BLOGAS VYRAS PILKU PLOŠČIUMI
nuo mažų dienų buvo aišku, kad vyrų reikia bijoti – jie šaudo, plėšia, sprogdina vieni kitus, gali išprievartauti, įsitempti į mašiną, jie melagiai, nuolat nuvilia, negrįžta, išduoda ir taip toliau. ir visai nesvarbu, kad tie vyrai, kurie mane supo, buvo tiesiog pavargę ir nelaimingi, tokie pat bejėgiai, kaip ir moterys. bet baisios devinto dešimtmečio istorijos apie kraujo klanus, čikatilas, pedofilus ir nupjautas galvas tiesiog tvyrojo ore.
pirmą iš tiesų blogą vyrą sutikau, kai buvau šeštokė. buvo kovas, sniegas dar ne visai nutirpęs, bet jau šilta – viena tų dienų, kai saulės staiga per kelias dienas pasidaro tiek daug, kad, atrodo, jau tikras pavasaris, net beveik vasara, ir baisiai norisi kažką veikti, tik vis nieko neišeina ir tai žiauriai nervina. tais metais mokėmės antroje pamainoje: pamokos prasidėdavo maždaug nuo pirmos ir baigdavosi gal šeštą, todėl jei norėdavom ką nors nuveikti, susitikdavome ryte. mano geriausios draugės nierkos abiejų lūpų kampučiuose trūkinėjo gelsvi pūslelinės šašai, o aš šniurkščiojau nosimi, bet vis tiek nusprendėme pabraidyti vilnelėje.
perėjusios jaunimkę nusileidome į paupį ir susiradome nuošalesnę vietą, nes žinojome, kad jei pamatys kokia boba, tuoj pradės rėkti. nusiavėme batus, puskojines, gražiai viską susidėjome ant kranto, pasiraitojome kelnes ir įbridome. vanduo buvo žvėriškai šaltas, bet nė viena nenorėjome pasirodyti slabake, tai pabridome tiek, kad siekė kelius, ir trypinėjome, žvygavome, tik staiga nierka sako – „blet, čia gi tas“. „tas“ buvo iškrypėlis ir atrodė jis kaip tipiškas iškrypėlis – neaiškaus amžiaus diedas pilku ploščiumi. kai atsisukau pažiūrėti, jis jau leidosi nuo šlaito tiesiai ten, kur buvo sudėti mūsų batai.
jaunimkės iškrypėlis buvo savotiška įžymybė, dauguma klasiokių jį buvo mačiusios, o štai pagaliau pamatėme ir mes – vyras atsistojo prie pat vandens ir išsitraukė, kaip mes tada vadinome, sasyską. mus skyrė vos keli metrai. iš pradžių juokėmės, buvo smalsu, bet jis tiesiog stovėjo ir tąsė tą glebų tarp ploščiaus skvernų sunkiai įžiūrimą daiktą, ir vis šūkčiojo „dievočki nebojtes dievočki nebojtes“. po kokių penkių minučių apėmė toks glitus keistas jausmas, buvo šlykštu ir pikta, bet ir tarsi kažko gaila, todėl, nors po žiemos patvinusiame tamsiame upės vandenyje nesimatė dugno, o akmenys slidūs, tarsi aptraukti ledu, pradėjome bristi tolyn, kito kranto link. ant ano kranto liko mūsų kojinės, batai ir besismaukantis diedas.
perbridome laimingai, tik abiejų kelnės sušlapo vos ne iki tarpukojų, todėl išlipusios atrodėme kaip apsimyžusios. be to, nebeturėjome batų. kad juos atgautume, reikėjo įveikti nemenką kelio galą iki dailioškės tilto ir po to grįžti atgal. ėjome ir keikėme save, kad pabėgome, nierka sakė, jog reikėjo ne bėgti, o prieiti arčiau ir jį apspjauti, o aš sakiau, kad reikėjo rėkti pagalbos ir jis būtų pats pabėgęs. kūrėme keršto planus, kaip sviesime į jį akmenį, jei vis dar ten smaukysis, prisėlinsime iš už nugaros ir sviesime akmenį tiesiai į pakaušį, nors iš tiesų labiausiai bijojome, kad grįžusios nerasime batų. bet batai gulėjo ten pat, trūko tik vienos nierkos puskojinės.