Bartukas

Henrikas M. darbą baigė šeštą ir su kelių valdybos sargu būdelėje lošė trinką, berods, iki devynių, daugiausiai – iki dešimt.
Kai grįžo namo, Silva prieš miegą skaitė moterišką žurnalą.
Po to, kai savo kambarį atidavė vaikams, jie miegojo ant išskleidžiamos sofos svetainėje. Ryte Henrikas – į tualetą, o Silva kloja lovą. Nuima pagalves, antklodę, paklodę, po paklode ištiestą palutę ir ploną čiužinuką, paminkštinantį griovį per patį sofos centrą. Viską standžiai susuka prirėmusi keliais, kad tilptų, ir sofa gražiai susiskleistų. Ima lovatiesę, pažiūri, kur koks galas, užtiesia ant sofos. Tada po sudėlioja  pagalvėles iš ant fotelio pūpsančios krūvelės pagal jai vienai žinomą tvarką – dvi kairėn, dvi dešinėn, dar trys per vidurį.
Vakare, po darbo, vėl viskas iš pradžių. Čiužinukas, palutė, paklodė ir visa kita.
Taigi žmona skaito moterišką žurnalą, klausia, kur jis tiek užtruko.  
– Lošėm su Makota trinką.
Henrikas jau gulsis, bet nėra pagalvės.
– Gerai nusiplauk kojas, miegosim bartuku, – Silva mostelėjo į kitą sofos galą, kur jau buvo padėjusi pagalvę.
Henrikas pagalvojo, kad čia dar koks naujas triukas iš žurnalų. Ten Silva prisiskaitydavo visokių keistų dalykų. Salotos su sūriu ir vynuogėm – kas gi taip valgo? Arba sutrina agurką, sumaišo su kiaušiniu ir užsitepa ant veido – tegu, jam tas netrukdo, bet čia kažkaip virš visko. Kaip jisai miegos atkišęs kojas moteriai?
Nieko, liks su kojinėm. Įslinko po antklode, kojas pakišo po savim, nespėjo net apsiprasti – svetainė visai kitaip atrodė iš šitos perspektyvos – ir Silva jau miegojo tankiai kvėpuodama. Henrikas neužmigo visai.
Darbą baigė šeštą ir su kelių valdybos sargu būdelėje susėdo lošti trinkos. Paskutinis dalinimas, kai pats azartas, o trūksta vienos kortos. Zvonkų bartuko.
Tai Henrikui pasirodė keistas sutapimas. Kortas palikęs ant stalo parlėkė namo. Vonioje tekėjo vanduo, o sofa jau buvo paklota. To ir bijojo – bartuku. Užsidaręs tualete perskaitė visus moteriško žurnalo numerius, bet ten nieko nebuvo apie kortas.
Makota bartuko taip ir nerado. Nedirbo kioskas, ir nebuvo kaip nusipirkt naujos kaladės, tai išsiskirstė be žaidimų. Prieš atsisveikindamas, Henrikas paklausė:
– Makota, ar galiu tau papūst į nosį? Pasakysi, ar iš burnos nesmirda, – ir papūtė.
Makota pasakė:
– Nu kaip… Gal biškį, bet ne ant tiek.
– Na taip, problema turbūt ne čia.