SPALVA YRA POJŪTIS

Mokyklos bendrabučio plytos buvo sukramtytos gumos spalvos. Tačiau Gumbas manė kitaip. Jam šis pastatas atrodė bespalvis – visai kaip vanduo, be paliovos teliuskavęs pastato rūsyje įrengtos skalbyklos mašinų būgnuose.
Jos buvo trys. Skalbimo milteliais kvepiančioje rūsio prietemoje primindavo fosforiniais dažais nupurkštas portalų duris į paralelinius pasaulius. Į kairiąsias belsiesi – galvos neteksi, dešinėn suksi – draugą prarasi, tiesiai žengsi – daug vargo patirsi. Nors nepamenu, kurioje pasakoje panašius žodžius aptikau pirmą kartą, gerai atsimenu knygos apie devynis brolius ir sesę Elenytę iliustracijas. Ypač tą – su degutu ištepta kumele ir prie jos prilipusia laume. Kumelė žvelgia į ją iš viršaus ir ruošiasi egzekucijai. Juodbėrė šuoliuos, beveik skris, tauškėdama savo metaliniais apkaustais, vieną po kitos trypdama atsiklijuojančias laumės kūno dalis. Kumelė pakils, jos karčiai plaikstysis virš prie būdų lojančių skalikų, visko mačiusių devynių brolių ir Elenos, virš namų stogų, jų langų, pieno ir kraujo upių. Virš pasakiškos, bet sukiužusios kasdienybės. O tada pradės snigti. Laumės smegenys ir kaulai išsitaškys tapę puriu, visa slepiančiu sniegu.
Skalbimo mašinos yra vandens kalėjimo kameros. – sakydavo Gumbas, kai šeštadieniais su kalnu spalvotų drabužių išnarų nusileisdavom žemyn ir, viską sugrūdę į skalbimo mašinos gerklę, laukdavom kol ši pradės seiliotis.
Kampinė mašina dešinėje nuolat skalbė bendrabutyje gyvenančių mokinių paklodes, užvalkalus, staltieses ir užuolaidas, mokyklos valytojų bei virėjų prijuostes, kava aplaistytas ir šakočių riebalais suteptas servetėles iš mokytojų kambario. Vidurinė mašina buvo skirta mokinių rūbams. Žinoma, iš anksto rezervavus laiką. Tai darydavom būsimo skalbimo valandą pažymėdami tušinuku, kuris virvute buvo pritvirtintas prie languoto sąsiuvinio kampo. Skalbimo grafiko sąsiuvinys kažkada buvo slidus, su povandeninį pasaulį vaizduojančia nuotrauka ant viršelio, kuris dabar buvo toks nutrintas, kad labiau priminė akvariumą su ilgą laiką nekeistu vandeniu. Žuvys viršelyje atrodė negyvos, kai sąsiuvinys lėtai siūbuodavo kaskart už virvutės kabinanamas ant vinies, taip drumsčiant popierinį vandenyną.
Trečioje skalbyklėje – tik tamsūs audiniai. Joje kartais sukdavosi juodas ūkvedžio kombinezonas, kurio fluorescenciniai atšvaitų įsiuvai rankogaliuose švystelėdavo kaip kometos arba krentančios žvaigždės, skalbykloje išjungus šviesą. Gumbas kartą sugalvojo norą – gauti darbą.
-    Ką pirksi?
-    Vištą. – atsakė ir nutilęs įsispoksojo į ratu besisukančią tamsą.
Gumbas buvo keistas. Net man. Pradėti reiktų nuo to, kad jis su tėvais anksčiau ir dirbo, ir gyveno paukštyne. Mama lesindavo vištas ir ruošdavo jas pardavimui. Nupešusi plunksnas, išvaliusi vidurius, broilerius grūsdavo į plastikinius maišus, vaizduojančius pietų metu prie stalo susirinkusią besišypsančią šeimą, o tada kišdavo į šaldiklį. Garuojanti, regis, ką tik iš orkaitės ištraukta višta, plastiko skiautėje puikuodavosi stalo centre, kai Gumbo šeima pietums gaudavo vištienos atliekas. Jo tėvas buvo atsakingas už kudakuojančių galvų kirtimą. Gumbas prilaikydavo nupjauto rąsto gabalą, virš kurio tėvas prispausdavo spurdančią vištą ir atlikdavo tai, už ką gaudavo atlyginimą, kurį būtinai atšvęsdavo. Žinoma, švęsdavo dažniau nei kartą per mėnesį, tačiau vienas vakaras buvo lemtingas.
Baltas staliukas plastmasiniais apvadais skerdykloje žvilgėjo stiklinėmis taurelių akutėmis, kurias tėvas pildė ir tuštino, tuštino ir pildė savo kolegų akivaizdoje. Gumbas ir tąkart kantriai atliko savo pareigą. Pirmą kartą tėvo užsimotas kirvis tik perskrodė orą ir pakibo virš sūnaus peties. Antras mostas kliudė Gumbo pakaušį. Plonytis kraujo siūlas jo viršugalvyje priminė žemėlapyje nubrėžtą naują priemiesčio gatvę, kuri netrukus virto kvartalu, o tada – atskiru rajonu ir besiplečiančia raudonąja miesto zona. Reginys vakarėlio nesustabdė. Gumbas, dar nespėjęs suvokti, kas įvyko, buvo paragintas pagaliau tapti vyru ir pakelti pirmąją, o tada – antrąją ir trečiąją taurelę, kol galop susmuko ant šiaudais badančio skerdyklos grindinio. Rytinei pamainai prasidėjus Gumbą rado dvi moterys. Tai jos išvaikė aplink susispietusias vištas, kapojusias raudonais siūlais siuvinėtą pakaušio dalį.
Tą rytą ligoninėje Gumbas sužinojo, ką reiškia švari patalynė. Pietums pirmą kartą valgė šiltą sriubą su raidėmis iš makaronų. O kitą vakarą palatos kaimyno nešiojamojo kompiuterio ekrane žiūrėjo „Matricą“. Kai kaimynas išvertė dabar jau klišine tapusią Morfėjaus frazę You take the blue pill – the story ends. You take the red pill – you stay in Wonderland, and I show you how deep the rabbit hole goes, Gumbą persmelkė žinojimas: būtent taip prasideda naujas gyvenimas pasaulyje, kurio dėsnių nebūtum galėjęs net įsivaizduoti. Tačiau Gumbo vaizduotė buvo pavydėtina. Dabar galvoju, kad tai apskritai galima vadinti ne vaizduote, o nuojauta arba vidine navigacija, kuria jis vadovaudavosi pats nesuvokdamas. Iš pradžių išmoko skaičiuoti makaronų raides sriuboje, o tada – jungti jas į sekas, kurias garsiai perskaitydavo. Raidžių junginiai virsdavo žodžiais, žodžiai – sudėtiniais sakiniais, o gydytojai sutartinai kartodavo: šio vaikino laukia didi ateitis.
Gumbas buvo iš tų, kurie nedvejodami renkasi raudoną piliulę.
Gumbo tėvas prisiekinėjo, kad jau kurį laiką įtarinėjo paukštyno vištas turint kanibalizmo bruožų. Tačiau netrukus buvo rastas ir kirvis, ir įvykio liudininkas, nusprendęs viską papasakoti iš tai regėjusios skerdyklos perspektyvos. Nors Gumbo pakaušyje visam laikui išsišovė kauburys, dar labiau išryškėdavęs jam kaskart apsikirpus, išleistas iš ligoninės ir patekęs senelių globon, pradėjo lankyti mokyklą. Moksleiviai, gyvenantys bent tris kilometrus nuo mokyklos, galėjo gyventi bendrabutyje. Taip mes tapome kambariokais. Ko gero, ir geriausiais draugais.
Nors Gumbas buvo aštuoniolikmetis, kartu lankėm tą pačią klasę. Devintokai iš pradžių bijojo jo žvilgsnio, išstypusio lieso kūno ir išlaikė pagarbų atstumą pamokų metu, tačiau netrukus pradėjo kviesti į susibūrimus už vienos iš miestelio parduotuvių. Visi ratu sukdavome plastikinius pigiausio alaus ir sidro butelius. Klasiokai į kiaurą Gumbo striukės kišenę sumesdavo monetas ir susiglamžiusius banknotus, kuriuos jis užčiuopdavo rūbo dugne ir kruopščiai suskaičiuodavo išlyginęs popierių. Parduotuvėje neužtrukdavo. Žinojo, ko ir kiek, todėl netrukus grįždavo su prekėmis, kurių pasirodymą visi sutikdavo ovacijomis.
Nors už parduotuvės iš paauglio šlakuotu veidu akimirksniu virsdavau biču prie bajerio, Gumbo manieros nesikeisdavo net užklasinės veiklos metu. Lygiai toks jis būdavo tiek mūsų kambaryje, tiek skalbykloje. Ištaręs kokią nesuprantamą frazę jis nutildavo ir įsispoksodavo į vien jam regimus taškus. Trumpam stojusi tyla tapdavo prasminga, jos metu galėdavom paspėlioti, ką reiškia Gumbo klausimai apie raudonas arba mėlynas piliules. Juk nei sidras, nei alus niekada nebuvo raudonas ar mėlynas. Net etiketės ant butelių, ir tos, dažniausiai būdavo baltos, juodos arba dirbtinio aukso spalvos. Po trumpos tylos pauzės imdavau prunkšti kartu su visais – nusprendusiais, kad Gumbas nusišneka. Rankoje pajutęs traškantį butelio plastiką, jį demonstratyviai užsiversdavau ir siųsdavau toliau. Žinoma, meluoju. Iš tiesų visą tą laiką bijojau būti demaskuotas. Pakako to, kad visi žinojo: keistuolis Gumbas – mano kambariokas. Žmogus, kurio iškvepiamas oras kasnakt susimaišo su manuoju. Tebūnie, mes kambariokai, tebūnie, jis man padeda ruošti pamokas. Tačiau geriausi draugai? Ne, niekada. Būčiau rizikavęs tuo saldžiu, šiltai apglėbiančiu miegu ir užsimiršimu, kurio gelmė buvo proporcinga plastikinio butelio stabtelėjimui mano rankose. Tai vienu metu buvo ir asmeninė triušio ola, ir tamsus, bet jaukus vonderlendas, plytėjęs atsivėrus visoms trims fosforinėms portalų durims. Svarbiausia, pagaliau nebereikėdavo rinktis. Į kairiąsias belsiesi – galvos neteksi, dešinėn suksi – draugą prarasi, tiesiai žengsi – daug vargo patirsi. Apsvaigęs galėdavau tiesiog būti ir tęstis nieko neprarasdamas.
Įprastai į skalbimo mašiną sugrūsdavom visus rūbus jų nerūšiavę, todėl pamatęs, kad visi mūsų šviesūs drabužiai papilkėjo, Gumbo paprašiau rūšiuoti. Tai jam buvo neįveikiama užduotis. Baltus marškinėlius nuo juodų kojinių jis atskyrė, tačiau spalvos, o tuo labiau – atspalviai, buvo neperžengiama riba. Pradėjau jį stebėti. Kaskart manęs paprašytas paduoti šalia besimėtantį žalią sąsiuvinį ar mėlyną rašiklį, jis sudvejodavo. Arba apsimesdavo negirdįs, pernelyg įsigilinęs į skaitomą knygą. Norėdamas įsitikinti, ar Gumbas spalvas skiria apskritai, atrasdavau vis daugiau būdų tai padaryti, tačiau jis meistriškai išsisukdavo, kalbėdamas tiksliomis frazėmis iš vadovėlių arba abstrakčiais, bet vykusiais palyginimais. Jis žinojo, kokios yra spalvų bangos ar dažniai, ir kaip jas apibūdinti, tačiau paklaustas, kokios spalvos suknelę šiandien vilkėjo fizikos mokytoja, Gumbas atsakė klausimu, ar girdėjau, kaip mokytoja sakė, kad spalva pirmiausiai yra pojūtis.
-    Fizikos mokytoja – tamsiai apsirengusi spalvinga asmenybė, – nukirto.
Ir tai buvo tiesa. Nepaisant to, kad kasdien dėvėjo juodas sukneles, tikėdamasi vizualiai atrodyti lieknesnė, ji mokėjo juokauti ir dažnai merkdavo akį mokytojams. Visi žinojo ir tai, kad jau trečius metus valgo tik raugintus kopūstus su morkomis – taip jai pavyko atsikratyti daugybės kilogramų. Mokytojos namai buvo netoli mokyklos. Erdvaus daržo žemė tarsi milžiniška liniuote, kuria klasės lentoje ji braižydavo figūras ir objektus, stebino taisyklingai tiesiomis vagomis. Jose kaip perregimi kūdikių embrionai skleisdavosi kopūstų gūžės ir kildavo gumbuoti morkų ūgliai – tarsi iš anksto pasirūpinę ugningą savo prigimtį prigesinti santūriai žalia lapija. Prigimtimi fizikos mokytoja buvo panaši į pastarąsias sodo gėrybes – juoda drabužių spalva maskavo ne tik vis dar apvalias formas, bet ir ūmiai aistringą charakterį. Mokyklos diskotekų metu dažnai įkaušusi šokdindavo budinčius pavaduotojus, kuriems droviai priešinantis galiausiai pasirinkdavo vyresnių klasių mokinius. O taip, ji išmanė ne tik fizikinius dėsnius. Žinojo, kurie vaikinai pažeidžiamiausi. Visai ne dėl to, kad padorios merginos vengdavo šokti su treninginiais. Padorių merginų apskritai nebuvo, o ir visas likusias sudominti galėjo nebent burzgiantys, įkaitė motociklų varikliai, kuriuos užvesdavo artimiausios profkės studentų tepalais slidūs pirštai. Jos palikdavo šokių aikštelę pirmosios, o aš, eilinį kartą nieko nepešęs, apsvaigdavau pritemdytame aktų salės gale ir tarp kėdžių paslėpęs tuščią butelį mėgindavau įsivaizduoti, kaip Gumbo akimis spalvota, neoninių šviesų dūriais pjaustoma erdvė virstų juodai baltu filmu iš subraižytos juostos.
Rugsėjo pabaigoje fizikos mokytoja mus pakvietė nuimti derlių: pjaustyti kopūstų galvas ir rauti ugnį iš molingos žemės. Ko gero, ji paprasčiausiai siekė bent trumpam grąžinti siautulingai karštą vasarą, kai apsitempusi juodu maudymosi kostiumėliu degindavosi prie šiltnamio. Miestelio vyrai dzinguliuodavo savo dviračių varpeliais, pypsėdavo automobiliais, o ji pasijusdavo pagaliau sulieknėjusi tiek, kad pagaliau galėtų susigrąžinti dėl jaunesnės ją palikusį vyrą. Gumbas ranką pakėlė pirmasis, tada tai padarė neūžauga Feliksas, dvyniai Sania ir Tomas bei kiti.
Darže plušėjom visą savaitgalį, mūsų rankos sudiržo, tačiau vis dar jautė glotnius, vėsinančius popierinių dešimtinių prisilietimus skaičiuojant pinigus. Visi gavom po lygiai, o Gumbas pirmą ir paskutinį kartą nusišypsojo. Žinojau, ką jis pirks, todėl beliko spėlioti, ką galų gale jis veiks su išsvajota višta. Savo dalį atsidėjau taupymui – labiau už viską troškau turėti tiek, kad galėčiau skristi į Londoną ir ten įsitvirtinti. Dvyniai nusprendė investuoti į savo gimtadienio iždą, o Feliksas? Feliksas laukė sekančios šokių nakties, kurios metu ketino išsinuomoti galingą motociklą ir namo parsivežti nepadorią, bet dvyliktokę.
-    Užteks tik privažiuoti, ir viskas, – aiškino jis Gumbui, suvokęs, kad pats yra per mažo ūgio, jog, sėdėdamas ant motociklo, kojomis galėtų pasiekti gatvės grindinį, o rankomis – vairą, –vis tiek pagrindinės panos renkasi lauke, ne toj kamūrkėj.
Šokių išvakarėse Gumbas mane pasikvietė į skalbyklą ir paprašė padėti. Dešinioji skalbimo mašina skalavo baltus audinius, lempa palubėje apšvietė grindų plyteles, ant kurių stovėjo Gumbo atvilktas rąstas ir kirvis. Abejose rankose laikydamas dvi baltas, ištrūkti bandančias vištas, pasirodė ir jis. Nežinau, kodėl tą kartą prisiminiau dešinėn suksi – draugą prarasi, tačiau tvirtai žinau: akimirksnį, kai laikiau rąstą, o Gumbas perkirto kudakuojančių paukščių kaklus, mes buvom geriausi draugai. Buvom geriausi draugai ir pešdami kruvinas plunksnas, ir įsmukę į valgyklos virtuvę, kai orkaitėse švietė mėlyna liepsna, kaitinanti dvi sultingas, aliejumi įtrintas vištas su druskos kristalais. Vakarieniavom kambaryje, kiekvienas kapojom savo vištą, ir nebebuvom draugai. Mes buvom šeima, kurios iš tiesų niekada neturėjom. Tada paklausiau:
-    Bet tu... juk nemoki vairuot moco?
-    Nemoku, bet Trinity iš „Matricos“ juos vairuodavo kuo puikiausiai.
Gumbas treniravosi vos pusvalandį. Feliksas nenorėjo sėdėti gale. Jis turėjo sėdėti priekyje, sėdėti taip, tarsi jis vairuotų, gale paliekant vienos būsimai Felikso paukštytei. Gumbas savo ilgomis, tapybiškai liesomis rankomis apsivijo nediduką klasioko kūną, paspaudė greičio pavarą ir privažiavęs mokyklą sustojo. Čia susirinkusios merginos atpažino motociklo ekipažą ir prisiekė palauksiančios geresnių laikų, tačiau fizikos mokytoja jau neturėjo ko prarasti. To vakarėlio metu ji ne tik pirmoji nusigėrė sužinojusi, kad vyras pasipiršo kitai, bet sulaužė ne vienerius metus trukusį celibatą saldumynams. Kai ji apsižergė motociklą, o Gumbas iš naujo jį užvedė, mokytojos kone stačiom prarytas šakotis nebesibadė, bet virškinosi jos pilve. Feliksas tikriausiai nesiliovė galvoti, kiek vyrų šiąnakt turės pranokti.
Greičio pavara. Juoda. Lietų ir šviesą sugėrusi gatvė. Parduotuvė. Kelio ženklas. Posūkis į kairę. Veidrodėliuose atsispindinti praeitis. Posūkis į dešinę. Felikso juokas ir garsiausias pasaulyje greičiau. Autostrada. Visą parą veikianti degalinė. Mokytojos rankos. Glostančios. Liečiančios Gumbo krūtinę. Pečius. Plaukai. Besiplaikstantys, vėjo nešiojami mokytojos plaukai. Kylantys virš prie būdų lojančių skalikų. Visko mačiusių devynių brolių ir Elenos. Virš namų stogų, jų langų. Sankryžoje šviečia šviesoforas. Gumbas negali sustoti, nors Feliksas iš visų jėgų dabar šaukia raudona. Krovininis vilkikas priešais. Greitis, dūžis. Šviesa. Pasakiška, bet sukiužusi kasdienybė, virš kurios sninga smegenimis ir kaulais. Visa stelbia raudonai klykiančios sirenos.
Gumbas, kaip ir Trinity, visada buvo iš tų, kurie nedvejodami renkasi raudoną piliulę.
Nebuvo prieštaraujančių ir šermenys vyko mokytojos šiltnamyje. Nebuvo prieštaraujančių, ir visiems pasakiau, kad nežinau, kaip pasiseks Feliksui ar fizikos mokytojai, bet Gumbo laukia didi ateitis. Tada grįžau į bendrabutį ir nusileidau į rūsį. Spoksojau į besisukančią tamsą, kurioje švystelėdavo juodos Gumbo striukės atšvaitai. Galėjau sugalvoti norą. Norėjau sugalvoti norą. Tačiau skalbykla prietemoje buvo juodai balta.
Juodai balta ir aš prisiminiau: spalva pirmiausiai yra pojūtis.