Nenakvojo
ar
Ne, nakvojo

      Apsistojau pažįstamų viešbutuke. Tiesą sakant, nelabai pažįstami, bet buvau čia ne kartą nakvojusi – per konferencijas, seminarus. Todėl žinojau savininkų – sutuoktinių – vardus ir pavardes.
        Atsiminiau jas užsimaniusi atsipūsti, pagalvojau, tą vieną laisvą savaitę praleisiu jaukiai ten, kur, esu tikra, rytais gausiu geros kavos, ant sienų nekabės klaikūs paveikslai ir svarbiausia – raktas bus su bumbuliuku, o ne moderni plastikinė kortelė, kurios amžinai nesugebu įkišti taip kaip reikia, kad užsidegtų išganingoji žalia akelė ir kambarys įsileistų mane į vidų.
         Nekenčiu visų šitų kaišiojamų, braukiamų, tapšnojamų, jautriai reaguojančių plastiko gabalėlių! Vienas šonas veikia, kitas – ne. Viena briauna tinka – kita ne. Vienu galu. Kitu. Kaišiojimas ir tapšnojimas. Progresas. O aš niekaip neįstengiu koja kojon su juo. Kažkoks pirmykštis genas tūno manyje: vis norisi daiktų su skirtingais galais, šonais, pusėmis. Tarkim kirvukas: pentis buka, ašmenys  aštrūs. Arba šaukštas, šakutė. Ar raktas: apvali galvutė ir dantytas galiukas. Negrūsi gi apvalumo į mažytę rakto skylutę. Nesiramsčiuosi lazda apvertęs ją aukštyn kojom.
         O korteles nuolatos vartau taip ir kitaip, žiūriu į skaičiukus, į brūkšnelius, į juodus dryželius, triskart kišu į benzino kolonėlės automatą, o jis man vis tiek rašo: Išimkite kortelę ir bandykite dar kartą... Bandau ir keikiu mintyse tą savo netikusį geną, dėl kurio vis užkliūnu už kurios nors progreso linijos, už kampelio, skylutės, mygtuko, kodo ar dar kokios nors užslėptos baisiai protingos mikrodetalės.
        Taigi raktas su bumbuliuku ir labai gerai pažįstama aplinka.
        Su šeimininkais pasilabinau jau pirmą rytą. Prasilenkėm: aš į kavinę, jie – iš kavinės.
        Dienos pilnos saulės. Ramybė. Tyla. Masažo vonios. Stebuklingos masažisto rankos. Pasivaikščiojimai po pušynėlius.  
        Vieną vakarą, maklinėdama tvenkinio pakrantėmis, sutikau... mokyklos laikų draugę. Glėbesčiavomės, džiaugėmės negalėdamos patikėti, kad po tiek metų nei jos, nei mano gabaritai nebuvo smarkiai pakitę, abi nei kokiom našlystėm paženklintos, nei anūkų sauskelnėm atsiduodančios.
       Užsukom į parduotuvę, nusipirkom gero vyno: kur trauksim? Aš apsistojusi sanatorijoje, anoje tvenkinio pusėje.
       Ne, geriau einam pas mane, į viešbutuką. Jis čia pat.
       Tuojau ant žemo stalelio išrikiuojamos dvi viešbutinės stiklinės, sūrio riekelės, alyvuogės, džiovinti pomidorai ir… saldus kalbų skonis ant liežuvio: ar atsimeni, buvo toks išsižiojęs Pranas mūsų klasėje, tai dabar jis, įsivaizduok, matematikos profesorius, neseniai gavo kažkokį apdovanojimą, o Marytė, na ta mokyklos direktoriaus dukrelė, sako, kažkur užsienyje gyvena, dukrą modelį turi...
       Ir taip iki paryčių, kol aptarėm visus gyvus ir tuos, kurie žuvo avarijose, pasikorė, nuo infarkto, nuo vėžio, nuo nežinia ko numirė... vaje, kiek jau daug tų miruoklių, kiek laimių, ir nelaimių, bet negi spėsi jas aptarti per vieną trumputę vasaros naktį?
       Po dar vienos kalbų dozės, nusileidome į pirmą aukštą – prie baro stovėjo pati viešbučio savininkė.
         – Netikėtai mokyklos laikų bičiulę sutikau, visą naktį prakalbėjom ir dar negana, – mandagiai paaiškinau, užsakydama du kavos puodelius.   
       Išgėrėm. Atsisveikinom.
       – Ateik vakare – pratęsim „konferenciją“. Nes rytoj išvažiuoju. Ką žinai, gal vėl nesimatysim ketvirtį amžiaus.
       Susitarėm. Kitą vakarą vėl sėdim, gurkšnojam kavą, laižom abi kaip katės bičiulės atsineštą svarainių užpiltinę. Palaima.
         – Klausyk, kodėl mes tokios tingios? Galim kur nors nueiti? Juk yra čia visai neblogų restoranėlių.
         – O ko? Koks skirtumas, kur liežuviu malti? Čia mes tik su savo prisiminimais, o ten bus visokių šmikių, trikdys dėmesį, dar koks nelaimingas poilsiautojas prisės...
         Ir vėl nepajutome, kaip saulė patekėjo, bet šį kartą reikėjo paisyti greičio, kokiu ji kilo, nes autobusas manęs nelauks, o dar daiktus reikia susikrauti, dar veidą nusipiešti, atsiskaityti už viešbutį.
       Nusileidom į fojė. Aš lagaminu nešina. Bičiulė – su tuščiais buteliais krepšyje. Mes gerai išauklėtos. Savo daikčiukus susirenkam.
       Atsisveikinom, atsibučiavome. Susitarėm, kad palaikysim ryšį. Taip visada yra sakoma. O iš tikrųjų susitiksim arba ne vėl kur nors. Jos arba mano mieste. O gal niekur ir niekada.
Ji išėjo, pamojavo pro stiklines duris.  Aš pasukau prie registratorės: atsiskaityti.
         Sucaksėjo piršteliai per kompiuterio klaviatūrą.
         – Mokėsite grynais ar kortele?
         – Grynais.
          Paspaudė mygtuką, sugirgždėjo spausdintuvas, ištraukė lapą, mandagiai paklojo prieš akis:
         – Keturios naktys – vienas asmuo ir dvi naktys – du asmenys, viso...
         – Kokie du? Aš juk viena buvau. Ir lova viena, na... ji plati, dvigulė, bet...
         – Man savininkė sakė, kad dvi naktis su jumis nakvojo jūsų draugė.
         – Nakvojo? Tai kad nenakvojo. Tai yra, buvo, bet su manim toje lovoje nemiegojo...
         – Na... atsiprašau, bet čia jau ne mano reikalas...  – Mergaičiukė diskretiškai šyptelėjo. – Aš paskaičiavau taip, kaip man nurodė savininkė.
          – O kur ji dabar?
          –  Jos nėra.
          – Tai gal galima jai paskambinti?
          –  Nelabai... ji ką tik išskrido. Į užsienį.
          –  Tai sakot, nakvojom dviese... bet juk kaina nurodoma už kambarį, o ne už žmones.
          –  Na, taip man pasakė savininkė. Nieko negaliu padėti, – registratorė pastukseno pieštuko galiuku į stalą.
          –  O jeigu aš būčiau kokį draugą nakčiai parsivedusi, tai už jį irgi būčiau turėjusi mokėti?
          –   Šiaip jau mes nekontroliuojame, kas ką parsiveda...
          –   Tai už parsivestus vyrus neimat, o už moteris – imat?
          –   Ne, ką jūs, mes laikomės lygių teisių... juk kartais ir vyrai parsiveda merginų... – mergaičiukė pradėjo nervintis.
          –  Tai reiškia, kad reikia mokėti tik tuo atveju, kai moteris moterį parsiveda?
          –  Na.... ne... na... nežinau... taip savininkė liepė, sakė jūs pati jai tą draugę pristatėte...
          –   O jeigu vyras vyrą parsiveda?
          –   Ponia, atsiprašau, aš jums jau sakiau, aš nieko negaliu pakeisti, tai mokėsit jūs ar...
          – ...ar ką?
          – ...labai atsiprašau, bet jei neužmokėsit, apsauginis iškvies policiją...
          Policijos nelauksiu. Nenoriu pavėluoti į autobusą. Užmoku. Išsikviečiu taksi. Važiuoju į stotį ir niekaip negaliu suprasti: nakvojo bičiulė ar nenakvojo? Jeigu negulėjo mano lovoje, tai lyg ir nenakvojo. Po dušu nesimaudė. Tiesa, buvo gal kokius tris kartus tualete. Dvi naktys kartu... bet visą laiką sėdėjo fotelyje. O jeigu būtumėm lesbietės? Ar jausčiausi geriau? O jeigu būtumėm išėjusios į kokį barą ir sugrįžusios su dviem kavalieriais į mano kambarį? Ar būčiau turėjusi mokėti už keturias asabas? Pagal registratorę – ne. Sekso pramonė neapmokęsdinama. Tai kodėl už bičiulę turėjau mokėti? Kad negulėjau su ja? Bet iš kur jie žino? Negi pro rakto skylutę žiūrėjo?
        Kaip čia su tomis mano teisėmis? Ar yra įstaiga, kuriai galėčiau pasiskųsti? Bet juk viešbučio savininkai – pažįstami žmonės. Tai kaip skųsiu? Dėl to šimto penkiasdešimt eurų? O jeigu apskųsčiau, tai  reikėtų liudyti bičiulei, ji pasijus nesmagiai, manys, kad aš noriu iš jos tą šimtą penkiasdešimt išpešti, nes tai ji nakvojo, tai yra nenakvojo, o tik buvo, tai už ką ji turėtų mokėti? Gi negulėjo lovoje, nesiprausė, plaukų nesidžiovino, įsižeis, dar sakys, kad galinti ir už kavą sugrąžinti, ir už sūrį, alyvuoges... jeigu jau šitaip, sakys, tai gal tu tik apsimetinėjai, visai nenorėjai su manimi pasikalbėti, atsirado draugė...
         Visai susipainiojau: lyg ir nenakvojo su manimi bičiulė, o pasirodo – lesbietė. Aš irgi – nors miegojau viena.
        Taip šūdinai jaučiuosi, kad imu visą istoriją pasakoti taksistui. Kai baigiu, jis trūkteli pečiais:
         – Verslas, ponia, čia tik verslas. Geras verslininkas išnaudoja kiekvieną pasitaikiusią progą.
         – Tai čia aš ta proga?
         –  O kas jums liepė pristatinėt savo draugę viešbučio savininkei?
         –  Tai negi turėjau ją įsivesti į vidų slapčiomis? Gal kokiu maišu apmovusi? O gal avarinėmis kopėčiomis ji turėjo pas mane užlipti ir nulipti?
          – Nereikia girtis su kuo miegi. O jūs ateinat ir uždeklaruojat. Tai ką tai savininkei daryt? Tai ji ir pažymi, kad dviese.
          – Aš tik buvau mandagi, negi praeisiu nekriuktelėjusi? Ir atsiprašau, bet jau jums sakiau: niekas su niekuo nemiegojo. Mes tik KALBĖJOMĖS.
         – Na žinot, ponia, visi taip kurortuose sako... Dvi naktis prakalbėtjot... Koks pilno proto žmogus tuo patikės? Gal šeimininkė tiesiog pasipiktino, kad iš jos viešbučio viešnamį pasidarėt. Ir dar taip akiplėšiškai, nesislapstydama. Todėl ir nudrožė jus dvigubai.
           Jeigu turėčiau kokį oblių tai nudrožčiau tau liežuvį, šunsnuki. Tavo mąstymas aukščiau kelnių diržo nepakyla. Ir ko aš čia burną aušinu su tokiu klyno ekspertu.
          Išlipdama nepalieku nė cento daugiau nei rodo skaitliukas. Jeigu esu paleistuvė, tai būsiu bjauri paleistuvė. Bent jau šį kartą nesileisiu nudrožiama.
          Trinkteliu taksi dureles iš visų jėgų. Žinau, kad daugeliui vyrų tai beveik tas pats, kas spirti į tarpkojį. Maniškis nuo daug lengvesnių dunkstelėjimų yra tūkstantį kartų aikčiojęs ir kartojęs: Su mašina reikia švelniai, kaip su moterimi!
          Pakaušiu jaučiu, kad taksistas košia pro dantis visai ką kitą: B...t! Supi...a  ku.....a!
          Aha! Ir puiku! Šitiek metų buvau paprasta, mandagi moterytė, o štai čia per vieną  valandą tapau: kurortine meile, lesbiete, sušikta beprote, verslo dalimi, nudrožta paleistuve ir netgi supi... a ku.....a!!!  Esu beveik kaip elektroninis raktas: imkit dabar ir supraskit, kada ir kaip „įsijungiu“, kuri mano vieta iš tikrųjų veiksni? Gal užpakalis? O gal šonkaulis ar bamba? Gal alkūnė ar didysis kojos pirštas? Gal pakaušyje užslėptas mygtukas? Juk nesu pažymėta nei juodu dryželiu, nei kryptį nurodančia strėliuke.
          Vo! Pro autobuso langą rodau tolstančiam kurortui didįjį pirštą. Nebūsiu progreso uodegoj!