Kekšės

– Ko tu vis eini pas tą psichologę? – klausia mama. – Kad negražiai kalbėtum apie savo tėvus? Aš gi tau sakau: nesusidėk su moterimis, kurios turi vaikų, yra ką tik išsiskyrusios arba netvarkingos. Sūnau, nesusidėk su kekšėmis ir viskas bus gerai!

Deja visos merginos, kurios mane žavi, yra neseniai išsiskyrusios ir netvarkingos. Kol kas nesutikau nė vienos, kuri turėtų vaikų, bet net neabejoju – jei sutikčiau išsiskyrusią, netvarkingą ir turinčią vaikų kekšę, iškart įsimylėčiau ją. Galbūt net mirtinai.

– Ar jūs dažnai galvojate apie savižudybę? – klausia psichologė.
– Ne, bet labai dažnai galvoju apie idealią meilę.
– O kaip jūs įsivaizduojate idealią meilę?
– Manau aš visą gyvenimą nieko kito nenoriu, tik nelaimingai įsimylėti ir numirti iš tos nelaimingos meilės.

Matau psichologė varto akis ir išpučia šnerves.

Ko psichologei nesakau – kad kartais įsivaizduoju, jog vieno susitikimo metu ji pratrūksta ir apsiverkia.
Pasirodo, kad ji tokia kaip ir aš – nelaiminga. Ir ji nesutaria su savo motina, o tėvas jas paliko, kai ji buvo dar visai maža. Ji nemoka mylėti savęs, todėl visi jos santykiai su vyrais eina perniek. Psichologiją studijavo tik todėl, kad norėjo pati padėti sau, bet tik pažiūrėkit, kaip viskas apsivertė aukštyn kojom – ji turi klausytis kitų nelaimingų gyvenimo istorijų.

Kartais įsivaizduoju, kad jai taip suskydus apkabinu ją ir raminu, kalbėdamas įvairius meilius žodelius į jos mažytes ausis – kad apkabinu ir mes truputį net pasimylim, kad sušvelnintume tą jos patirtą gyvenimo skriaudą.

– O kokie Jūsų santykiai su tėvu? – klausia psichologė.

Paskutinį kartą bendravau su tėvu tą dieną, kai supratau, kad netekau savo gyvenimo meilės – iš to sielvarto visą dieną balkone gėriau alų ir ruošiausi numirti. Tuomet ir sugalvojau, kad gal reikėtų paskambinti tėvui po 15 metų pertraukos. Kad nebūtų po to per vėlu.
Surinkau jo numerį ir jis iškart atsiliepė. Supratau, kad girtas. Aš irgi buvau girtas. Pagaliau, pagalvojau, galėsim pasikalbėti vyriškai.

– Labas, čia Povilas, – pasakiau.
– Koks Povilas?
– Tavo sūnus, – pasakiau.

Tėvas nieko neatsakė.

– Norėjau tau pasakyt, kad viską tau atleidžiu ir dėl nieko nepykstu, – pasakiau jam.

O jis vis dar tylėjo. Po to nusikrenkštė ir pasakė:
– Dabar labai rimtai manęs paklausyk. Tu joks man ne sūnus. Aš tavęs išsižadu. Ir daugiau čia, blet, neskambinėk.

Psichologė pasitaiso plaukus.

– Kaip jūs jautėtės, kai tėvas jūsų išsižadėjo? – klausia ji.
– Niekaip.
– Nieko nejautėt? Jums turėjo būti skaudu.
– Kad ne, nebuvo, – sakau. – Aš juk buvau užsiėmęs – galvojau kaip čia numirti dėl tos nelaimingos meilės nuostabiai moteriai.

Matau psichologė varto akis ir išpučia šnerves. Jaučiu, kad norėtų man trenkti, bet negali.

– Ką jūs tikitės pasiekti taip gyvendamas? – klausia ji. – Ar jums pačiam nepabodo jaustis nelaimingu ir vis įsižiūrėti niekam tikusias moteris? Ar jūs visai neturit savigarbos, ką? Ir ko jūs čia einat, a?

Dabar ji trumpam nutyla. Žiūri į mane. Aš žiūriu į ją.

– Povilai, tu jūs juk jau esat suaugęs vyras. Na argi sveika šitaip ilgėtis visų tų kekšių? – klausia psichologė motiniškai.
– Kekšių ilgėtis yra labai, labai kvaila, – sakau jai. – Bet didžiosios gyvenimo meilės – ne.

Padedu trisdešimt eurų ant stalo, atsisveikinu ir išeinu, jausdamas didelį, nepamatuojamą dėkingumą psichologei. Už tai, kad galiu pažinti pavydą. Už tai, kad moku paslėpti pagiežą. Už tai, kad vis dar tikiu iliuzija, jog esu mylintis žmogus.