Peržiūros: 1729

Kurmių problema, arba Doras žmogus

Jis atvažiavo į sodą trumpam, tenorėjo jį apeiti, žvelgdamas į vaikystės peizažą surūkyti kelias cigaretes ir vėlesniu autobusu grįžti atgal į miestą. Naujieji savininkai, su kuriais jau sukirsta rankomis, ruošėsi radikaliai viską pertvarkyti, tad tai paskutinė proga prisiliesti prie buvusio pasaulio (kuris ir taip nuolat traukėsi, o mirus močiutei – pražuvo).
Įsiterpusios į ankstyvo pavasario pilkumą kiurksojo lūšnos išbangavusiais ir pažalėjusiais šiferio stogais, pažeme skrajojo laužų dūmai, juose vis makabriškai atsidengdavo iš miško sausuolių sukalti šiltnamių grebėstai ir obelų šakos, pakibusios viršum šiemet neįtikėtinai gausių kurmiarausių.
Kaimynai buvo jau kažką pasėję ir apdengę dvi lysves polietilenu, keistai išsiriesdamos jos krypo link upelio, šiuo metu beveik nematomo, ir žvelgdamas pro dūmus galėjai pamanyti, kad tai – kolosalaus priešistorinio gyvūno, kurio kūną atstojo pakrypęs sandėliukas, sparnas. Vėjo šuoras stumtelėjo ant vonelės krašto (tai ta pati vonelė, kurioje vaikystėje maudydavo jį su sese) stovėjusią muilinę su ūkišku muilu. Silpnai tarkštelėjusi, tarytum kas nors jos viduje arba pačiame muile būtų lūžę, ši įčiuožė į vandenį ir nuplaukė palikdama vandenyje – jis užmiršo žodį, nusakantį lėktuvų danguje braukiamas linijas – prasiskleidžiančius dryžius.
Pastovėjęs gėlyne, kuriame stirksojo neišrauti pernykščių gėlių stagarai ir vienišas kastuvas, rodos, įaugęs į žemę, patraukė tiesiai per lauką link obelų – po žiemos pajuodusių, dar nerodančių  gyvybės ženklų. Palei jas ant žemės rangėsi rausvai juodi vandentiekio vamzdžiai, paramstyti nuo rūdžių bei samanų mišinio pažalėjusiomis plytomis, toliau – juosta serbentų ir agrastų krūmų. Už jų, ties lauko tupykla kažkodėl išvilktos į lauką stovėjo kelios spintelės. Išsiklaipiusios nuo drėgmės, paviršių apdaila atplyšusi nuo plokščių ir užsiraičiusi kaip per ilgi nagai, o pati plokštė sutežusi – į ją kaip į dirvą galėjai įbesti pirštą.
Stalčiuose tebebuvo daiktų iš sunkiai atmenamos praeities – šampūnų buteliukų, instrukcijų, kenkėjams naikinti skirto žibalo ir „Prima“ cigarečių. Pačiame dugne, užverstas lėkščių ir puodelių duženomis, žvilgančiomis dulkėtais aukso kraštukais, gulėjo puodas, jame močiutė spirgindavo nuo bulvių surankiotus kolorado vabalus – įjuodęs, pasidengęs stora degėsių pluta.
Vėjas išsklaidė dūmus ir viską tarytum pernykštis šiltnamio polietilenas padengė tiršta migla. Net namelis, kiurksąs sodo pakrašty, atrodė praradęs spalvą, ne geltonas, o murzinai pilkas, tokiu tapęs, kad prisiderintų prie pajuodusios, o vietomis – žalstelėjusios šiferio pilkumos; netaisyklingų proporcijų, apkalinėtas nevienodo ilgio, storio ir įvairiai frezuotomis lentomis, kokių tik galėjai gauti sovietmečiu, su didžiuliu vapsvalizdžiu, išaugusiu verandoje po stogeliu ir, kaip rodėsi, mintančiu jo syvais. Šis taip pat buvo žalsvai juodas, apsinešęs nuo stogo šiferio tirpsmo vandenų plukdomais žalsvajuodžiais maurais.
Jis atsisėdo verandėlėje prie stalo, kad galva nebraukytų paveikslo, šiek tiek atitraukęs kėdę nuo sienos. Apžiūrėjo lemputę, įdžiūvusią į lizdą ir apgulusią tirštu kaip gyvūno kailiukas dulkių luobu. Prakrapščius jį pirštu, pasimatė stiklo ir metalo konstrukcija (vaikystėje sakydavo – lemputės „ragai“), ant kurios kadaravo apdegusio volframo garbanos. Tuomet dėmesys nukrypo į nedidelį taškuotą arbatinuką ant stalo ir kelias negyvas vapsvas jo dugne. Atsargiai paėmė jį į rankas, priglaudė lūpas prie snapelio ir nestipriai, taip, kad vapsvos neišsiskraidytų, papūtė. Vapsvų chitininiai kiautai ėmė čiuožinėti sienelėmis ir suktis, kaip rodėsi, pašėlusiame šokyje vartydamiesi bei daužydamiesi vienas į kitą. Ir visa tai skleidė medžių šlamėjimą labiausiai primenantį garsą.
Tuo metu sugirgždėjo durys (tai buvo jų senojo buto durys, aptrauktos suraižytu dermantinu, tik įstatytos atvirkščiai, todėl akutė buvo ne akių lygyje, kaip įprasta, bet arčiau grindų) ir ant slenksčio išdygo kurmis. Įveikęs atvirą erdvę tarp durų ir lango, jis stebėtinai mitriai (kaip, jis manė, nebūdinga kurmiams) užsikabarojo ant sofos, žmogiškai pasistiebęs padėjo letenėles ant stalo krašto ir makaluodamas galinėmis kojomis, lyg greitintųsi, perkėlė savo didelį kūną ant stalo plokštumos.
– Atleiskit, ponaičiuk, – pasakė su įtartinu pasipuikavimu, lyg ne teisintųsi, o girtųsi, – matote, esu gana nerangus.
Nesumojęs, ką jam atsakyti, jis instinktyviai pasistūmė su kėde, tarsi padarydamas anam vietos atsisėsti šalia.
– Oi, tik nesirūpinkit... nesivarginkit... – subruzdo anas.  – Aš čia neilgam. Galvojau, gal labai nesutrukdysiu... neįkyrėsiu... nebūsiu, kaip čia geriau pasakius, akiplėša, jei trumpam užsuksiu ir tamstelę užkabinsiu... pakalbinsiu...
Kalbėdamas jis raivėsi ir buvo panašus į senuką, tik labai mažą.
– Aš čia, matot, ne šiaip sau, o  su klausimu. Dėl jūsų močiutės...  senelės... Senokai jau nebuvo atvykusi į sodą. O jau... ėėė... pavasaris! Laikas kasti žemę, sėti pupelytes ir pomidoriukus... Sakau, paklausiu, ar ko nors neatsitiko?
– Ne, ne, viskas gerai, – mintis, kad močiutė niekada čia nebeatvažiuos, nes pūva karste, jam ir pačiam vis dar buvo nesuvokiama, todėl iš esmės jis nemelavo: – Žinokit, močiutė jau ruošiasi. Tik ir kalba apie sodą.
– Tai ačiū ponaičiukui už geras žinias! Lauksime, taip sakant, su nekantrumėliu. Be tamstos senelės, mes čia, jei taip galima sakyti, kaip be rankų.
Tuo metu tolumoje, brėždamas danguje liniją, praskriejo lėktuvas, gana žemai, atrodė, kad jis kaip boblsėjaus rogės trasa lekia lango trūkio linija, o tai brėžė ir dar vieną neryškią, besiužetę minties liniją tarp viso to, kas vyksta čia ir kažkokio olimipinio stadiono, kaip vapsvalizdis ant namo pakibusio viršum blyškumos, tokia esančios, nes jis nespėjo įsivaizduoti, kas ten galėtų būti. Nors lėktuvo garso praktiškai nesigirdėjo, pro vibracijos sujudintų lentų tarpus iš palėpės ant žemės pabiro sudžiūvusios vapsvos.
– Atleiskit, užsigalvojau. Tai yra, užsižiūrėjau į lėktuvą, – pasakė jis, kai lėktuvas blykstelėjo sparnu ir dingo už  lango rėmo. Už nugaros sujudėjo ir ėmė siūbuoti paveikslas – matyt,  bus jį užkliudęs.
– Atsargiai, atsargiai! – pašoko kurmis. – Nesugadinkite paveikslo! Čia gi jūsų mamytės jaunystės kūrinys! Jeigu jis nukristų ir – bum! – sudužtų?! Arba pagalvokit, kas būtų, jei netyčia brūkštelėtumėt stipriau?! Seniai  manau, kad stalui su kėdėmis ir foteliui čia ne vieta. Bet kada kas nors prisėdęs gali jį užkliudyti... suniokoti...
Jiedu vienu sykiu sužiuro į paveikslą. Jame buvo vaizduojamas rudenėjantis miškas, tolstąs link horizonto ir nepastebimai persiliejąs su skaisčia, vos švytinčia dangaus vaiskuma, – ji, beje, atsitiktinai išryškėjo nuo drėgmės išblukus debesims (kai jis buvo  mažas, šie dar  „plaukė“ ir atrodė „rūstūs“), – tarytum besiliejančia iš skylės, pro kurią išsikišusi stirksojo vinis. Dažai, ypač apatinėje paveikslo dalyje, kurią užėmė miškas, buvo atsikneibę ir pasišiaušę grubiom šerpetom, – galėjai pamanyti, kad tapdamas faktūriškas (ir, turint galvoje ant drobės pradėjusias želti tikras samanas bei grybus, gamtiškas) tas „miškas“ savarankiškai auga iš  kultūros į natūrą. Apskritai atšiaurios sąlygos bus išėjusios tam paveikslui į naudą: sunykusi drobė suteikė rudeniniam peizažui natūralumo ir gelmės. Įdiržęs, susiraitęs ir apskretęs nešvarumais, pasidengęs žalėsiu jis, matyt, buvo geresnis nei tada, kai mama jį nutapė.
– Jūsų mamytė jaunystėje puikiai piešė (nors, žinoma, gerai, kad netęsė savo kaip dailininkės karjeros – tai ne moterų darbas). Man patinka ir jos „gėlės“ kambaryje už spintos, kurių apačią jau pradūrė durelių rankena, ir tas pernelyg nuvertintas nartumotas – šį žodį jis tarė lygiai taip pat kaip močiutė, – kuriuo uždengta virtuvinės spintelės skylė. Tačiau šitas paveikslas – tiesiog genialus. Tik pažiūrėkit, ponaiti, kokie toliai! Koks gelmės pajautimas! Atrodo, kad mus persmelkia ir pakeičia kažkas, kas ateina iš jo vidaus ir kam patirti nereikia akių, – čia jis prisiminė, kad kurmiai šiaip jau beveik akli. – Argi jūs, ponaiti, to nepastebėjote?
– Žiūrėdamas į jį įsivaizduodavau save lėktuve.
– Peizažas yra daugiau nei vaizdas, kurį mes matome būdami pakilę... teisingai, iš lėktuvo...– dievaži, buvo keistoka visa tai girdėti iš kurmio. – Jis – tarytum viena didžiulė akis, stebinti mus per tai, kad jos neapibrėžiamybę ir begalinumą suvokiame kaip pastangą fokusuoti, iš esmės kaip vaizdą... Galima sakyt, peizažu mes žiūrime į save ir  matome jame save labiau išbaigtus nei, pavyzdžiui, veidrodyje. Todėl esant aukštai, ant kalno ar, kaip jūs sakėte, lėktuve, – balsas tapo pakylėtas, kone pompastiškas, – neįmanoma mintimis nusileisti žemyn, į kokį nors nameliūkštį, iš viršaus atrodantį kaip mažytis taškelis, ir atlikti jame kokią nors mažą nešvankybę.
– ...
– Nes jūs matote dangų, – užbaigė jis, reikšmingai dėbtelėdamas į savo pirštus, kuriais buvo įsikibęs į stalo kraštą kaip paukštis į medžio šaką, – t. y. save.
– Man sunku mąstyti apie peizažą. Prieš jums ateinant galvojau apie lempučių dulkes.
– Dulkes reikia valyti, – jo burna tapo neapibrėžiamos formos kaip direktoriaus pavaduotojos, kai ši rėkdavo ant moksleivių, – o ne apie jas galvoti. Kodėl senelė viską turi daryti už jus, nors ponaitis nebe toks ir jauniklis, ar ne... ėėė... dvidešimt vieneri bus?! Nejaugi ponaičiukas mano... galvoja..., kad sodas – tiktai tam, kad nušvilpęs raktus atsibastytum šičia naktį su merga?
Jam nukaito  skruostai – tai štai kas tąsyk krebždėjo po sofa! O manė – pelės.
– Man atrodo, ponaičiuk, kad jūs per seniai gavote diržo.
– Niekada, – pasakė jis. – Bet aš neprieštaraučiau. Man patiktų, jei mane kas  nors primuštų.
– Drįsčiau manyti, kad tai įžūlu, bet apskritai jūs mąstote teisingai – jūs turėtumėte norėti gauti į kailį už savo išsidirbinėjimus. Jūsų paties, ponaiti, labui. Dėl tamstos ateities. Jūsų reikia Tėvynei, jūsų reikia šiam žemės lopinėliui. O jūs visaip vengiate pareigų. Gerai, kad dar nenuklydote pas sliekus...
Jis taip ir neišdrįso paklausti, kuo blogi yra sliekai.
– Jie rangosi žemėje, – pašnibždom sukuždėjo kurmis ir susiėmė už galvos.
Ir vėl jam pristigo žodžių paklausti, kas čia negerai – ar rangytis, ar tai daryti žemėje.
– Žemę reikia rausti, o ne joje rangytis, – paaiškino kurmis. – Kas gi bus, jei kiekvienas pradės elgtis savaip?
– Bet jie – kita rūšis.
– Biologija yra vienas dalykas, o gyvenimas – kitas, – mįslingai tarė anas, – matyt, tu dar per mažas. Kai paaugsi, pats suprasi, kaip blogai, užuot paprastai rausus, yra rangytis.
Jo akys degė ir atrodė, kad savo įkarštyje jis pradėjo matyti. Tada palinko prie jo ausies ir lyg didžiausią paslaptį iššvokštė:
– Jei jus vaikystėje būtų mušę, jūs taip negalvotumėt.
Nuo jo tvokstelėjo drėgnos žemės, pūvančių žolių, medienos, sumišusios su grybais, kvapas – labai panašus į tą, kokį skleidė paveikslas. Lauko šviesa, nusidabrinusi klijuotę, išryškino ant jo kūno randą, vingiuojantį nuo pažasties pro pilvą ir dingstantį už klubo.
– Jūs, ponaičiuk, turbūt žinot, kad kurmių būna dviejų rūšių? Vieni – tokie kaip aš, padorūs, kiti – kurmiai, kurie... hmm... tik apsimeta dorais. O iš tikrųjų jie nori kenkti. Jie dieną ir naktį, naktį ir dieną galvoja... nerimsta... rezga, kaip čia išknisus, ar išvertus, ar surijus...
– Bet ponas kur...
Jis užspaudė jo burną ranka – šioji atsidavė geležim.
– Doras kurmis niekada neknisa augalų šaknų. Pagalvokit, ponaičiuk, kaip turėjo jaustis jūsų močiutė, išvydusi, kad jos mylimi... brangiausi... pomidorai, jos agurkėliai ir pupelytės – viskas išvartyta, tik ant stiebo pliko, kelios daržovės... sukritusios... liko...
Akivaizdžiai norėdamas padaryti įtaigą, jis pasilenkė ties jo ausimi ir sušnypštė:
– Jeigu galėčiau, aš tuos bloguosius kurmius pats savo rankom... pasmaugčiau... sukapočiau... gražiai ketvirčiuočiau... Jiems ne vieta tarp tikrų kurmių! Tai kurmiai, kurie turi sliekų sielas ir nori rangytis... kenkti...  Taigi nieko nuostabaus, – tęsė jis, mėgaudamasis tuo, kad jo žodžiai paliko jam įspūdį, – kad tavo močiutė su jais kovėsi... norėjo sunaikinti bjaurybes, siurbusius kraują iš jos mylimo sodo... Jie netinkami ne tik kaip kurmiai – jiems toli ir iki slieko, voverės...
Neapykantos aistra suteikė jam gyvybės ar net, jei taip galima sakyti, žmogiškumo.
– Aš padėjau tavo močiutei kovoje su tais kenkėjais – kad tik jie greičiau nustiptų ir nebegadintų sodo! Tai jūsų, – pasitaisė jis, prisiminęs, kad neturi priežasčių būti familiarus, – senelė man atvėrė akis, anksčiau nemačiusias... nesupratusias... kaip blogai yra kurmis... Na, o tai, kad ji mane kliudė savo kastuvu, – jis pažvelgė į savo randą kone iškilmingai, ir tai rodė, kad jis nuoširdžiai tiki tuo, ką sako, – tėra... kaip čia geriau pasakius... neišvengiami nuostoliai... Kas nekariauja, tas nelaimi... Iš kur jūsų senelei žinoti, kad aš – ne su kurmiais?! Kad neknisu jos mylimo sodo ir jei tik į mano rankas, – jis įtempė pirštus ir kažkodėl tuo pat metu išplėtė akis, – papultų koks kurmis, vienas iš tų nevidonų, kurie kėsinasi į jūsų senelės gyvenamąją, netgi pasakyčiau, gyvybinę erdvę, aš jį, kaip minėjau, nedvejodamas sunaikinčiau... utilizuočiau...
Apvalainose akyse, kurios abi atrodė pakabintos ant nosies kaip akiniai, tviskėjo bukas, beveik kūniškas pasimėgavimas, tyra neapykantos laimė, nefizinė, bet turinti išvemto ir išdžiūvusio alaus kvapą.
– Jeigu jūsų senelė... jūsų mylima močiutė... pasiryžtų... iškeltų uždavinį... visiems laikams atsikratyti tų nevidonų, kuriuos apakino pati aukštesnioji jėga... Dievas... – kišdamas lūpas vis arčiau ausies šnypštė jis, – tai toks būdas yra. Ir aš galiu jį jai... jums... atskleisti... Jiems reikia dujų! Niekas geriau nenaikina kurmių kaip dujos! Ir nors dabar tai  nelegalu, draudimus lengva apeiti. Žarnelę ant automobilio išmetimo vamzdžio šmaukšt, kitą galą į kurmio urvelį – kyšt, motorėlis – vrum vrum, ir – tirlimpopo tralialialia. Nė kavutės nespėsit išgerti.
– Jeigu jūsų močiutei, ponaičiuk, pavyktų išnuodyti tuos gyvates, jai liktų visos grambuolių ir kurklių lervos. Visi gardūs sliekai. Visos sultingos šaknelės. Ji galėtų susirinkti pačius geriausius žemės grumstelius...
– Kai sodas atvažiuos į jūsų mamytę.... tiksliau, kai ponas Rutkauskas atvažiuos į jūsų mamytę... – įsiaistrinęs jis, rodos, vis mažiau paisė, ką sako. – Oi, atsiprašau, kai ponas Rutkauskas atveš jūsų mamytę į sodą...
– Jeigu jūsų senelei reikės... aš gerai pažįstu visus urvelius... landas... užkaborius... Žinau, kur įkišti, kur paleisti... Visi šetuonai, – jis pavartojo bobutės senamadišką žodį, – bus negyvi.
Tikėdamasis pertraukti monologą, jis čiupo arbatinuką ir stipriai papūtė į snapelį, bet vietoj švelnaus šiurėjimo, kokio tikėjosi, pasigirdo šiurkštus viduje klaksintis ir melancholiškai ištęstas purpimas, primenantis pirdulį. Taškai ant arbatinuko išsiliejo į beformes dėmes, primenančias gleives, kokiomis prieš suanglėdami virsdavo deginami kolorado vabalai.
– Ir dar toks vienas dalykas dalykėlis, – tarė kurmis po gana nejaukios ir ilgokai užsitęsusios pauzės, per kurią jis spėju nusiropšti nuo stalo. – Gal ponaičiukui nebūtų sunku... Tokios gražutėlės... skanutėlės..., negalėjau praeiti, taip sakant, pro šalį. Pagalvojau, tegul ir jūsų senelė krimsteli gardėsėlio... pasidžiaugia... Būčiau dėkingas, jei jai nuneštumėte... – jis ištiesė ranką ir atgniaužė saują, kurioje vangiai krutėjo balkšvi gleivėti padarai. Tai buvo lervos.
– Arba jeigu reikėtų perstumti tą stalą su foteliais, kad nebraižytų paveikslo... jei jūsų brangiajai senelei prireikėtų pagalbos, aš visada pasiruošęs... Net ir naktį prikeltas atskubėsiu... atkurnėsiu...
– Būtinai jai pasakysiu, – smogęs graudulys užspaudė jam gerklę. – Neabejoju, kad močiutė apsvarstys jūsų pasiūlymą.
– Džonatanas Livingstonas, – linktelėjo galva ir, matyt, jau nutuokdamas, kad jį nustebins jo vardas, pridūrė, – žinote, mano tėvai svajojo apie laisvę. Anais laikais šiek tiek jos buvo knygose.
Jis išbėrė lervas priešais jį ant žemės ir atsistojo ant dviejų kojų.
– Neabejokite, ¬– nusilenkė atsisveikindamas, – aš esu doras... žmogus.

Peržiūros: 1709

Pasiirstymas prieš mirtinai gilų miegą

–    Tau tai turbūt svarbiausia sugalvoti pirmus istorijos sakinius? Ane? - paklausė ji, gulėdama „lentos“ poza ant išsipašiusio, bet stilingo, tikriausiai miestelio sendakčių turgelyje rasto takelio.
    „Lentos“ poza Cher ištįso penkias minutes, Agnė stengiasi ja sekti. Aš ištveriu maždaug 30 sekundžių, jei tuo metu mąstau apie kenčiančius.  O jei apie juos negalvoju  – išguliu 15-ka.
    Niekas neužknisa labiau, kaip turėję pretenzijų į rašymą ir jų nerealizavę „profai“. Trauma tęsiasi visą gyvenimą, pasireikšdama perversiškomis formomis. Man rodos, tą traumą turėjo ir mano kurso draugė Agnė,  ir jos sūnus, despotiško tėvo klaidingai nukreiptas į tiksliuosius mokslus.
    Kaskart pasigailiu, kad sutinku  kelioms naktims atvažiuoti į sodybą pas žmones, kurie nėra mano geriausi draugai. Prie anų tai galiu keiktis, persirengti dažniausiai prišnerkštose jų mašinose,  laisvai išsakyti savo pažiūras, dabar dažnokai nesutampančias su ideologizuotomis. Galiu per jų gimtadienius sakydama tostus pakiliausioje vietoje priminti artėjančią mirtį: lazda turi du galus, gyvenimas – vieną. Jie kreipia į mane dėmesio tiek, kiek į išblukusią fotografiją, tačiau myli. Tų artimiausių turiu gal penketą. Pernelyg daug, jei bendrauji iš esmės. Beje, dėsnis: geriausi mano draugai nei brangių sodybų, nei juolab namų neįsigyja, nežinau kodėl. Agnė turėjo vyrą, darbą ministerijoje, bet viską metė. Sūnų, po kelerių metų jam bus jau keturiasdešimt, - ir dabar tebeturi. Gyvena kartu su ja vasarnamyje, čia, už sienos, kitame kambaryje ir, nuoširdžiai manau, kad jis yra jos inkaras. Likusio gyvenimo prasmė, žadintuvas, gal net būsima slaugė. Dabar girdžiu, kad jis žiūri pramoginę laidą: „Mieli bičiuliai, rytojaus vakaras žada būti ypatingas.“
    Primygtiniu Agnės kvietimu įvykusią viešnagę atpirko laukinis upės krantas už puskilometrio. Vakare, leidžiantis saulei, su ja maudėmės dviese. Nuogos. Upės skardyje nardė kregždės ar kokie kiti paukščiai. Gal panašūs į jas čiurliai? Atsimenu, kaip mano kadaise mėgtas žmogus rado ant šaligatvio sužeistą čiurlį ir vežė jį traukiniu į Kauno zoologijos sodą. Pamilau jį tada iš naujo, na, kuriam laikui. Kol iš Vilniaus į Kauną važiavo traukinys. Lizdai, išskobti skardžio smėlyje priešais, priminė egzotiškas šalis ar peizažą kine prieš nutinkant nepaaiškinamam įvykiui. Asociacija banali,  Hitchkocko „Paukščiai“.  Už dviejų su puse kilometro dar buvo ežeras.  
    Agnės sūnus, kai atvažiavau,  tarstelėjo, kad gal nuveš mane rytoj  iki jo pasiirstyti valtimi, gal net iki salos. Po darbo lentpjūvėj. Agnė  mirktelėjo: miegosi pasiplaukiojusi kaip užmušta,  suprask, kviečia ne kiekvieną, turbūt patikai. Per pirmąjį susipažinimo pusvalandį? Per tą pusvalandį, kai  ji mane patetiškai pristatė kaip rašytoją išvardydama premijas ir stiliaus ypatumus. To buitinėse situacijose nuoširdžiai nemėgstu, netgi nekenčiu. Žinojau, kad Agnės sūnus atsiskyrėlis. Geriausiu atveju  melancholikas kaip aš, blogiausiu - sociofobas. Vilniuje ramiausiai paliko žmoną, dar mažą vaiką ir bendrą jų sunkiai įgytą butą. Nesibylinėdamas. Kai žmona (grįždama į save...) užsirakino svetainėje, jis išdaužė matinį durų stiklą kumštį įkišęs į žmonos skrybėlės, nukabintos koridoriuje, dugną.  Kaip Danas Aykroydas „Blues Brothers“. Sklandžiai peržengė durų rėmą, tylėdamas pasiėmė savo kompiuterį nuo savo stalo ir išėjo iš savo namų savais keliais. Kai kurių matematikų poreikiai būna itin kuklūs. Emigravęs į Britaniją  Berezovskis Londone labiausiai pasigesdavo ne turėtos įtakos, bet sniego.
     Berniuko ryšys su tėvu kurį laiką reiškė  maniakišką  pagalbą sprendžiant jam įdomius, o sūnui - nuobodžius uždavinius. Uždavinius sūnus turėdavo nors ir apsisnarglėdamas išspręsti „greičiui“, iki tiksliai suplanuoto susitikimo pabaigos, per pusantros valandos, bet gal dėl to 12-oje klasėje išlaikė matematikos egzaminą šimtuku. Pirmame kurse jis dar ateidavo į tėvo nuomojamą butą negalėdamas  nuo jo atsiplėšti, manau, iš įpročio, bet galų gale tuos apsilankymus pamiršo. Kartais dar paskambindavo iš kokio vakarėlio „sušilusiu“ balsu ir paklausdavo: „Tėvai, gal tu žinai, kieno daina yra „Have you ever seen the Rain?“ Mes čia su draugais žiauriai susiginčijom!“ Tėvas atsakydavo ir tą akimirką pakeldavo savo autoritetą.  Anot Agnės,  pakeldavo autoritetą ne sūnaus, bet jo draugų akyse. Jų hitai buvo kiti.
    Ant sūnaus kambario sienos čia, vasarnamyje, kabojo įrėminta keliautojo po Azijos šalis citata - „Mano namai – amžinas kelias.“ Į tą kambarį užėjau, kai sūnus buvo lentpjūvėj. Ant  kitos sienos, pamaniau, gerai, kad ne galvūgalyje,  kabojo magnetinė plokštė, laikanti peilius. Vieną dovanojo Agnės tėvas, dabar jau miręs. Jis pirko tą peilį Taškento turguje, kai tarnavo sovietų kariuomenėje. Kriaunos puoštos ornamentu su savadarbio meistro paklaidomis.  Kaip tik jos buvo peilio žavesys, nes ašmenis išgaląsti galima kad ir į fajansinės lėkštės dugną. Ant kitos, ryškiai žalia spalva dažytos sienos neadekvačiai prabrangiame rėme  juodavo tekstas, vėl citata: „Now you came to me and you say „Don Corleone, give me justice.“ But you dont even ask with respect. You dont offer friendship. You dont even think to call me.“ Kai sūnus rytą išeidamas į lentpjūvę  kasėsi neskustą smakrą, gėriau kavą mansardoje. Kasymosi garsas pasirodė  panašus į švitrinio popieriaus ir medienos  trintį.
–    ...Žinai, Agne, tiems, kurie nerašo, taip tik atrodo, kad pirmieji pasakojimo sakiniai ar paskutinis yra gyvybiškai svarbūs. Kur kas svarbiau padaryti veikėjus įtikinamus. Surinkti ir suklijuoti veikiančius skaitytojų sąmonę pavidalus, charakterius, draperijas, judesius, žvilgsnius, na, žinai, bendrą atmosferą skleidžiančią energiją. Iš principo tai yra  melas ir apgavystė,  apiplėšimas dėl malonumo. Bet stengiesi piešti abrikosų žiedus ant medinių durų taip, kad praeinantys pro tas duris jaustų žiedlapių kvapą. (Šita detalė – iš Akutagavos, bet Agnė to, aišku, nesuseks. Ir jau nesiruošiau jai pasakoti, kad fantazija „kažką prišaukia: kažką keliančio begalinį šleikštulį: pakvimpa lyg kritusiais lapais, lyg krioklio migla, lyg beždžionių raškytais ir paslėptais pūvančiais vaisiais.“)  Renki visa tai iš pažįstamų, draugų, šiaip atsitiktinių žmonių. Iš turgaus, biografijos,  interneto, mišių, ir tam tikru momentu - šast, viskas krusteli. Frankenšteinas.
–    Atspėk garsaus kūrinio pirmą sakinį, be abejo, tavo skaityto. Esu tikra, neatspėsi.
Agnę pagavo azartas:
–    Bandom.
–    „Gyvenime nedaug tokių malonumų kaip vadinamoji popiečio arbatos ceremonija...“
–    Britų literatūra. Nes arbata, be to, ceremonija.
–    Džeimsas. „Moters portretas“. Gerai, padėjo realijos. Kitas: „We slept in what had once been the gymnasium“.
–    Šakės, iškart atpažinau, „Tarnaitės pasakojimas“.
–    Kankinama nebūčiau atspėjusi. Toliau: „Pradėjau, aišku, nuo A raidės.“
–    Pasiduodu.
–    Vieslavo Myslivskio „Paskutinis išdalijimas“. Dar: „Aš gyvenu Bordžų viloje.“ Aha?.. Tyli? Cituoju kitą sakinį: „Mes čia vieni ir mes lavonai.“ Jėzau, pati neatsiminiau, iš kokios knygos įsikalė tas sakinys, bet man patiko ritmas: mes-čia-vieni-ir-mes-lavonai.
    Agnė lėtai atsisėdo, grakščiai ir demonstratyviai pakeisdama „lentos“ pozą į intelektualiai pavargusios  moters, ir paklausė:
- Nori proseko?
    Ji pasidavinėjo. Bet garbingai.
–    Paskutinį kartą? Ok?
–    Ok.
–    „Tabletė balta, pailga, perlaužiama.“ Agnė susikaupusi tylėjo.
–    „Serotoninas“, Uelbekas, - pasigirdo balsas iš kito kambario.
    - Nesitikėjau! Iš lentpjūvės darbininko! - šūktelėjau pro praviras duris ir pajutau tam balsui simpatiją. Prancūzų rašytojas jau keletą metų buvo mano mėgstamiausias.
    Kitos dienos vakaras sodyboj būtų buvęs idealus, jei ne debesys uodų. Su Agnės sūnumi ėjom tylėdami, bet įnirtingai, kone sinchroniškai mosavom rankšluosčiais aplink galvą,  gelbėdamiesi nuo kraugerystės. Kai kurie parazitai yra reto gyvybingumo. Uodai, blakės, kandys, politikai, utėlės, vadybininkai, blusos. Dėl ypatingos energijos,  gebėjimo veikti pagal instinktus ir išlikti jie kartais atsiduria net ministrų kostiumuose. Mano dukra jau antrą mėnesį negali išnuodyt blusų katino kailyje, ko tik nedaro. Nuodija nuodija, bet jų vis atranda grindų plyšiuose, ant pūkuotų žaisliukų, net ant išvirtų virtuvėj paliktų ryžių. Ji Šv. Onos bažnyčioj užpirko mišias. Kunigui pasakė, kad mišios aukojamos už sapnuose neduodančią ramybės merdėjančią alpinistę tetą.  Man pasirodė, kad tai nesisieja. Bet kai pažiūrėjau internete išdidintų blusų nuotraukas, tai tik uždėk joms šalmus ir kišk į slides. Ant  sprando katinukui lašinom ampules nuodų, tokių stiprių, kad skystį galima naudoti tris kartus, po ketvirtojo gyvulį ir šeimininkus ištiktų intoksikacija.  
–    Saloj bus grybų? - paklausiau Agnės sūnaus. - Reikia vakarienei, bulvių padažui kad užtektų prie vyno.  Jis  nutylėjo. Neatsakė dėl to, kad nežinojo. Lentpjūvė-namai-motina-televizorius-lova-lentpjūvė. Svečių pas juos atvažiuodavo retai. Pastebėjau, kad Agnė čia nesivargino gamindama valgį. O filologų bendrabutyje laikyta kulinare. Žymusis jos desertas iš  duonos trupinių, plaktos grietinėlės ir juodųjų serbentų uogienės. Nukopijuotas iš restorano senamiesty, bet vasarą galėtų būti pakartotas ir čia, kaime. (Reikės primint.) Vasarnamyje  tiesiog nebebuvo poreikio gaminti. Vaikai, kad ir kokio amžiaus būtų, priimamas paslaugas  apsibrėžia tamsaus abejingumo kreida. Peržengsi  ribą - tapsi prieše. Sūnus vakarais atsidarydavo dėžutę konservų ir žiūrėdamas televizorių šakute kabino žuvį iš aliejaus. Užgerdamas iš aukštos taurės vandeniu, o gal degtine, nesigilinau. Manau, tai buvo bandymas atsiriboti nuo motinos, o ji to nesuprato.
Iki pakrantėj paliktos valties, kuria naudojosi  dar du kaimynai, reikėjo gerokai paėjėti. O man, kaip visada, svaigo galva. Žolės, žydinčios baltais smulkiais tarsi tortų pabarstukai žiedais, prie sodybos atrodė kaip nykštukai, bet čia, paežerėje, vešėjo guliveriais. Irklai, liečiantys  vandens paviršių, aplipusį šapais ir panišku greičiu slystančiais į šalis čiuožikais, skrodė  tylą. Pasitaikė sustingusi bevėjė diena. Minkštai kaip sapne aidėjo šuniuko lojimas. Vasaros gedulo dar nesijautė, jį kur kas vėliau atplukdys senatvės dėmėmis išmėtyti lapai. Praskrido lėktuvas. Tikriausiai  privatus. Skridau panašiu Paįstrio oro uoste, kai dar buvo gyvas Lapėnas. Kai jis žuvo, man nukrito visi tokio tipo lėktuvai, nors  paskutinis jo skrydis vyko malūnsparniu. Iki šiol prisimenu jo rankos (be pirštų)  prisilietimą.
    Plaukėm vandens, skiriančio krantą ir salą, viduriu. Retai jutau tokią nuo visko išjungiančią ramybę, geriausia, kai gali nekalbėti su žmogumi  nejausdama nejaukumo. Tiesiog kvėpavau tyla, kurios nėra ten, kur daug žmonių. Nors daugiatūkstantinių anonimų mieste garsai man irgi patinka – greitosios, policijos sirenų, kieme statomų mašinų durelių pokšėjimo, pro bromą einančių ir savo valstybėms patriotiškus šūkius skanduojančių futbolo sirgalių. Lėktuvų leidimosi garsą mėgau taip pat. Išsiaviau lipnius sportbačius.
    Artėjant prie salos, Agnės sūnus apsidairė. Apsižvalgyti nebuvo preteksto, - jis žinojo aplinkinius vaizdus atmintinai. Aplink nė gyvos dvasios. Mes čia vieni ir mes lavonai. Jis pasiyrė ketvertu šešetu perdėtai energingų grybšnių ir įsispytrijo. Tarsi net ne į mane, bet į lentą,  į atšerpetojusio suolelio tašką šalia manęs. Tai buvo savisauga. Staiga supratau, ką apsinešusi nuo dviejų butelių „Prosseco“ Agnė turėjo omenyje, kai gulėdama ant žolės ir žiūrėdama į žydrą dangų tarsi į įvairiaspalvę praeitį, sakė, kad ištįsusiais sekmadieniais, kai sūnus nedirba, o musė daužosi į lango stiklą kaip laikmatis, ji mato savo vaiko akyse laukines būtybes, žirafas, zebrus, liūtus, antilopes, hienas, stručius. Juokinga... Iš tikrųjų abu jie – ir Agnė, ir jos sūnus – tuos  žvėris buvo matę tik „National Geographic“ žurnale ir dokumentiniuose filmuose. Karolis, toks buvo Agnės sūnaus vardas, matematiko tėvo taip pavadintas, pasak jos, Gauso garbei, dar kartą apsidairė, atsistojo, ir įnirtingai tebežiūrėdamas į suolelį šalia manęs, išnėrė  irklą.  
    Supratau, - to vieno turėtų užtekti. Jis manęs, neišsipildžiusios jo, rašytojo, nukreipto į matematiką,  svajonės, juk nestums kaip Vudžio filmo veikėjas merginos į vandenį. Vien dėl to, kad nežino, ar moku plaukt. Pagaliau amžinos mano fobijos sutaps sutaps su realybe. Salos krantas netoli. Nors siužetas ant salos žemės galėtų tęstis. Ramiu veidu, tolumoje tebeviauksint tylą sergstinčiam šuniukui,  jis buitiškai pakratydamas pėdas, ne iš pirmo karto išsiavė „Puma“ šliures. Mano mintys, tikriausiai be pagrindo, ėmė bėgti aritmiškai, kaip mokykloje per fizikos ar matematikos kontrolinį desperatiškai laukiant skambučio. Prisiminiau, kad nemokėdama sovietmečiu anglų kalbos,  „Puma“ perskaitydavau rusiškai, kaip „Rita“, sukeldama ironišką šypseną žmonių, laikančių save intelektualais. Karolis apsidairė sukiodamas kaklą į kairę ir į dešinę, tarsi mankštintų sprandą. Akiplėšiškai, bet kartu abejingai įsistebeilijau jam į  akis  - žirafos, antilopės,  stručiai – nes  supratau, kad  šį akimirksnį turiu jį stabdyti. Priverst sustingti. Ir, ačiū Dievui,  rodės, žinojau kaip. Jis įners irklą į kilpą, atsisės ir pasiners į rutininį rutininės vasaros vakarą. Tada, „netikėtu“ mano prašymu, mes pasuksim nuo salos į krantą, išlipsim ir grįšim. Stilingoji Agnė pasitiks mus mansardoje su taure. Tikėdamasi grybų.
- Karoli, - pradėjau stengdamasi šypsotis kaip kūdikis, nors sekėsi sunkiai... Ar užuodi, kaip čia kvepia migla? Kaip dvokia beždžionės raškytais pūvančiais vaisiais? Iš tikrųjų tavęs nėra. Aš sugalvojau tave. Valtyje krustelėjai tik dėl to, kad suklijavau tavo  treninginį kūną iš draugų, pažįstamų ir bendradarbių. Jų judesių, pasakojimų, iš savo baimės ir sapnų. Man iš tikrųjų gaila, bet net tavo vardas nėra tavo. Vardą sugalvojo ne tavo matematikas tėvas, kaip tau daug sykių apsižliumbdama nuo proseko tvirtino motina. Karolis yra mano draugo brolio vardas, jie  identiški dvyniai. Tikrojo Karolio metukų dukra neskiria savo tėvo ir dėdės veidų, apkabina juos vienodai meiliai.

Peržiūros: 1764

Tautosakos praktika

Renku va būdavo nuo vyro šlepečių šuns plaukus po vieną ir galvoju, gal  ir šitaip artimo meilės darbas užsiskaičiuoja. Pešu, girdžiu, kaip zyzia, silpnai taip, kameros jų geros, bet zyzia, - vadinas, filmuoja. Tad toliau tuos šuns plaukus traukioju, kibūs kaip spygliai, bet  šypsaus ir niūniuoju.
Vaikas dar buvau, tokį kiną rodė. Tam kine moteris vaikščiojo po kambarį ir taisėsi plaukus prieš veidrodį, grojo muzika, bet ta muzika – mūsų kaimo vargonininkas su klavesinu, moteris ta vaikščiojo po kambarį, tarpais atrodė, kad jau apsiverks ar pradės juoktis, muzika ta tokia prim prim prim prim, - tuoj apsiverks ir net nenutuokia, kad mes į ją žiūrim, supranti?  Susirinko visi ir žiūri į verkiančią moterį. Tada man ir susirodė, kad ir mane šitaip. O tai kur, tu man pasakyk, garantija, kad, nežinau, angelas, ar kas ten prižiūrėti priskirtas nefilmuoja? Tai kaip kitaip jie mūsų veiksmus sužiūrėtų?
Šitą malkelę gali pasmulkint, ko tais neužsikuria.
Va, obuolius pjaustau, su tavim kalbu – filmuoja. Zyzia plonai taip, negirdi?
Tai miestas tau ausis atmušė.
Aš tai tikras miško paukštis. Matei, dešimt slovikėlių. Šio ryto kelmučiai. Žodžius renki, grybus rink, bent pilvas bus pilnas, o iš tavo rinkimo kas. Kelmučiai, trijų seserų juodalksnyno. Trijų seserų, nes ten trys seserys upelin kas vakarą eidavo kojų mazgotis. Nusimazgoja vakare kojas, žolių gniužulu kulnus nusišveičia ir pareina dainuodamos.
Kur man grįžti?  Ar šitą pasakot? Čia jau bus ta tautosaka tavo?
Nu gyveno vienoj sodyboj trys seserys. Trys seserys vienos gyveno vienkiemyje tam. Kaip gali sakyti, kad gyveno vienos, jeigu gyveno toj sodyboj visos trys?
Pabandyk kada su trimis seserimis pagyventi, žiūrėčiau tada tavo vienatvės. Kaukdama tos vienatvės neprisikauksi. Tu kauki, seserys kaukia. Anoks čia džiaugsmas.
Viena aria, kita sėja, trečia akėja. Viena pjauna, kita varto, trečia suglobia sukrauna. Viena sugauna, antra galvą nukerta, trečia plunksnas nupeša.
Vienos sau šitaip gyvena ir nė viena netekėjusi.
Ar susitarusios taip buvo, žemės nedalinti, ar viena kitą saugojo, ar viena kitai draudė, - kas ten bežino. Piršliai važiavo, nes žemė gera, seserys priedo vištų daug laikė, kiaušinius medinėse dėžutėse traukiniu pardavimui išsiųsdavo. Turėjo gi turėti to pinigo. Spaudė spaudikės.
Suknelė va nauja perkama tik viena, vyresniajai. Pernykštė naujiena atitenka antrai seseriai, ir taip toliau, viskas ir visada griežtai iš eilės, pagal amžių.  
Vadinas, jaunylė visad pablukus ir seno fasono sukniom. O kur tu jau taip eisi? Kas tave čia, vienkiemy, matys?
Piršliai atvažiuoja, jaunylės ar viduriniosios nori, bet tvarka yra tvarka, ir tvarka turi būti tvarka, pagal amžių turi pirma tekėti pirmagimė, taškas.
 O pirmagimei vidury kaktos tikrai taškas: apgamas kaip vabalas šviečia. Dabar gal sakytum, kad gal ir gražu, trečia akis sakytum.
Ką, ragana. Vienkiemy prie juodalksnyno visos suraganėja. Ar pelkėtas vanduo apgaruoja, ar ta triguba vienatvė, ar tyla, kurią tik vištų karkimas kudakavimas paplėšo lapei įsisukus.
Suko akis jaunikiai nuo triakės ir vis tas akis ant kitų seserų nusukdavo.
Va tau greitakalbė, pasakyk greitai: „Kaip pažiūrėtajai į akis pražiūrėtosioms paskui pažiūrėti?“
Apsižiūrėjusios, kuo jų gyvenimas virsta, sutarė jos nebesibarti ir nebesitylėti, gyventi ir tiek. Gražiai gyventi.
Domino vakarais lošdavo. Vis tiek va tas sau taškų rinkimas rungtyniaujant rado pro kur prasimušti.
Tau pyragą kepu.
Valgysi, matysi.
Glitimai šutimai, pusę stiklinės samagono tešlon įmaišiau, panaikins viską, kur tu matei obuolių pyrage ką blogo, išsimislija nesąmonių. Tatai yra, aš tau pasakysiu, gryniausias išpindėjimas ir ne kitaip.
Tai miltų neėda, tai mėsos baidosi, tai vištų plunksnos, tai šunų plaukai jiem negerai.
Juzis, va, - šunų nuo tolo vengdavo, kur tu kaime išvengsi. Rodos ir nebijo, ir neįkąstas, bet nėr meilės tarp Juzės ir šunų ir gana.
Samdinys, našlaitis.
Šeimininkų, pas kuriuos anas bernavo, duktė, panytė jauna ir bistri, šeškas.
Kur Juzė beeitų, vis jam prieš akis vizga, vis čiauška, vis čiurlena pro šalį.
Užgriuvo meilė Juzę kaip bėda, kaip dideli vandenys ant Juzės užvirto, šok ant bangos ir šiaušk, marškinių burėm, glušiteliau,  kuo tolyn nuo šitos nelygios svajonės.
Namų ponia akyloji jau seniai viską pamačiusi, numačiusi ir sužiūrėjusi.
Namų poniai gailu darbininką paleisti.
Jei už šitokio dukterį leidi, ir darbai nudirbti bus ir algos nebereiks mokėti.
Apsiženyti Juzei leido, o pati ponia motina jau nuo šeštos vakaro verpstę prie jaunųjų lovos galvūgalio pasistato, žiburį užsižiebia, ir verpia.
Jauna dar mano duktė.
Sako ji ir žibina žiburį iki ryto ir verpia.
Tu žinai, kiek ji visko priverpė per tuos metus?
Čia ir kaimo šunis galėjo suverpti, ne tik ką.
Su visom žarnom, ragana boba.
Tai būna būna, ir megztinių, ir visko, - šuns vilna, ale vis tiek vilna.
Atnešė kartą kaimynė, kai dar ne vienkiemy, kaime su vyru gyvenom. Šuns vilnos atnešė.
Atnešė, sako, televizoriuj matė šildančias juostas nuo radikulito, ji pati jau tokią nusimezgus ir apsijuosus, patogu burokus raunant, vėjas po marškiniais nelenda lankstantis.
O tas šuo jos tikrai labai gauruotas buvo, uj kaip aš jo nekenčiau, jis, padla, man diemedį numyžo ir tują prie vartelių: kasdien ateina ir myža, nugelto nurudo viskas, reikėj nukirst.
Iš tų šuns vilnų, špagato gyslelę pridėjus, kojines nusimezgiau.
Šiltos buvo kojinės, o ir nesunešiojamos: plaukai šuns biro ir išbiro, liko, va, tinklelis špagatinis, ano nesudilinsi, tai jau paprasta vilna paskum apadžiau.
Vyras mano baisiai nemėgo tų kojinių, sakė, šlapiu šunim smirda kas kambary, negali anas tvert šuns kvapo, eina laukan. Gryno oro įkvėpt. Nuo šuns plaukų jis dusti pradėdavo, už gerklės stveriasi, ūsai tik pasišiaušia, ir jau lekia lauk pro duris, urgzdamas.
Vilkolakis, ką sakai. Sakai, tokiem šunys nepatinka?
Juokdavaus, sakiau, tau ne prie žemės reikėjo pristoti, o eiguliu būti, medžių žymėtoju, ar nusakintoju, ar sielininku, - nereikėjo man vardinti dalykų, niekad negalima grasinančiai vardinti, nes išpuls žodis lemiamą valandą, kai žodis stipriausias, ir išsipildys žodis, ir nebesugražinsi paleisto žodžio atgal burnon ir nebenurysi kaip upės moliusko, bus jau žodis įsikūnijęs įsigrybinęs įsimiškinęs, sakais varvantis.
Paduok tą stiklainėlį. Porą šaukštelių šitų granulių sučiulpiu, ir vėl kaip nauja. Bandysi? Galiu ir arbatos padaryti. Šitas granules karštu vandeniu užpylus bus geltona arbata, o šitas – raudona, nu?
Apie Juzę, sakai, nustojau pasakojus.
Tai kad nenustojau?
 Kiek kantrybės Juzei reikėjo perdien darbus dirbti, pernakt su žibančia uošviene, tu man pasakyk.
Tad saulė vakarop, uošvienė žiburį žiebia, o Juzė ir miškan.
Švarką per petį, skersai kiemą pro šunį – ir miškan.
O šuo kaukia. Kaip tik vakaras, taip šuo kaukia, taip Juzė miško šakeles treškina, ir niurna ir murma ir urzgia, lėtai juda, už krūmo neužklius, medžio šaka nešvystels užkabinęs.  
Aš gi tai tikras miško paukštis. Miško paukštis, čia taip tau sakau, bet ir kiti šitaip apie mane pasakydavo.
Miško lakūdra.
Ar miško paukštis vilkolakį prisipratino, ar vilkolakis, šakeles treškindamas, smalsų paukštį artyn prisitrupino.
Vienai reikėjo meilės bent trupinių, kitam labai trūko švelnių plunksnų poilsiui.
Miške ne amžinai slėpsies, samanom nesidengsi, driežų prisigaudęs neprisikepsi.
Tai spjovė kartą Juzė suvisam į uošvienės žiburį ir išvažiavo.
 Nusispjovė ir išplaukė, Argentinon. Kai grįžo, ta jo žmona gal jau už kito buvo išėjus, gal jie kažkaip per laikraščius susižinojo ar susirašė.
Grįžo tad Juzė, žemės kiek nusipirko. Mane susirado.
 Mane tai tikrai per laikraščius, skelbimus vis rašė, kol atsiradau vieną dieną, stoties bufete, laikraštį su skelbimu susukus tūtele dairiausi. Nauja suknelė, kvepalai, pro žiūroną žiūriu, graži ir išsišiepus, o tada man prie ausies, iš nugaros, suurzgė, toks pasiilgtas, visi kaulai į vašką, negalėjau nė prasižioti.
Uošvienei buvusiai vis tik ant kapo metalinį kryžių pastatė, naujobišką, šituos kraštuos nematytą.
Vis sakau, mano vyras, bet ženytis tai taip ir nesusiženijom.
Paskui, jau iš tremties kai Juzė laiškus rašydavo, tai vis „kaip ten mamutės kapelis, kaip kryželis“ , - vis klausia.
Kapuos ten, pradžioj vartų, dešinėj, matysi – metalinis kryžius, žiba, varžtais prie pagrindo priveržtas.
Pargrįžęs, Juzė tuoj pat į kapus nupuolė. Kryžiuje gi buvo slėptuvė su pinigais.
Kas tau išteš, auksas gi, tam nieko neatsitiks, ar tu jį užkasi ar skandinsi nepagadinsi.  
Apie seseris nepabaigiau? Kaip tai nepabaigiau.
Antra galvą kirto, trečia plunksnas pešė, ketvirta žarnas išvalo, vidurius išmazgoja, vakarykščių kopūstų prikemša ir kepti krosnin įkiša.
Va šiton, kur dabar tavo pyragas.
Aš ta ketvirta.
Buvo trys seserys ir ketvirtoji, jaunėlė.
Pabėgau nuo jų, nebeapsikenčiau.
Skriaust neskriaudė, tik tos akys visur: kur beeitum, viena nepabūsi, - o dar kiek akių nuo sienų, kiek šventųjų paveiksluos tų akių: kad ir skersai virtuvės eini, - į tave žiūri.
Pas seseris nudyžusia suknele beveik vien tik viriau, mazgojau, iš virtuvės tik vakarop miškan, tad ir mieste susiradau darbą virtuvėje.
Kai pabėgusi ant iš amerikų alkano grįžusio Juzės užšokau, nepabėgau nuo seserų žvilgsnių ir nuo šnypštimo, galvoj kaip radija sugedusi.
Nors Juzė ir užsimerkęs kartodavo, kokia aš soti, kokia šviečianti.
Gal aš jau buvau besotyste persigėrus nebeišskalbiamai.
Nežinau, nesuprantu, neatsimenu.
Kai visus vežt pradėjo, tai ir išvežė visus.
Juzė už jūrų pinigų parsivežęs – išvežė Juzę, seserys trys paukštyno karalienės – išvežė karalienes. Vištas išpjovė. Gaudė jas, nelesintas, leisgyves, kurkiančias, ir tie, ir anie, ir šunys, ir lapėms teko, aplink sodybą kaip prisnigta, plunksnos sukosi, klimpo žolėj, leidosi upelin, plaukė akmenis aplipdamos, mačiau.
Manęs ne, aš gi tarnaitė ponų virtuvėje, ujamasis darbininkų klasės akcentas, mane derėjo pasilaikyti.
Su anais susidėjus, kažkodėl tikėjausi už tai sesers žiedo, žalia akelė, nesuprantu, kaip aš tą žiedą: visąlaik ta akis žaliai ant jos rankų šviesdavo ir aš susigalvojau, kad dabar, kai lygiava bus atstatyta ir visiem visko padalinta, tas žiedas bus mano.
Vat susigalvojau ir viskas.
Tikėjaus, kad įteiks man jį, ar jis pats oru atskris ir kišenėj atsiras. Migla galvą apniaukus, rūkas, pūkai akis lipdo, garai, dūmai, judu lėtai, kaip šeško nusmaugta višta, kažką apie žiedo akį karkianti.
Kai Juzė vėl grįžo, apsigyvenom kartu, nebuvo jam kur pasidėti.
Nebelabai norėjo su manim kalbėtis, gal kalbų tų jau buvo prisiklausęs.
Gal jam visų tų kalbų jau buvo gana.
Seserys trys negrįžo, sakė, kad visos trys, susikibusios, prapuolė tarp sielių.
Melioracija seserų vienkiemį aplenkė, pinigais kryžiaus išsipirkau.

Peržiūros: 1547

IŠTIKIMASIS
Novelė

Kambary  buvo  taip tylu, kad  spengė ausyse;  pilkas spalio  sambrėškis  driekėsi  už  lango  kaip į  kietus gumulus sušokusi akmens vata.  Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų  aštrių  miniatiūrinių adatėlių. Viskas, kas už  slypi už  daugiabučio sienos – tai lyg nesibaigiantys apšiltinimo sluoksniai,  sugeriantys garsus, sunaikinantys kvapus, nesibaigiantys niekur,  sukloti sluoksnis po sluoksnio -  vata, putoplasto burbulai, gipskartonis, fanera ir velniava,  įvardyta kaip naujausios technologijos.
  Jeigu išeitum,  norėdamas prasiblaškyti, tai nė velnio neprasiblaškytum, o tik įsmigtum lyg medvaržtis į kurį nors sluoksnį. Gali būti, kad  pakibsi tuštumoj  tarp plastiko ir gipskartonio -   tada šiurpiai  nusmelks  nebūties skersvėjis.
   Kostas dėbtelėjo į veidrodį ir susiraukė, pagavęs blausiame veidrodžio stikle savo žvilgsnį.
  Žvilgsnyje slypėjo  alkis. Beviltiškas, nenumalšinamas ir, žinoma, beprasmiškas.
  Kam dabar  šito reikia? Kas supras?.. Kas užrašys, tarškindamas rašomosios mašinėlės klavišais – paukšt raidė, paukšt kablelis, paukšt šauktukas, paukšt dvitaškis, paukšt paukšt paukšt. Žmogus juodu odiniu paltu - mandagus, ilgais pianisto pirštais. Švelniai sakantis: metaforų nereikia, deminutyvai nebūtini. Tai tik neorganizuoti  beprotiškai besisukančių elektronų sūkuriai. Visa kita gerai. Detalės, pasakojimo įkarštis,  entuziazmas. Pastarąjį ypač reiktų pabrėžti – nes būtent entuziazmas sukuria prasmę.
 Dujų  ūkus, sproginėjančios materijos debesis, išryškėjančią tamsiąją medžiagą. Kačių akis, laumžirgių sparnus, arklių kanopas, pirmykščių milžinų kepenis, ančių kiaušinius, raganų plaukus – be  entuziazmo visa tai liktų nesujungta, išblaškyta, chaotiška ir nekeltų pasididžiavimo.
    Kostas dėbtelėjo į  prietemos  semiamą sieną -  seniau ten stovėjo fanerinė sekcija, už stiklinių durelių švietė du  mediniai gremėzdiški meškiukai,  tvatijantys  tokiais pat kūjais į tokį pat priekalą. Šią skulptūrėlę jam padovanojo  Ania. Mokykloje, per apsikeitimą dovanomis Naujųjų metų išvakarėse. Senio Šalčio suknia buvo mėlyna, Anios blauzdos po nailono kojinėmis – irgi, ką bekalbėti apie ūkvedžio nosį ir   koridoriaus prietemą, įžvarbusią nuo standžių popierinių snaigių, sukabinėtų sunkiomis girliandomis.
   Ir meškiukai  švietė. Nuodingos strėlikės smigo į akių  obuolius, perverdamos  vyzdžius ir  įsipainiodamos tinklainėje.
    Prieš kurį laiką Ania  sekciją su meškiukais išmetė. Siena, žinoma, neliko  anemiška  - ant jos Ania tuoj pat pakabino  tapybos darbą, pirktą  Pilies gatvės turgely. Moteriškė su turbanu, panašiu į milžinišką sraigės kiautą. Rankose -  nužydėjusi pienės galvutė, apačioj – parašas: Absoliuti ramybė.
    Absoliuti ramybė, cha! Bet ir karvė gi tu, Ania, ir karvė. Argi neprisimeni  nerimastingų valandų, kai vakaras lyg eteris kaupėsi po debesim? O  pilnatis, dar nepatekėjusi,  žadėjo pasiimti visus mirusius ir nė vieno neatiduoti jūros vėjui?..  Laukėm prie dermantinu išmuštų durų, kiekvienas savo eilės, nežiūrėdami vienas į kitą,   apsimesdami svetimais, ir tau šitai  puikiai pavykdavo. O man  nelabai. Vis magėjo į tave pažiūrėt  -  į pamėklišką sniegą tau virš galvos. Popierinių snaigių girliandą, mėlyną, vėsią ir sunkią.      
  Tik nesakyk, kad pamiršai. Kad nugalėjo ta, po velnių, absoliuti ramybė.
  Už lango stiklo, susikilinėjusių rėmų padalinto į keturis kvadratus, lėtai nusileido  klevo lapas, apsunkęs nuo rudens chloroformo.
   Kostas užsimerkė. Gėlė kairiąją akį; atrodė,  lyg medinis meškutis  bubintų ją mediniu kūju, bandydamas išmušti iš akiduobės. Ir  Kostas  pasidavė  -  nuniro  į  tamsą, kurioje  nebuvo nieko, tik pojūtis, kad  pamažu skaidaisi į  vis mažesnes ir mažesnes dalis, kol lieka tik aguonos grūdelis, vadinamas  sąmone.
  Kai atsimerkė, skausmas buvo nuslūgęs, kambario durys praviros, o tarpdury, netoli  kabyklos, stūksojo  ilgas tamsus siluetas. Kostas nematė įėjusiojo akių, bet pajutęs įdėmų žvilgsnį, nudžiugo.
Laba diena, laba diena, -  maloniai pasisveikino Kostas, nepaisydamas tirštos rudens tamsos, griūvančios pro langą. Diena, naktis, vakaras, pavakarys ar parytys -   nereikšmingos smulkmenos, neturinčios  jokios įtakos. – Gal norėtumėt prisėst?
Siluetas nejudėjo. Kostas numojo ranka.
Et. Sėdėt, stovėt... koks skirtumas. Svarbiausia, kad kalbėtų su tavim maloniai. Ir išklausytų. O jei dar ir užrašys viską, ką papasakosi, vadinasi, tavo pastangos ne veltui.  Alkis bus numalšintas, geismas patenkintas. Įkūnyta žmogiškumo prasmė.
Oras dvelkė vos juntamu šaltmėtės  aromatu, primenančiu odontologo kabinetą.
Siluetas žiūrėjo į jį ir nors nieko nesakė, Kostas juto jo dėmesį. Širdį užliejo šilumos banga. Kostas pasijuto  besąs  gyvas ir veržlus. O  kadangi iš prigimties buvo  linkęs į dėkingumą,  be abejo, troško atsidėkoti.
   Ir ne bet kaip, o iš visos širdies.
  Todėl nebetramdė savęs ir papasakojo viską. Kokia jinai pasidariusi  smulkmeniška. Amžini priekaištai dėl  nedeklaruotų elektros skaitiklių duomenų  ir nesumokėtų mokesčių už  neišvežtas žaliąsias atliekas. Knarkia  naktimis – tiesiai į veidą,  su  pašvilpčiojimais, kaip tolimųjų reisų traukinys. Kadaise buvo tokia liekna, liemenį dviem delnais apimtum, o dabar... kur dingo jos romantiškas alkis?  Pyragėliai rytais, pyragėliai vakarais... Ir dar  jai galvoj pasimaišė dėl  turgelio tapybos – perka vieną paveikslą po kito. Po šitiek metų sužinoti, koks prastas jos skonis – ne, tai nepakeliama!    
       Pasakykite man, negi  galima užlydyti atminties korelius taip, kad juose nebeliktų nė lašo to kvapnaus, nuodingo eterio, svaiginusio juos kadaise ir leidusio matyti pasaulį taip, kaip jiems atrodė teisinga -   aštraus, surūdijusio kraujo spalvos,  kertančios  kiekvieną dieną kaip  negailestingas dienovidis,  atveriančios paslaptis ir krūtinių ląstas, ištaškančios   žalius tulžies maišelius ir  purpurinius rudens vakarus, uždegančios puikybės ugnį tuščiose kaukolėse ir  vėlių žvakeles  ant kapų  -  ne iš vaško, ne iš parafino, o  iš geltonos lavonų varškės!..
 Jeigu taip  bus ir toliau, Kostas  neištvers.
Jis įsikibo  siluetui į skverną, maldaudamas tiesos žybsnio. Tegu ir baisaus. Tegu ir negailestingo.
 Jis smogė taip netikėtai, kad  Kostas  vos neapako.
  Pro duris  žiūrėjo Ania.
Ko sėdi tamsoj kaip apuokas? – rūsčiai tarė,  atitraukdama ranką nuo elektros jungiklio.
Kostas sučiaupė lūpas. Nesiruošė nieko sakyti, bet Ania ir neklausė.
Ir ko į mano paltą įsikirtai? Dar apipūkuosi, - nukabino paltą nuo kabyklos.  - Televizorių geriau  įsijunk.
Trinktelėjo durimis ir paliko jį vieną.
Kostas kurį laiką spoksojo į aklinas duris. Paskui lėtai atsistojo, išjungė šviesą ir neskubriai prisliūkino prie lango.
           Gatvėje jau degė lauko žibintai. Ania, apsitempusi paltu (jis gerokai jai per siauras, ką ta moteriškė sau mano!) tipeno šaligatviu, mosuodama šlykščios rausvos spalvos rankinuku, panašiu į išlukštentą  moliuską.
  Turbūt vėl eina pirkti absoliučios ramybės, užuot sėdėjusi tamsoje ir  ištikimai alkusi. Ne, šitaip toliau negali tęstis.
 Kostas sukando dantis. Nuslinko į vonią, tamsoj nusišlapino. Pagrabaliojo gyvatuką.  Tasai apsivijo  pirštus, slidus ir plokščias, vos girdimai sušnypštė.
 Kostas nusišypsojo.
 Juodas kaip sepijos rašalas, slidus kaip  nailonas,  vėsaus  mėlyno kraujo.
 Ir mirtinai nuodingas.