Drambliai

Gotlando saloje buvo vėlyvas rudens sekmadienio vakaras, kai į menininkų rezidenciją atvažiavo naujokė. Sėdėjau svetainėje svarstydamas, kaip geriau pradėti novelę, o ji įžengė pro duris, prisistatė ir, apimta čia pirmąsyk atvykusiems būdingo entuziazmo, paklausė, ar negalėčiau aprodyti patalpas. Mano žvilgsnį iškart patraukė tamsūs, vešlūs garbanoti plaukai, charizmatiškas šypsnis ir senovinė, smulkiomis gyvūnų figūrėlėmis išmarginta rankinė. Padėjęs kompiuterį ant spintelės, paaiškinau jai čionykštės buities smulkmenas, parodžiau, kad šaldytuvuose kiekvienas turime savo lentyną, nuvedžiau į biblioteką, po to – laiptais žemyn į rūsį, kur buvo skalbyklė ir nedidelė elektrinė sauna. Sutarėme, kad kurį nors vakarą pastarąją išbandysime.
Kitą rytą susidūrėme prie arbatinuko virtuvėje. Amanda – toks buvo naujokės vardas – pasakė praleisianti rezidencijoje vos kelias dienas, kad užbaigtų kino serialo jaunimui scenarijų. Tiesa, šiandien ketinanti išsinuomoti automobilį ir važiuoti į salos pietus stebėti paukščių – būtent paukščių stebėjimą aprašo finalinėje scenoje. Paklausė, ar nenorėčiau prisijungti. Jaučiausi užsisėdėjęs, tad pasakiau mielai pakeisiantis aplinką, be to, kambaryje turiu fotoaparatą su teleobjektyvu – galėsiu pagaudyti kadrų.  
Oras pasitaikė vėjuotas, darganotas ir bjaurus, tad vis sulaukdavau naujos sms – pasikeitėm telefono numeriais, – su prašymu dar valandėlę luktelti. Jau maniau, kad taip ir neišvažiuosim, kai parašė būsianti prie populiarios kepyklėlės Norrgatt, esančios už senamiesčio sienų. Laukė baltame, maždaug 2000-ųjų Ford Focus automobilyje – buvau girdėjęs, kad saloje yra nuomos punktas, kur tokius galima išsinuomoti už palyginti nedidelę kainą.  
Paukščių žiedavimo stotį pasiekėme maždaug apie keturias. Lauke buvo šalta, išsitraukiau termosą ir gurkštelėjome kavos. Ornitologas, su kuriuo Amanda buvo susitarusi iš anksto, dėvėjo sutaną ir prisistatė esąs dar ir pastorius. Iš pradžių aprodė namuką, kur registruojami sužieduoti paukščiai, fiksuojami jų migracijos duomenys. Tada ėmė pasakoti apie skirtingas sparnuočių rūšis. Kalbėjo su tokiu užsidegimu, jog atrodė, kad jo religija yra ornitologija, o vienas iš sakramentų – skrajūnų ženklinimas. Pasakojimą baigė apgailestaudamas dėl stebėjimui netinkamų oro sąlygų, atsiprašęs pridūrė turįs skubėti pas sergančią motiną. Ornitologui-pastoriui išvykus, nutarėme pasidairyti aplinkui. Lietus, vėjas, tušti šiūruojantys laukai, jūra ir besisukanti švyturio šviesos juosta kūrė melancholišką, Tarkovskio ir Bergmano filmams artimą nuotaiką.
Priėjus švyturį, iš lentelės su glausta istorija, paaiškėjo, kad šis statytas dar 1846-aisiais. Bokštą supo keli namai, tačiau toliau bent kelis kilometrus driekėsi tuščios laukymės. Ėmiau svarstyti, kas gyvena tuose namuose? Kokia jų kasdienybė?.. Tuomet Amanda perlipo privačios teritorijos tvorą. Nemaniau, kad tai daryti protinga, tačiau nenorėjau pasirodyti skystablauzdis moralistas ir nusekiau jai įkandin.  
Mano nuostabai, švyturio durys buvo neužrakintos. Dirstelėjusi į mane, Amanda nuskuodė sraigtiniais laiptais į viršų.
Nors buvo beveik sutemę, iš aukštai viskas atrodė dar įstabiau: įvairiaformiai pakrantę nusėję akmenys, ratus sukančios žuvėdros ir ilgai besitęsiantys laukai su pavieniais, kur ne kur išaugusiais medžiais... Kurį laiką tylėjome.
– Ar žinojai, kad drambliai gali sulaukti net 70-ies? Ir kad labai jaučia artimuosius, savo kaimenę? – žvelgdama į tolį paklausė Amanda.
– Tiesą sakant, ne. – atsakiau, nelabai suprasdamas, prie ko čia tie drambliai.  
– O kad jie ne tik turi jautrią uoslę, bet ir atskiria garsus, atpažįsta žmogų pagal balsą?
– Ne.
– Argi ne puikūs sutvėrimai – drambliai! – Amanda švelniai timptelėjo mano barzdą, o tada apsisukusi ėmė leistis laiptais žemyn. Išėjęs iš švyturio viename gretinamo namo lange pamačiau šviesą, bet įsivaizduojami šeimininkai mūsų išvyti taip ir nesiteikė – išsliūkinome patys.  
Vos sugrįžę į mašiną pasijutome sušalę ir išalkę. Daugelis restoranų buvo uždaryti, tad grįždami ilgai ieškojome potencialios vakarienės vietos. Galiausiai viename mažame miestelyje rasta picerija atitiko išalkusiųjų lūkesčius – ji dirbo!
Pildamas padažą ant picos gabalėlio išgirdau, kad Amanda turi vaikiną vardu Tomas, kad jis yra geografas, nuo vaikystės puoselėjąs aistrą žemėlapiams. Pasakiau, kad taip pat esu santykiuose, nors dažnokai jaučiuosi vienišas ir žemėlapiais nesidomiu. Paklausė, ar esu laimingas ir ką veiksiu sugrįžęs į gimtinę. Nežinau, mieliau pasilikčiau čia, atitariau. Šeimyninės margaritos likučius susikrovėme į ekologišką popierinę dėžutę, tačiau kruopščiai nusiplovę rankas pamiršome ją paimti.  
Maždaug pusiaukelėje į namus įsižiebė kuro lemputė. Amanda paklausė, ar negalėčiau internetu paieškoti degalinės. Radau artimiausią už dešimties kilometrų. Kai nuvažiavome pasiteiravau, ar nereikia pagalbos. Ne, atsakė. Tačiau kiek belaikytų pistoletą ir bespaudžiotų mygtukus kolonėlės ekrane, jokio garso nesigirdėjo. Išlipau ir vėl paklausiau to paties, o ji atkirto, kad degalinė neveikia. Bandydamas kažką įrodyti, ėmiau visaip maigyti kuro pistoleto rankeną. Pastangų dėka per penkias minutes pavyko įlašinti 23 mililitrus benzino. Amanda šypsojosi, bet pasiūlė paieškoti kitos – veikiančios – degalinės.
Nors kuru kitoje vietoje apsirūpinti pavyko, ten taip pat neapsiėjome be mažyčio nuotykio. Mat degalinės aikštelė buvo apšviesta blankiai ir Amanda per skubą nusuko tiesiai ant pievutės ir šaligatvio. Kai pasiūliau apsisukti ir išvažiuoti normaliai, ji, nė nedirstelėjusi į mano pusę, spustelėjo greičio pedalą.
– Vairavimo mokytoja man sakydavo, kad jei jautiesi daranti klaidą, tik nesutrik ir padaryk ją iki galo! – Nuo šaligatvio grįžusi į kelią ramiai paaiškino ji.
Pastatę mašiną, įmetėme raktus į metalinę nuomos punkto dėžutę. Tada ėjome miesto gatvelėmis ir svarstėme, kodėl tokioje puikioje saloje palyginti nedaug gyventojų.
– Daugeliui švedų atrodo, kad Stokholmas – pasaulio centras. Jie nori būti centre, jausti galią. – sakė Amanda, o aš tuo metu dirsčiojau į jos plaukus, skruostus ir lūpas. Nors labiausiai – skruostus.  
Dvi dienas nė vienas nesiryžome pasibelsti į kito duris. Retkarčiais išgirsdavau jos žingsnių aidą koridoriuje, svarsčiau, gal reikėtų taip, „lyg netyčia“, išeiti ir užkalbinti, tačiau tarsi užsispyręs rašiau vieną teksto juodraštį po kito, kol galiausiai, apibraukęs visus, spustelėjau delete.
Trečią dieną parašiau Amandai žinutę klausdamas, kaip sekasi su scenarijumi. Viskas fluent, atsakė. Ką tik baigiau paskutinę sceną, už kurią esu dėkinga ir tau, pridūrė. Atrašiau, kad esu bibliotekoje ir jei ji norėtų kompanijos, čia dar kelias valandas skaitysiu. Atsiuntė nykščio ikonėlę ir, maždaug po pusvalandžio, atėjo nešina garuojančiu arbatos puodeliu. Netrukus senų knygų kvapą nustelbė švelnus vaisių aromatas.  
Persisvėrusi per raudoną antikvarinę sofą ir sklandydama knygas, Amanda paklausė, ar galiu paskaityti ką nors lietuviškai, mat jai smalsu, kaip ši negirdėta kalba skamba. Atsitiktinai išsitraukiau Renatos Šerelytės pirmąją knygą „Žuvies darinėjimas“. Pamačiusi viršelį ir pavadinimą paklausė, kaip tariasi ž, kaip – ė. Ištariau. Tada atsiverčiau ir perskaičiau nedidelę pastraipą. Pažvelgiau į klausytoją, ši paprašė tęsti.
– Bet juk tu nieko nesupranti? – tariau.
– Man patinka, kaip tu skaitai, kaip gaudai orą ir kraipai galvą skaitydamas. Tavyje yra kažko... kažko tyro ir vaikiškai žavaus.
Prisiartinusi kiek arčiau, ji apsivijo kūną ant sofos kampo buvusiu pledu. Paskaičiau dar truputį, tada pridūrė, kad nors niekada nebuvo girdėjusi lietuvių kalbos, jai jos skambesys imponuoja ir norėtų išgirsti vėl. Next time, nes jaučiasi mieguista. Tada atsiprašė ir paliko bibliotekoje mane vieną, toliau darinėjantį lietuvišką žuvį: „Žodžiai kaip žvynai, po kuriais žiopčioja ir spurda kruvina leisgyvė žuvis. Niekuo negaliu jai padėti...“
Penktadienis buvo paskutinė Amandos diena rezidencijoje. Pirmąją dienos pusę stengiausi nuvyti visas apie ją besisukančias mintis, tačiau galiausiai neištvėriau ir nutipenau iki jos kambario. Persimetę keliais žodžiais sutarėme, kad vakare įkaitinsime sauną, o ji, jei aš ne prieš, pabandys pasikviesti ir porą vietinių draugų. Buvau labiau prieš, bet priešintis neįstengiau.
Apie septynias į rezidenciją dviračiu atmynė Amandos draugė Eva – užmiestyje gyvenanti dokumentinio kino kūrėja. Parodė šiek tiek ištraukų ir kelis trumpus filmus. Vienas – apie senų krosnių restauratorių, turintį dirbtuves Stokholme – visai patiko. Įstrigo mintis, jog nūdien geba restauruoti tampa vis svarbesne už gebą kurti naujus dalykus, kad kapitalizme žmonės pernelyg skuba atsinaujinti, užuot kūrybiškai atgaivinę tai, ką jau turi.
Pasikultūrinę nusileidome į rūsį. Svarsčiau, ar eisime nuogi, bet Amanda iš maišelio jau traukėsi maudimuką, tad man teko dėtis aptemptas, daugiau plaukiojimui baseine tinkančias glaudes. Vos įžengęs į pirtį ant dešiniojo Amandos peties pastebėjau melsvą maždaug sprindžio dydžio tatuiruotę, vaizduojančią burlesko šokėją.
– Šauni tatuiruotė! – pasakiau, nors išties nesu didis tatuiruočių fanas, ir, paėmęs samtį, šliūkštelėjau ant akmenų karšto vandens.
– Ačiū, Kadaise pasidariau tuo metu geriausios draugės, šokusios garsioje Stokholmo trupėje, dvidešimtojo gimtadienio vakarėlyje. Jos vaikinas buvo tattoo meistras, turėjo didelę studiją, kurioje vakarėlis ir vyko.
– Šit kaip? – pilstelėjau dar vieną samtį.
Garai ėmė užpildyti patalpą, darėsi vis karščiau ir mano kompanionės vikriai išmovė lauk. Sugrįžo maždaug po dviejų minučių, todėl bandžiau paaiškinti, jog taip elgtis negerai, kad pirtis turi tam tikrą reglamentą: išėjus dera atsikvėpti, ataušti ir t. t. Bet jos tik nusijuokė, gal net truputėlį įsižeidė ir ėmė kažką suokti švediškai, į mane kurį laiką nekreipdamos didesnio dėmesio.
Kai, pagaliau, saunoje likome su Amanda, ji tarstelėjo niekada nemėgusi karščio, bet šis kartas jai visai malonus. Taip pat papasakojo, jog vos baigusi mokyklą paliko tėvus, išdūmė į JAV ir ten prakeliavo dvejus metus. Kelionė baigėsi akimirką, kai nauja draugė – aktorė, su kuria bekeliaudama susipažino – ištuštino jos kišenes ir paliko vidury Arizonos be cento. Pasakiau, kad turėjo būti smagi patirtis. O kaipgi, atitarė.
Iš pirties išėjau pirmas ir svetainėje viršuje šiaip ne taip įkūriau židinį. Atnešiau alaus, vyno, papjausčiau norvegiško karamelinio sūrio ir įjungiau muziką. Atėjusios Amanda su Eva nustebo ir pasakė, kad esu puikiai pasiruošęs. Apžiūrėję lentynoje esančius CD (Smokies, Little Richard, Rolling Stones...), išsirinkome kelis ir ėmėme šokti. Trypėme gerą valandą, kaip kokie paaugliai naiviai džiaugėmės darą tai, kas šiuo metu, pasaulyje siaučiant pandemijai, uždrausta. Staiga Amanda ėmė karstytis-šokti laiptinės turėklais, gana pasyviai reaguodama į mano bandymus įsiterpti. Pro jos palaidinės petnešėlę kartkartėm šmėstelėdavo burlesko šokėja, nelyg norinti ištrūkti į laisvę ir prisijungti prie mūsų.
Kai, nutaręs daugiau su turėklais nekonkuruoti, šokiui pakviečiau Evą, ji išsyk pusbalsiu paklausė, ar tikrai kviečiu ją, pirštu baksnodama į Amandos pusę. Žinoma, kviečiau ją, nors norėjau šokti su jos drauge. Bet nemėgau elgtis įžūliai ir lįsti per prievartą, tad pasukau Evą kaip tik moku geriausiai.  
Netrukus pasibaigė malkos, židinys geso, mūsų jėgos ir entuziazmas išseko. Evai su Amanda išėjus ieškoti čiužinio ir antklodės, pasijutau apgirtęs ir liūdnas. Nusprendžiau surinkti ir į virtuvę nunešti tuščius alaus butelius.
– Drambliai, – įžengusi į virtuvę staiga tarė Amanda, – turi puikią atmintį ir nuojautą, tad kam nors iš šeimos mirus, išeina į ilgą žygį ir gedi savo artimojo.
– Dramblių patinai, – po ankstesnio pokalbio švyturyje buvau praplėtęs savo žinias. – vos subrendę ima migruoti iš vienos kaimenės į kitą, o patelių nėštumas tęsiasi beveik dvejus metus. –Amanda nusijuokė. Tada, tarsi instinktyviai, pabandžiau prie jos prisiartinti ir pabučiuoti, bet į virtuvę su čiužiniu rankose įsiveržė Eva.
– Gal sutrukdžiau? – lyg rimtai, lyg atmestinai paklausė.
– Viskas gerai, rytoj turėsiu anksti keltis, laikas miegoti. – atsakė Amanda, o aš sutrikęs svarsčiau, kodėl visuomet panašiomis akimirkos lyg iš pasalų išnyra draugai ar draugės, negana to, su čiužiniais pažastyse.
Grįžęs į kambarį dar ilgai varčiausi nesudėdamas bluosto. Svarsčiau, kad kažkas mane smarkiai traukia Amandoje, bet dvejojau, ar tai nėra tik naujo ryšio galimybę gaubianti paslaptis, visuomet subliūkštanti artimiau susipažinus ir atsiradus bendrai rutinai.
Švintant susapnavau, kad sėdžiu ant suolelio pakrantėje ir stebiu, kaip vandens paviršiumi vienas po kito sklendžia paukščiai, o kiek tolėliau ant šonų vartosi du stambūs drambliai. „Tai štai iš kur jūroje kyla bangos!“ – sapnuodamas pamaniau.  
Kai atsibudau, keltas su Amanda jau buvo išplaukęs, kambarys, kuriame ji nakvojo, neužrakintas, o jo viduje viskas sutvarkyta taip preciziškai, tarsi niekas čia nė nebūtų gyvenęs.