Kalimpongo katinas

Netoli vieno tibetiečių viešbučio Kalimponge, prie „Amaro saldėsių“, yra katinas. Pirmąsyk jį pamačiau pakirdęs iš ilgo sapno, kokie sapnuojasi tik čia, Indijoje. Brėško. Akligatvy, tiesiai po mano nuomojamo kambario langu, kaukė morčiaus katės. Išsiropščiau iš lovos ir, lyg vedamas gyvuliško instinkto, dar iki galo nepabudęs, iššokau į lauką. Kad esu tik su trumpikėmis, supratau atsidūręs gatvėje. Apsidairiau, ar niekas nemato. Mato. Prie aptrupėjusios namo sienos tupėjo nedidelis rainas katinas didelėmis akimis, kurios, rodėsi, tuoj išvirs iš akiduobių. Nedrąsiai žengtelėjau link jo, tačiau šis tą patį mirksnį pradingo. Nespėjau nė nuvokti, ar sulindo į sienplyšį, ar stebuklingai ištirpo priešaušrio prieblandoje. O gal man tiesiog pasivaideno, galvojau kabarodamasis atgal į namus. Popiet, krimsdamas pas Amarą samosas, darsyk jį pamačiau: pralėkė kaip strėlė pro šalį, spėjau tik pastebėti jo nepaprastai ilgą uodegą, kurios galiukas buvo nenatūraliai užlinkęs devyniasdešimties laipsniu kampu. Aha, jis čia tarsi yra, atnešęs man eilinį čajų, sušvebeldžiavo bedantis Amaro pagalbininkas. Tarsi yra? Taip, tarsi, nedaugžodžiavo seniokas. Kiek vėliau, genamas smalsumo sužinoti daugiau apie šį neįprastą gyvūną, ėmiau klausinėti aplinkinių. Visi jį buvo matę (tiksliau – ne tiek matę, kiek girdėję), kažką žinojo, bet niekas negalėjo nieko doro papasakoti: nei iš kur jis, nei kieno, nei kodėl jis toks kitoks. Antai antikvariato darbuotojas, plačiai gestikuliuodamas, aiškino man, kad katinas šiaip jau netikras. Neva jį kažkas sugalvojo, bet, nesiryžęs prisiimti atsakomybės, išmetė gatvėn, kur jo, ką tik egzistuoti pradėjusio, vos nenugalabijo benamiai šunes. Katiną nuo garantuoto galo išgelbėjo žemės riešutų pardavėjas: čiupo už uodegos ir pasikišo po skvernu. Kurį laiką augino, riešutais šėrė, prie širdies glaudė. Gal ir iki šiol glaustų, tik štai širdis plakti nustojo, ir katinas, likęs vienas, nelyginant pamėnas, bastėsi tai šen, tai ten po Kalimpongo skersgatvius ir tarpuvartes. Bet kam tau tas netikras katinas, te šaukštą sidabrinį, va čia tai daiktas, tiesiai iš paskutiniojo Sikimo čogjalos virtuvės, užbaigė pasakojimą prekybininkas. Ačiū, pagalvosiu, pasakiau, ir nukėblinau negalvodamas turgaus link, bene ten, pas žuvių pardavėjus, daugiau ką apie katiną išgirsiu. Ir iš tiesų – jau pirmasis žvejys, besėdįs sukryžiuotomis kojomis ant betoninės pakylos tarp visokiausių dydžių ir formų išdarinėtų žuvų, šviežiai prigaudytų kalno apačioje gurguliuojančioje upėje, išgirdęs, kad ieškau netikro katino keista uodega, mano didelei nuostabai, iš marškinių kišenės ištraukė nuotrauką. Šitas? Šitas. Taip iškart ir pamaniau, tik va jau kurį laiką nesirodo, nors anksčiau atmiaukdavo kone kasdien, viena ranka braukdamas per sidabrinę žuves nugarą, o kita – tiesdamas man nuotrauką, lėtai krutino ūsus mano pašnekovas. Nueikit, pone, į tamangų restoraną prie autobusų stoties, ten jums daugiau papasakos, o nuotrauką pasilikit, bus jums suvenyras. Taip visą dieną ir praslankiojau po Kalimpongą, žmonių klausinėdamas apie savo katiną ir rodydamas jo nuotrauką. Vieni tvirtino, kad katinas neša sėkmę, kiti, priešingai, – prakeiksmą. Bet visi kalbintieji sutarė, kad jo neįmanoma nei prisijaukinti, nei prisimeilinti, kad tai pats baikščiausias Kalimpongo sutvėrimas, nenustygstantis vienoj vietoj ilgiau nei mirksnį, tarytum jam nuolatos grėstų mirtinas pavojus. Sakė, daugių daugiausia galiu tikėtis jį darsyk išvysti, tik tiek. Bet jis, kad ir kiek jo ieškojau, nebesirodė: nei tądien, nei kitąmėn. Kartkartėmis, kai imdavau kaži ko begal ilgėtis, žvilgtelėdavau į žvejo dovanotą prastos kokybės nespalvotą nuotrauką, kurioje katinas užfiksuotas languotame popieriaus lape. Tačiau galiausiai, prieš išeidamas su visam į kalnus, atsisveikinau ir su šiuo atminu – įklijavau katino nuotrauką į Algimanto Kezio parodos katalogą, kurį palikau Kalimponge su kitais daiktais, po šia keista fotografo mintimi: „Kuris elementas yra svarbesnis amžinybei – akmuo ar vanduo? Kvantai nėra nei vanduo, nei akmuo. Tai – tuščia erdvė, pamarginta šen bei ten išsimėčiusiais energetikos taškais. Mes esame dvasios su kūnais be jokios apčiuopiamos materijos atramos. Kam mums reikalingi namai?“