Pavlovo šunys
Asistentės dienoraščio fragmentai

1926 m. vasario 5 diena
Tas vėjas ir tamsa taip slegia – nemėgstu žiemos. Bet kaip gera ateiti į laboratoriją ir pamatyti tą nuostabų žmogų, jo šypseną, jo akis, tokias geras ir teisingas. Kai Ivanas Petrovičius pasirodo, viskas tarytum nušvinta. Aš tikriausiai ne visai dar suvokiu, kokia garbė ir laimė dirbti su šiuo genijum. Svarbiausia, koks jis šiltas, mandagus, bet užtenka tik jo žvilgsnio ir beįsižiebiąs ginčas nurimsta – jo autoritetas toks visa apimantis, kad net saugantys mūsų institutą karininkai, rodos, išbąla jį išvydę. Net buržujai jį gerbia. Ir gerbė – juk ne veltui 1904 metais Ivanas Petrovičius gavo Nobelio premiją. Tiesą sakant aš nelabai suprantu, kodėl jis ją ėmė, bet gal čia tiesiog žmogaus klaida. Kita vertus, tam siaubingam caristiniam režime reikėjo surasti galimybę vystyti proletarinį mokslą. Ir Ivanas Petrovičius Pavlovas yra pavyzdys, kaip proletarinis mokslas laužo buržuazijos ledus. Nes Ivanas Petrovičius yra tikrasis proletaras (nepaisant to, kad pasakoja bjaurius anekdotus).

1926 m. vasario 15 diena
Koks vis dėlto yra įžvalgus draugas Vladimiras Iljičius Leninas. Dabar, kai visur siaučia badas ir spaudžia nepritekliai, jis sugeba rūpintis mokslu. O tai yra būtina. Proletarinis mokslas yra mūsų šalies ateitis ir būtinybė. O kiek vargo teko patirti ir didiesiems mūsų mokslininkams – štai Koltušuose po revoliucijos išmirė visi šunys. Nuo neteisingo maitinimo. Kai pasakojo apie tai Ivanas Petrovičius, net susigraudino. Jau manė, kad prarasta viskas, kad viskas žuvo. Tada pasiprašė draugo Lenino, kad išleistų iš mylimosios tėvynės. Nematė kitos išeities (nors man rodos, kad gudravo Ivanas Petrovičius) tik išvažiuoti. Bet neišvažiavo, nes draugas Leninas padarė viską, kad akademikas Pavlovas turėtų sąlygas darbui ir eksperimentams. Nes tai ne šiaip sau eksperimentai, bet patys svarbiausi eksperimentai, nuo kurių priklausys ateityje mūsų proletariška sveikata. O vis tik kokių yra tamsių ir kvailų žmonių, kurie to nesupranta. Štai mūsų kiemsargis Nikiforas pūkščia krenkščia ir ranka moja: „Mokslas mokslas, toks ten jūsų mokslas, jūs bjaurybės, šunelius pjaustot ir tiek“. Baisu, kad yra tokių aklų ir kvailų žmonių. Dabar galvoju, gal mano kaip komjaunuolės pareiga yra pranešti apie tokius bjaurybės kiemsargio žodžius?

1926 m. vasario 16 diena
Trečią kartą perskaičiau Sečenovo knygą. Nuostabus veikalas. Geniali knyga, tik neapginta eksperimentais, taip apie ją pasakė draugas Pavlovas. Rodos, kad jau suprantu, kodėl jis taip žavisi šiuo kūriniu.

1926 m. vasario 17 diena
Vis labiau pasitiki manim draugas Pavlovas. Štai, kad ir šiandien – važiavome aplankyti jo seno pažįstamo Nikolajaus Jurjevičiaus Obolenskio. Gyvena tas Obolenskis su savo senute vidury miesto, tuštumoj ir skausme. Pilkas jis, lygiai toks, kaip ir sienos. O Ivanas Petrovičius atsisėdo ant pilkos jo lovos, paėmė pilką jo ranką, nė kiek nesibodėdamas nei kvapo, nei atmosferos. Jo senutė tik nosį traukė. Užjaučiu jus, Marja Aleksandrovna, pasakė Ivanas Petrovičius. Ir jautei, kad skaudu jam. Kai išėjom iš tų pilkų namų, kai važiavom į Koltušus, atsiduso draugas Pavlovas ir pasakė: „Teisus de Lametri – mašina, tik mašina iš kaulų ir mėsos“.

1926 m. vasario 26 diena
Žmogaus burnos anatomija beveik nesiskiria nuo šuns burnos anatomijos. Tiesą sakant, nelabai dėl to net nustebau: evoliucija mus veikė visus vienodai – ir žmones, ir šunis.

1926 m. kovo 5 diena
Tfu, tfu, tfu, tfu, tfu – negi tai gali būti tiesa? Sužinojau, kad Serafima Vasiljevna tiki į dievą. Netikėjau tuo, netikėjau, netikėjau, nors girdėjau įvairiausių gandų. Kaip gali būti akademiko Pavlovo žmona ir tikėti į dievą? Vis dėlto kaip giliai gali įsirausti į mus buržuazinis nuodas. Pati savo akimis pamačiau – žegnojosi Serafima Vasiljevna. Dabar galiu pateisinti draugą Pavlovą ir jo gilią proletarinę draugystę su Marina Kapitonovna. Juk kaip turėtų būti sunku, būnant mokslininku, įsitikinusiu ateistu, kas dieną bendrauti su žmogumi, kuris tau juk kažką reiškia, bet yra juodžiausių prietarų valdžioje! „Serafima Vasiljevna yra draugo Pavlovo vaikų motina, o aš esu akademiko Ivano Petrovičiaus Pavlovo minčių ir svajų motina,“ – tai Marinos Kapitonovnos žodžiai, kuriais aš dabar tikiu.

1926 m. kovo 16 diena
Draugas Pavlovas ne tik didis mokslininkas, bet ir didis humanistas. Kaip gera būti šalia – pilna krūtinė gaivaus ir nepaprastai lengvo oro. Šiandien Kolia N. buvo vėl maitinamas šokoladu. Kaip gaila, kad aplink mus tiek daug tamsuolių – ČK nesupranta mūsų eksperimentų svarbos. Leitenantas Miša, kuris anksčiau man patiko, dabar jau beveik nebepatinka – matau, kaip jis nesupranta, kodėl mes kažkokį našlaitį Kolią maitiname šokoladu, kopūstų kotais ir puikia duona. Ir aš jam tikrai nepulsiu aiškinti, kas yra sąlyginis ir nesąlyginis refleksai, ir kuo tai atsiliepia mūsų kasdienybei. Tiesą sakant, Kolios akys yra labai liūdnos. Nežinau kodėl.

1926 m. kovo 23 diena
Vis pasižadu ir pasižadu sau, kad rašysiu tave, dienorašti, kasdien, bet to neįvykdau. Svarbiausia, dėl užimtumo, bet ne dėl tinginystės. Draugas akademikas Ivanas Petrovičius Pavlovas pasakė – aš jau senas žmogus, nors gyvensiu dar trisdešimt metų, bet operacijas turi daryti jauni. Profesorius N.I.Krasnogoskis pritvirtino Koliai prie rankos odinį dirgiklį. Mes paspaudžiam pomputę ir Kolia jaučia dirginimą - tai jam sužadina seilėtekio rerfleksą. Kolia – visai kaip šuo. Paskui profesoriaus Pavlovo nurodymu N.I. Krasnogorskis Koliai iš burnos ertmės, nuo seilių kanalo išvedė metalinį latakėlį, kuris dabar stirksi jo skruoste. O pro tą latakėlį į specialų indelį teka seilės. Parodai Koliai ką nors skanaus, pavyzdžiui, kopūstą ir seilės ima kapsėti. Tokia organizmo reakcija yra vadinama sąlyginiu refleksu. Akademikas Pavlovas daro tik švarius eksperimentus, jis eksperimentuoti pradeda tik tada, kai po operacijos vaikas arba šuo, arba, kad ir beždžionė visiškai pasveiksta, kai nebelieka jokio uždegiminio židinio, kai temperatūra tampa normali. Ak, kiek mes prisikankinom su tuo Kolia, juk jam reikėjo būti ramiam, nesiblaškyti, neliesti rankomis iš burnos ertmės išvesto metalinio latako, bet kur tau, tai jis blaškosi lovoje, vartosi, tai jis kasosi. Su šuneliais kur kas paprasčiau, jie tiesiog įstatomi į tokį metalinį rėmą, kuriamia jaučiasi ir gana laisvai (rėmas jų nespaudžia) ir tuo pačiu suvaržyti. Su Kolia gi nežinojom ką ir bedaryti, todėl galiausiai Kolios rankas teko surišti. Kolia žiūri į mus piktai, bet jis kvailutis nesupranta, kad yra mokslo eksperimentų dalyvis, jam turi būti laimė ir garbė, kad jis taip tarnauja proletariniam mokslui. Juo labiau, kad dabar jis gauna puikų maitinimą, kai tuo tarpu visa šalis badauja. Sakoma, kad badauja net draugas Leninas. O Kolia nebadauja – jam parodomas šokoladas arba ropė ir stebima, kas labiau sukelia seilėtekį. Žadame latakėlį išvest ir iš Kolios skrandžio, kad matytume kaip sąlyginis refleksas veikia ir ten – išskirsime grynas Kolios skrandžio sultis. Su šuneliais jau seniai šitai darome. Žaizda užgis, o latakėlis visai netrukdys, tik reiks tam berniūkščiui šiek tiek mažiau judėti, kad nesugadintų eksperimento. Tai yra labai svarbu mūsų šaliai ir proletarinei medicinai, nes tai yra mokslas, o kartais atrodo, kad Koliai ant jo nusispjaut.
O ČK karininkas Miša pavydi Koliai.
Aš matau, kad pavydi.
Bijau tą parašyti, bet kaip mokslininkė privalau – kai pagalvoju apie Mišą, mano vulva sudrėksta. Ir dar vienas įvykis – Miša priklaupė ir pabučiavo mano kelius. Bijau, kad proletariatas tokių buržuazinių švelnybių nepagirtų. Bet Miša yra čekistas – darbo žmonių gynėjas ir, tikriausiai, jam – galima.

1926 m. kovo 26 diena
Kokia nuostabi akademiko Ivano Petrovičiaus Pavlovo šeima. Šiandien didžioji dalis laboratorijos darbuotojų buvome pakviesti į akademiko namus. Kas norėjo net vyną gurgšnojo. Serafima Vasiljevna pagrojo pianinu, visi įkalbinėjo ir Ivaną Petrovičių, bet šis vis atsikalbinėjo. Galiausiai taip pat sėdo prie instrumento ir besišypsodamas su dideliu entuziazmu atliko „Šuniukų maršą“. Visi juokėmės, kai pasakojo mūsų dievinamas akademikas apie tai, kaip mokėsi groti ir kaip jam nesisekė, bet jau šitą maršą tai užsispyrė išmokti ir išmoko. Nepadoru, sakė jis, man būtų eksperimentuoti su šuneliais ir jų maršo nemokėti. Paskui pasakojo mokslo šviesulys (ak, aš negaliu dar, matyt, iki galo suvokti, kokia mane laimė gyvenime ištiko, ir kiekvieną dieną likimui dėkoju, kad esu čia, pačiame proletarinio mokslo sūkuryje), taigi Ivanas Petrovičius pasidalino mintimis ir planais, kokie erksperimentai artimiausioje ateityje laukia. Jis nusprendė eksperimentiniu fiziologo keliu pažinti, ištyrinėti ir proletarinei realybei atverti žmogaus smegenų veiklą. Tai juk tas pats, kas ir skrandis, kas akis, kas blužnis – smegenys tai toks pats žmogaus organas, kaip ir kiti, o mintys smegenyse atsiranda ir gimsta, nes veikia fiziologiniai dėsniai. Mums atvežė dar keturiolika paaugliukų, tokių sulysusių išgąsdintų ir juokingų didžiaakių valstietukų iš vaikų namų, nes jų tėvai seniai yra arba nusikaltę komunistinės tėvynės įstatymams arba mirę, arba gal dingę be žinios. Alkani, kai kurie negaluojantys – akademikas Pavlovas įsakė jai gerai rūpintis, gydyti, duoti košės ir ropių. O vėliau, kai jaunųjų proletariato mokslo dalyvių organizmai sustiprės, jiems įvesime į skrandį ir kitus organus kateterius, sudėtingiausia bus, žinoma, su smegenimis, bet N.I. Krasnogorskis puikiai moka atlikti kaukolės trepanaciją, tikiu, kad viskas pavyks. Ak, kaip laukiu tų įdomių eksperimentų pradžios.
Kai sugrįžome iš svetingų akademiko Pavlovo namų, šiek tiek svaigino išgertas puikus prancūziškas vynas. Gal ir kvailai pasielgiau, bet Miša buvo toks atkaklus... Jis tikrai šaunus, tik kiek užsispyręs, bet tikras proletariato diktatūros karys – griežtas ir negailestingas. O mane  jis – myli. Todėl nė kiek jo ir nebijau. Šiandien net prajukau, nes tikrai buvo juokinga, kai po coitus jis stovėjo laboratorijos perrišimo kambaryje su švarku, bet be galifė, susipainiojęs kariškuose savo autuose.
Paskui prieš užrakindami nakčiai laboratoriją, ją apėjome, patikrinome viską ir aš labai pasipiktinau Kolios elgesiu – kiek našlaičių nori būti Kolios vietoje, tarnauti tarybinei tėvynei, proletariniam mokslui ir ateičiai. Juolab, kad dėl eksperimento svarbos Kolia visada yra gerai pamaitintas, laikomas šiltai, keičiami jo patalai, o jis, nedėkingasis, to nevertina.
Jis žiūri tokiom baisiom akimis. Lyg nekęstų, lyg būtų žvėris. Tai, beje, tik patvirtina, kad žmogus evoliuciškai visiškai nesiskiria nuo šunų ir kitų žinduolių. Skirtumas tik tas, kad šunys neartikuliuoja žodžių. O Kolia kartais prabyla. Ir kas jį primokino tokių kalbų?
Viešpats jus prakeiks, sako man Kolia.
Kokia kvailystė.