļuva gandrīz agresīvs.
– Ko tu piekasies? – Ainis sakrustoja rokas uz krūtīm un pagriezās pret logu.
– Ko viņa teica? – Ārčijs jau lišķīgā balsī piebāza galvu gandrīz Ainim pie zoda.
– Atšujies! – Ainis jau bija pagriezies gandrīz pret sēdekli, taču Ārčijs nelikās mierā.

– Ko viņa teica?
– Vai liksies mierā?
– Nu?
– Ko – nu? Man liekas, viņu interesē tikai nauda.
– Un tu viņai?
– Teicu, ka mums ir baigi daudz naudas un taisām biznesu Čehijā.
– Pēc tāda arī izskaties.
– Vēl teicu, ka tu nedēļu lasīji bumbierus.
– Ko?
– Nedēļu lasīji bumbierus.
– Muldi.
– Nē.
– Muldi.
– Nedēļu lasīji bumbierus.
– Ja tu man pieminēsi tos bumbierus, aiz pautiem pakāršu!
– Kuš, šoferis skatās!
– OK, es sēžu... sēžu... sēžu...

Kādu laiku abi brauca klusēdami. Ārčijs nervozi sāka kustināt labo kāju. Pēc tam demonstratīvi pacēla kreiso roku. Tad gaisā pavirpināja pirkstus.

– Pieriebās jau braukt... – Ainis paskatījās uz Ārčiju, kurš šobrīd telefonā spēlēja spēli „Welcome to Bahamas”.
– Cik tālu esam tikuši? Kur mēs esam? – Ārčijs atrāvās no ekrāna un automātiski paskatījās uz logu, bet laukā bija tumsa.
– Nezinu, izskatās pēc Polijas. – Ainis paraustīja plecus.
– Baigi tu Polijā esi bijis... – Ārčijs izsmējīgi atteica.

– Tagad esmu.
– Aha, pirmo reizi...
– Otro. Mēs taču braucām šurpu.
– Jā, jā, pa tumsu...
– Ko tu ņirdz? Te visur ir gaišs. Visur. Nepārtraukti. Visu apgaismo, ne tā, kā pie mums.
– Karoče, visur tumšs, bet Polijā gaišs.
– Bļin, es pēc uzrakstiem skatos!
– Baigi tu poliski māki!
– Nemāku, skatos... Liekas, ka Polija.
– Pajautāšu blondīnei.
– Kas tu stulbs esi, ko?
– Tad pats jautā!
– Ja tu viņai tagad kaut ko pajautāsi, es tevi nepazīstu. Es vienkārši būšu miris.
– OK.

Ārčijs izvilka no maisa pēdējo, divpadsmito pudeli. Atkorķēja un glāžainām acīm atgāzās sēdeklī.

– Pieriebās braukt... – Ārčijs noteica un izdzēra malku alus.
– Viņa labi runā krieviski.  – Pēkšņi Ainis atcerējās blondīni, kas sēdēja priekšā.
– Viņa ir no Lietuvas?
– No Viļņas.
– Tad tā lietuviete līdz Rīgai brauc?
– Līdz Viļņai.
– Vai tad Viļņa nav pirms Rīgas?

Ainis paskatījās uz Ārčiju ar dīvainu skatienu, bet Ārčijs jau bija ieslīdzis ārpus telpas un ārpus laika. Ainis viņam atņēma pudeli, lai arī ieslīgtu ārpus telpas un ārpus laika. Pēc kāda brīža abi kosmonauti sēdēja laukā uz soliņa.

– Nu gan piesējās...
– Es taču teicu, uzvelc kreklu!
– Kādu vēl kreklu, vecīt! Rīga, beidzot Rīga!
– Un es domāju, ka mēs nekad netiksim mājās...
– Bet redzēji, kā piesējās, redzēji? Tāds nikns – ārā, ārā!... Būtu vēl aizgulējušies, ja viņš nebūtu mūs izsviedis...
– Dzimtene, bļin...
– Beidzot varēs normāli parunāt...
– Bļin, ne vārda tur nevarēju saprast.
– Ne ta krieviski, ne ta poliski, nē, kaut ko jau varēja...

Abi sāka smieties pilnā balsī, līdz Ārčijs ieraudzīja kādu uzrakstu sev pretī. Viņš kādu laiku sēdēja sastindzis, tad pievērsās Arnim:

– Paklau, man ir sajūta, ka šeit nav Rīga...
– Jā, bija astoņpadsmit... pēc tam aizgāja...
– Paklau, tu filtrē, ko es tev saku? Mēs esam galīgā dirsā! WARSZAWA CENTRALNA!
– Tad pasaki, kur ir Varšava?
– A vai es zinu? Kaut kur starp Prāgu un Rīgu....