Meilė ir maistas

Gyvenime iš meilės ar vardan meilės esu daug visko patyręs, ir kai pagalvoju, meilė mano gyvenime yra itin tampriai susijusi su maistu ir prievarta.
Iš meilės myžau į Pringles traškučių dėžutę. Gyriau merginų gamintą maistą, nors jis ir nebūdavo skanus. Esu tempęs moteris į restoranus, nes man atrodė, kad tai man padės jas įsimylėti, o tada jos tempdavo mane pas save namo, nes joms atrodydavo, kad tai padės man jas įsimylėti. Dešimtis kartų iš meilės ir noro būti virtuozu visur ėmiausi virtuvės šefo vaidmens ir gadinau vieną patiekalą po kito. Šimtus kartų valdžiau savo alkį ir nevalgydavau, net kai norėdavau, kad tik labiau patikčiau merginai, kol vieną kartą taip išsekau, kad net nebegalėjau mylėtis.
Pirmą kartą meilę per maistą iš mergaitės patyriau būdamas antroje klasėje.
Tą rudenį, vos pradėjęs lankyti mokyklą, buvau išvežtas į sanatoriją. Sanatorijoje galiojo specifinės taisyklės, reikėjo priprasti prie savitos rutinos. O viena iš taisyklių buvo tokia: jeigu dviems berniukams patinka ta pati mergaitė, laimi vyresnis berniukas.
Ta pergalė būdavo labai simboliška – berniukas įgydavo teisę būti įsimylėjęs mergaitę, tik tiek. Tai visai nereikšdavo, kad berniukas su ja pradėdavo leisti laiką kartu, eidavo pasivaikščioti, ką jau ten – tai net nereikšdavo, kad jie kalbėdavosi. Dažniausiai tai buvo statuso klausimas – ar esi įsimylėjęs mergaitę, ar ne. O kadangi visi vyresni bernai buvo neva įsimylėję merginas, tai ir mes, mažesni, žūtbūt norėdavome būti kurią nors įsimylėję. Viskas būtų gerai, jei merginų ir vaikinų būtų buvę po lygiai, bet berniukų buvo daugiau, todėl tos patinų batalijos dėl merginos niekaip nesibaigdavo.
Būdavo, kad susitinkam visi ir kalbamės:
– O ką tu myli?
– Agnę. O tu ką?
– Laimutę.
– O, neblogai, neblogai, – pasakydavo kažkuris iš mūsų, tarsi būtų kažin koks santykių ar moterų ekspertas.

Vyresnieji iš mūsų tik juokdavosi; jie buvo pasiekę visai kitą lygį – merginos, kurias jie buvo įsimylėję, ne tik leisdavosi jų kalbinamos ar vedžiojamos po sanatorijos teritoriją – jos dar ir kviesdavo juos vakarienės.
Kiekvieną savaitgalį, vos tik išvažiuodavo mus aplankę tėvai, skyriuje prasidėdavo puota. Kimšdavom tai, ką mums būdavo atvežę tėvai, keisdavomės gėrybėmis, vaidindavom vieni prieš kitus, girdavomės. Bet visa tai nublankdavo prieš tai, kas laukdavo vakare.
Kiekvieną sekmadienio vakarą vyriausių merginų palata rengdavo vakarienę, į kurią kiekviena palatos mergina kviesdavo jai patinkantį skyriaus vyruką.
Mums šios vakarienės buvo nepasiekiamos – palatoje merginų amžius svyravo nuo 12 iki 14 metų, į mus, antrokus, jos visai nežiūrėjo. Kas vakarą pavydžiai sekdavome prie kurios berniukų palatos bus paliktas raštelis. Jame būdavo surašyti išrinktųjų vardai. Gavęs kvietimą žinodavai, kad esi kviečiamas vakarienės 19:00, ir nė vienas bernas nebuvo atsisakęs į ją nueiti.
Tokių vakarienių metu mums būdavo draudžiama eiti į merginų palatą. Netrukdydavo jų ir medicinos seselės. Taigi kas ten iš tiesų vykdavo ir ką jie ten visi valgydavo, mums būdavo nežinoma. Bet kad ten vykdavo kažkas išties įspūdinga, galėjai lengvai suprasti pamatęs kaip atrodydavo visi bernai, išėję iš tos palatos po vakarienės – jie visi būdavo be žodžių ir nesileisdavo su mumis į kalbas.
Neturėjau net menkiausių vilčių būti pakviestas stebuklingos vakarienės. Maža to, buvau įsižiūrėjęs kitą antrokę, jos vardas buvo Lijana, gulėjo kitoje palatoje ir visai nebendravo su tomis vyriausiomis merginomis.
Kartą ją net sapnavau, visiems papasakojau, bet apie tai sužinojo toks Marius. Jis įsiveržė į mano palatą ir pasakė, kad daugiau nesapnuočiau Lijanos. Galų gale, jis buvo trečiokas, o aš – antrokas, todėl pagal nerašytas taisykles Lijaną galėjo mylėti jis, o ne aš.
Pasipiktinęs tokia neteisybe nuėjau pas Lijaną, paskui mane atėjo ir Marius. Norėjau išsiaiškinti, kurį iš mūsų ji renkasi pati. Sustojome jos palatos viduryje ir aš pasakiau:
– Mes abu tave mylim. Bet kurį iš mūsų renkiesi tu?

Ji pakėlė savo pabalusį veidą iš patalų ir užsikosėjo. Mes laukėme jos sprendimo, o ji vis kosėjo. Kadangi kosėjo ilgai, prisėdome ant tuščios lovos.

– Jūs dar čia? – paklausė po kiek laiko.
– Taip, – atsakėm abu.

Neatrodė, kad ji jautėsi gerai.

– Tu turi kurį nors iš mūsų pasirinkti, – pasakė Marius.
– Gerai, – atsakė Lijana kosėdama.

Dabar ji visai užsimerkė, o mes laukėm. Ore tvyrojo įtampa.

– Mariau, kokia plaukų spalva tau patinka? – paklausė Lijana.
– Geltona! Kaip tavo! – atsakė Marius, ir aš iškart supratau jo klastą ir veidmainystę.

Lijana atsikrenkštė.

– O tau, Povilai?
– Juoda, – pasakiau, kaip kad mane ir buvo mokiusi mama.

Ji nusikosėjo dar kartą, o tada pakėlė galvą ir pažvelgė į mus.

– Gerai, ačiū, – pasakė Lijana. – Aš pagalvosiu ir atsakysiu jums rytoj.

Marius norėjo priekaištauti, bet nepratarė nė žodžio. Aš irgi.
Mes atsisveikinom su ja ir išėjom iš jos palatos.

– Tai iki ryt, – pasakė Marius man pašaipiai.
– Tai iki ryt, – atsakiau Mariui sunkia širdimi.

Naktį girdėjau bruzdesį koridoriuje, o ryte Lijanos jau neberadom – pablogėjus jos sveikatai, ją išvežė į ligoninę ir mes daugiau jos nebematėm.
Marius greitai įsižiūrėjo tokią Kamilę iš Jonavos, o aš gedėjau Lijanos. Todėl kai vieną sekmadienio vakarą radau kvietimą į ypatingąją vakarienę, ne tiek apsidžiaugiau, kiek dar labiau nuliūdau, nes mane į tą vakarienę kvietė tokia labai erzinanti pirmokė, jos vardas buvo Ieva ir ji nuolat trainiodavosi aplink mano palatą. Nežinau, ko jai reikėjo iš manęs, bet žinojau, kad savo Lijanos tikrai neišduosiu ir nesileisiu pavergiamas šitos pirmokės.
Bet kad jau gavau kvietimą į vakarienę, viską derėjo kruopščiai persvarstyti. Neneigsiu, kad palatos draugas man darė spaudimą – tiesą sakant, spaudimą man darė visi – ne tik visi antros klasės berniukai būriavosi mano palatoje, ne ne, net ir visos antrokės ir trečiokės buvo atėję ir negailestingai klausinėjo ar aš eisiu į vakarienę – žinoma, kad tu eisi į vakarienę, taip? – kol man galiausiai nieko kita nebeliko, tik pasiduoti spaudimui ir pasakyti:
– Aš eisiu į tą vakarienę!

18:59 mindžikavau prie vyriausių merginų palatos durų, laukdamas nežinia ko – ar išganymo, ar pasaulio pabaigos. Baisiai buvo negražu prieš Lijaną, bet ką padarysi – smalsumas vedė pirmyn ir aš norėjau sužinoti ir visiems papasakoti, kas gi ten vyksta tų slaptų vakarienių metu.
Merginos mus įleido ir mes susėdome prie didelio stalo, sustumto iš visų palatos spintelių. Pristūmėme lovas ir susėdome ant jų.
Čia turiu pasakyti, kad tiek maisto viso lankymosi sanatorijoje metu nebuvau matęs. Stalas buvo nukrautas įvairiausiais skanėstais – kepta duona, pyragėliais, sausainiais, bulvių traškučiais, mažyčiais kibinais, blyneliais su varške ir blyneliais su kumpiu; čia buvo vynuogių ir nuluptų apelsinų, tik imk ir valgyk, buvo dar niekad neragautų spragėsių, mažų jogurto indelių ir net šakočio.
Matyt, merginos labai mylėjo tuos vyrukus, nes negailėjo nieko. O vyrukai, matyt, puikiai išmanė meilės meną, nes puolė viską valgyti. Aš irgi nieko nelaukiau – kimšau ir kimšau keptą duoną, taip jos buvau išsiilgęs, kad kito maisto net neliečiau.
Kol mes valgėm, merginos pradėjo mus kalbinti. Klausimai buvo išties sukti: kokia tavo mėgstamiausia spalva? Koks filmas tau labiausiai patinka? Ar tau patinka stambesnės, ar kūdesnės? Ar tau patinka blondinės, ar brunetės? Ar norėtum sukurti šeimą?
Visi vyrukai suko akis į šalį ir toliau kimšo maistą, o mane toji pirmokė vis spaudė atsakinėti.

– Ar tau patinka stambesnės, ar kūdesnės? – paklausė ji.
– Svarbu, kad šlaunys būtų ne storos, – atsakiau, kaip kad ir mokė mama, ir visi prapliupo juoktis.
– O tau patinka blondinės ar brunetės?
– Brunetės, – atsakiau, kaip kad ir mokė mama.
– O kiek norėtum turėti vaikų? – paklausė Ieva.
– Nežinau, – atsakiau, – mano tėvelis sako, kad būtų daug lengviau, jei manęs nebūtų buvę.

Tada visi kažko nutilo ir net ir merginos įniko į maistą.
Po valandos visi buvom tiek prisikirtę, kad niekas nebenorėjo kalbėti, merginos nuobodžiavo, o vaikinai irgi. Aš jaučiausi šlykščiai, bet ne todėl, kad suvalgiau ir nepalikau niekam keptos duonos, o todėl, kad supratau kaip negražiai išdaviau Lijaną.
Išėjom visi be žodžių, aptingę, ir kai visi antrokai ir trečiokai apspito mano lovą klausinėdami kaip gi ten viskas buvo ir kas ten vyko, aš tylėjau, ilgai tylėjau, o po to pakėliau galvą ir atvėmiau visą tą keptą duoną ant grindų.
Gyvenime iš meilės esu daug visko padaręs, ir kai pagalvoju, tai labai daug tų dalykų yra susiję su maistu. Juokinga, kad net sulaukus trisdešimt trejų metų, man vis dar nepavyksta neužlipti dar ir dar kartą ant to paties grėblio. Štai ir šią vasarą, įnirtingai mezgantis naujam romanui, kai viskas, atrodė, su mergina klostosi neblogai, vienos vakarienės metu nutiko šis tas įdomaus. Mums besikalbant Kamilė atplėšė sūrio juostelę ir uždėjo ant kaktuso. Man visai patiko jos keistas žaidimas. Aš, žinoma, paėmiau tą sūrio juostelę nuo kaktuso ir įsidėjau burnon. Pakramčiau, pakramčiau ir nurijau. O tada iškart pajutau, kad kažkas siaubingai duria liežuvį.
Kamilė juokėsi, o aš nelabai. Nors ir turiu pripažinti, kad kažkur viduje slapta jaučiausi visai patenkintas – kai atrodė, kad esu jau užtektinai išsimylėjęs, meilė mane nustebino dar kartą.