Genijaus cigaretė

 Žvarbaus 2013 metų lapkričio gale drauge su Eimuntu Nekrošiumi skridome į Varšuvą tartis dėl Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ pastatymo jų Nacionaliniame teatre. Penketą vakarų iš eilės eidavom žiūrėti spektaklių, po kurių prieš miegą Eimis storame languotame sąsiuviny detaliai aprašydavo kiekvieną scenoje pasirodžiusį aktorių. Sykiu pataikėme į  garsiausio nūdienos lenkų kompozitoriaus Krzystofo Pendereckio 80-mečio iškilmes: buvome apgyvendinti saugos tarnybos kostiumuotų gražuolių su pistoletais akylai stebimam „Sofitel Warsaw Victoria“ viešbučio penktame aukšte, kur gyveno į kompozitoriaus jubiliejų sukviesti garbūs jo draugai, atlikėjai ir prodiuseriai iš viso pasaulio. Sutikdavom juos smėlio spalvos pusryčių salėje. Pendereckis, su jo reikalus genialiai tvarkiusia žmona Elżbieta, jau laukdavo už stalo su vaizdu į Nežinomo kareivio kapą, sero Normano Fosterio suprojektuotą biurų „pilį“ „Metropolitan“ ir du didžiausius Lenkijos teatrus: pasirodžius kokiam švietalui bemat jaunatviškai strykteldavo ir audringai pasveikindavo, o ypatingas žvaigždes ir išbučiuodavo. Čia pat iškildavo ir dvimetrinis Kultūros ministras Bogdanas Zdrojewskis, kuris kartais pasigręždavo mūsų pusėn, bet per plauką neatpažinęs Eimunto greitai vėl nusigręždavo.
 Nepasakočiau dabar šito, jeigu ne tragikomiškas nutikimas: Nekrošius, vietoj meditacijos skalbdamas tradiciškai juodus džinsus baltoje vonios kriauklėje, užmiršo užgesinti burnoje įstrigusią cigaretę (gal tą akimirką jo vaizduotės scenoje ėmė dygti Sabonio dydžio aguonos, o Vilniaus okupantų rusų auksinis jaunimas vietoj medžioklės patraukė žaisti golfo), įsijungė priešgaisrinis dūmų detektorius, ir pirmieji į numerį, be abejo, subėgo apsauginiai su juodais drabužiais ir pistoletais po pažasčia. Jie mudu jau pažinojo iš matymo, tad išvengėme skandalo, nors viešbučio direkcija ir pranešė Nacionalinio vadovybei apie neklaužadą lietuvį. „Ten mroczny Litwin “, - ištarė vienas apsauginių. - Jakiś  pojebany geniusz “.
2019