DYKVIETĖ
Novelė
Skambant Tangerine Dream „No Man‘s Land“
Tomas žiūrėjo į senovinę spintą, kuri jau nežinia kada buvo atvilkta iš svetainės ir pastatyta drėgname namo priestatėlyje, bet vis dar blizgėjo medinių rožių laku ir kitais ornamentais, primenančiais sparnelius, vabzdžius ar žolynus. Kai kurie iš tų drožinių buvo nuskilę, bet vis dėlto spinta skleidė buvusios prabangos ir stiliaus magiją. Ji čia sugrius, sutrūnys ir pražus, pamanė sau Tomas ir, dar kiek pasvarstęs, nusprendė, kad nieko gražesnio jis pastaruoju metu nėra matęs. Reiktų kaip nors ją išgelbėti, šitą spintą, pasakė Tomas Vikiui, bet tas jokiom spintomis nesidomėjo, stovėjo užvertęs galvą ir žiūrėjo į gana didelę angą, vedančią į antrą aukštą. Prie tos angos buvo pastatytos kopėčios, bet motina liepė likti apačioj ir laukti, į viršų nelipti, motinai prieštarauti buvo pavojinga, todėl Vikis, kaip jam dažnai nutinka, stovėjo tarsi įšalęs lede vabzdys ir laukė. Iš jo kiek pražiotos burnos nutyso blizganti seilė. Tomas lietė pirštais spintos durų paviršių, glostė medines roželes, paslaptingus vabzdžius ir įsivaizdavo, kas būtų, jeigu šita spinta būtų gyva, o tie visi ornamentai ir drožybos stebuklai staiga atsibustų ir išsilakstytų po priebutį, išsislapstytų po dėžėmis, už apmūsijusių tuščių butelių, tarp senų, suverstų kampe knygų ir medinio varstoto, seniai nebenaudojamo, bet gal dar tebelaukiančio darbščių meistro rankų.
Pasisaugokit, pasitraukit, pasigirdo motinos balsas iš viršaus. Pasitrauk, Viki, nestovėk kaip durnelis, riktelėjo Tomas, bet Vikis stovėjo kaip stovėjęs ir žiūrėjo viršun. Tomas nugriebė brolį už peties ir stipriai truktelėjo, berniukas tarsi atsibudo, jis rodėsi nepaprastai išsigandęs, dairėsi ir stipriai šnopavo, tuo metu motina metė kažką pro antrojo aukšto angą žemyn. Daiktas buvo gana didelis, jis vertėsi per kopėčių skersinius ir nudribo ant cementinių priebučio grindų, sukeldamas dulkių debesį. Tomas priėjo ir nustebo pamatęs, kad tai buvo balnas. Balno pagrindas padarytas iš veltinio jau dryko skutais, jį išėdė kandys ir tikėtina žiurkės, odiniai diržai nugraužti ar nupuvę, bet metalinės detalės buvo stebėtinai dailios. Tomas pagriebė balną ir išvilko lauk, vos spėjus jam pasitraukti, motina vėl kažką metė, vertė žemyn, dabar jau Vikis pagriebė kažkam priklausiusį guminį skafandrą ar žvejybinius britbačius ir taip pat nuskubėjo laukan. Berniukai suprato, kad nėra kada vėpsoti, motina ėmėsi darbo ir dabar visoks šlamštas skries žemyn be jokios pertraukos, todėl jie skubėjo, turėjo suspėti viską sukrauti į kieme stovintį karutį, kol motina nenulipo ir nepradėjo staugti ar nenubaudė jų kaip nors dar griežčiau.
Berniukai nešė ir nešė įvairiausius daiktus, jų net nespėdami apžiūrėti, nors abiems tai rūpėjo, bet motina vertė ir vertė viską, kas jai rodės nereikalinga, žemyn, kartais beveik broliams ant galvų, Tomas kosėjo nuo sukilusių dulkių, pro kurias iš palubėj buvusio apmusijusio langelio spysdama saulės šviesa atrodė it metalinis strypas, kiaurai veriantis priebučio ertmę. Iš viršaus krito maišeliai su plunksnomis, su  seniai supelijusiomis arbatžolėmis, seni albumai, su apgraužtais odiniais viršeliais, batsiuvio koja, kuri buvo tokia sunki, kad Tomas pamanė, kas gi būtų atsitikę, jeigu žioplas Vikis būtų užsisvajojęs ar ko sutrikęs, o tas metalo gabalas kritęs kaip tik tuo metu, bet ir Vikis suprato, kad reikia saugotis, niekas tavim nepasirūpins, jeigu pats nepasirūpinsi, todėl greitai čiupdavo, kas numesta ir skubiai sprukdavo į lauką, dėdavo ką pagriebęs į karutį ir vėl nerdavo į priebučio dulkes. Seni, skylėti kailiniai, Pinokio kaukė su nugraužta nosim, sulūžus muzikinė dėžutė, kiaura pagalvė, kerziniai batai be padų, sutrūniję korių rėmai, pintas krepšys pilnas šlamšto, nustipusi žiurkė, šachmatų lenta be figūrų, vanago iškamša, skirtingų spalvų batai, klouno perukas, plastmasinis dubuo su skyle dugne, visa tai ir dar daugiau krito žemyn, o paskui atsidurdavo karutyje. Berniukai sukaito, prakaitas žliaugė veidais, pajuodusiais nuo dulkių, bet viskas buvo teisinga – jie norėjo šito darbo, nes norėjo pabūti vieni, vienatvė toks retas dalykas, kad kartais jos norisi tarsi oro skestančiam, o visus šituos daiktus, suplėkusius skudurus ir kažkieno rašytus, bet jau vargiai įskaitomus, nes sulietus vandens dienoraščius ir dar visokias senas keistenybes reiks išvežti į dykvietę, į seną, apleistą žvyro karjerą. Ar gali būti kas nors geriau? Kiti darbai taip pat nebuvo blogi, bet ravėti griežčių ir burokėlių vagas, rinkti raudonas kolorado vabalų lervas nuo bulvių, ardyti seno angaro plytas ir krauti jas į dailias keturkampes krūvas, gliaudyti ir malti giles kavai, atrinkti senas supuvusias bulves ir išmesti į atmatų duobę, iškastą sklypo gale, prie metalinės tvoros – visa tai buvo nesunkūs, tačiau labai monotoniški ir nuobodūs darbai, todėl Tomas labai džiaugėsi, kad gavo šią nuostabią užduotį – išvežti šlamštą, kurį motina numes žemyn, tvarkydama antrą aukštą. Ir ne tik kelionė į seną karjerą buvo šio darbo gerumas, bet taip pat ir patys daiktai, kurie kažkada kažkam priklausė, kiekvienas žadino smalsumą ir turėjo nuosavą istoriją, juk antras aukštas buvo uždraustas, niekas ten negalėjo užlipti, nesusilaukęs bausmės, todėl niekas nė nežinojo kas ten yra ar gali būti. O dabar štai jiedu su Vikiu dykvietėje galės viską ištyrinėti, galės susikurti istorijas, galės žaisti su tais nebegyvais daiktais. Su kelione į karjerą pagal gerumą galėjo lygiuotis tik agurkų plovimas: rinkti tuos pasislėpusius po didžiuliais lapais vaisius, atrasti kuo didesnius ar labiau susisukusius, skinti juos, džiaugsmingai nešti į vidury kiemo pastatytą pilną vandens didžiulę praustuvę, labiau primenančią nedidelį baseinėlį, sušlapti rankoves ir aptaškyti kitus, kai motina nusisuka ar nueina į daržą, žaisti povandeninių laivų kovas, tai, žinoma, nepaprastas malonumas, bet, matyt, todėl, kad Tomas jau paaugo, jau nebėra toks snarglius kaip Trys Šimtai Septintas arba Pauliukas-Ridikiukas, jam skiriami kiti darbai, o tiedu mažiai dabar linksmai turškiasi vandenyje, nardo po didžiuliais mėlynais lapais agurkų lysvėse ir bėga džiaugsmingai kvykdami – pažiūrėk, kokį suradau!
Vikis atnešė kaliošus, o Tomas bjaurią lėlę su viena akim ir tai buvo jau paskutiniai daiktai, kuriuos kaip nors buvo įmanoma įtaisyti į karutyje sukrautą krūvą, bet ir jie, ko gero, nukris, jeigu ratas papuls į gilesnę duobelę arba užšoks ant akmens.
Vežimėlis jau pilnas, šūktelėjo Tomas motinai į viršų.
Nukrito dar vienas glėbelis drėgnų popierių, tada kurį laiką buvo tyla, bet galiausiai pasigirto motinos balsas, pakviek antrąją, pasakė motina.
Antroji motina prižiūrėjo, kad storuliai dvyniai lygiai krautų plytas ir nesimuštų. Tomas pribėgo prie senojo angaro ir iš gana toli šūktelėjo, antroji motin, pirmoji motina kviečia!
Kad ir kaip Tomas vengė artintis prie tų dviejų piktų storulių ir nėjo artyn, bet vis tiek Rimas paleido į jį plytos gabalą, o Romas piktai išsišiepęs sušnypštė, ateik čia, snargly! Tomas išsisuko nuo mesto plytgalio, parodė dvyniams liežuvį ir nuskuodė atgal – dvynių nebuvo ko bijoti, kad ir pikti jie buvo labai nepaslankūs, ėjo sunkiai krypuodami, tad reikėjo tik saugotis, kad ko nors nemestų ir nepataikytų, reikėjo laikytis nuo jų tolėliau, kad nepasiektų sugriebti ranka.
Kiek jie buvo prikaupę visokio nereikalingo šlamšto, tie keisti žmonės, sugergždė antroji motina, žiūrėdama į visokių daiktų prikrautą karutį, tada nuėjo į priebutį ir šūktelėjo motinai, karutis pilnas!
Vikis pirmas ėmėsi stumti karutį, o Tomas tuo metu, prisitaikęs, kad nepamatytų nei motinos, nei vaikai, iš praustuvės nugvelbė porą agurkų, susikišo juos į užantį ir nuskuodė vydamasis Vikį.
Miestas buvo išdegintas sausros, vėjas rideno stepių žolės kuokštus, sukosi verpetais, nešė šiukšles ir dulkes, gatvės plytėjo visiškai tuščios, tik kur ne kur prabėgdavo žiurkė arba ją medžiojantis perkaręs šuo. Tomas ir Vikis stūmė karutį pasikeisdami, kelias buvo ne artimas – iki senam karjere įrengto savartyno –  trejetas kilometrų, retai pavykdavo ištrūkti šitaip toli, todėl vaikams viskas atrodė įdomu, ir netikėtai pasirodęs sraigtasparnis, skridęs žemai, sukęs ratus, tarsi kažko ieškodamas ar pametęs kelią, ir į medį suskridę kalakutai, juokingai kraipantys baisias savo galvas. Tomas pakėlė akmenuką ir sviedė į paukščius, bet nepataikė, o tie net nesureagavo, tik suburbuliavo kažką pusiaumiega. Antru tikrai pataikysiu, pamanė sau berniukas, bet  netikėtai pasigirdo motoro riaumojimas ir iš už apgriuvusio seno sandėlio pasirodė karinis automobilis, jis važiavo didžiuliu greičiu, keldamas dulkes ir šapus,  berniukai spruko, vos spėjo pasitraukti į kelio pakraštį, Vikis paslydo, griuvo, kartu nuversdamas ir karutį. Žioplys, pasakė Tomas ir puolė rinkti daiktų. Vieną akimirką jam dingtelėjo, kad visą savo niekam nebereikalingą krovinį būtų galima išversti tiesiai čia pat į griovį, niekas no to nepasikeistų, bet buvo du dalykai, kurie sulaikė nuo tokio žingsnio – karjere tikriausiai laukia daugybė visokių keistenybių, kurias taip įdomu patyrinėti, ir antras – karjerą saugojo ta išverstakė, kuri viską visada fiksuoja, tad jeigu jai yra pranešta, kad atvešim šiukšles, o jai garantuotai yra pranešta, tai negali nenuvažiuoti arba nuvažiuoti su tuščiu karučiu, motinos sužinojusios pakeltų tokį kauksmą, kad geriau jau nereikia. Karinis automobilis, pavažiavęs gatve žemyn, gana staigiai sustojo, kad net sucypė padangos, tada keletą kartų suuzgė, išmesdamas juodų dūmų kamuolius, tada, tarsi pagaliau apsisprendęs, pasuko į kairę šoninę gatvelę ir dingo tarp virpančių vasaros saulėje pastatų.
Dabar karutį stūmė Tomas, net ne stūmė, nes prasidėjo nuokalnė, ir vežimėlį reikėjo tiesiog prilaikyti. Vikis tyliai švilpavo ir mojavo pakelėj surasta šmaikščia vytele. Diena buvo nuostabiai graži ir berniukai jautėsi laimingi, jie žinojo, kad netrukus turės praeiti pro didžiulį niekieno sodą ir ko gero net prisiskins žalių obuoliukų. Abipus gatvės saulėje kepė vienaukščiai nameliai ir buvo keista, kad dešinėje pusėje tie nameliai – žali, o kairėje – geltoni. Prie vieno geltono namo sėdėjo senutė, apsirengusi juodais drabužiais, apsimuturiavusi juoda skara ir kažką žiaumojo, matyt, bedante burna. Senutės namo langas buvo atlapotas ir pro jį sklido muzika, bet patefono plokštelė tikriausiai užsikirto ir muzikinė frazė vis kartojosi, nutrūkdavo vidury užsienietiško žodžio ir vėl prasidėdavo iš naujo. Senutei tai netrukdė sėdėti, nežinia ar ji iš viso ką nors girdėjo, nes ji nesureagavo ir tada, kai Tomas žvaliai šūktelėjo, labą dieną!
Pasiekus niekieno sodą laukė nusivylimas – beveik visi medžiai buvo iškirsti, tie, kurie liko, atitverti vieline tvora, o didžiulis ekskavatorius stovėjo ant duobės krašto kaip milžiniškas geltonas krabas ir sukinėjo savo geležines galūnes, urgzdamas siaubingu garsu, platus jo kaušas smigo žemėn, graibė kietą, akmenuotą gruntą ir vertė jį į krūvas.
Gerai, kad aš turiu tuos agurkus, pamanė Tomas.
Jie stūmėsi toliau, namai abipus gatvės kelio retėjo, vis daugiau radosi griuvenų ir laukelių, apžėlusių kiečiais, dilgėlėmis, balandomis ir tik retkarčiais kokie burokų ar saulėgražų daržai.
Kažkur tolumoje pasigirdo šūvis. Paskui – kitas. Padangėje vėl pasirodė sraigtasparnis, vėl suko didelį ratą, jie kažko ieško, pasakė Tomas, o Vikis šypsodamasis linktelėjo galva ir tada ištiesė ranką, rodydamas smiliumi į priekį. Tomas pasisuko ten, kur rodė brolis, ir išvydo tolumoje besikaupiančius debesis – dangus virš horizonto atrodė stebėtinai juodas, net gasdinantis. Oho, pasakė Tomas, reikia paskubėti. Berniukai paspartino žingsnį, dabar jie stūmė dviese, įsikibę į karučio rankenas.
Likusius porą kilometrų jie įveikė beveik nesidairydami, stengdamiesi nelėtinti žingsnio ir tik besidžiaugdami, kad dangaus juodulys nedidėjo, nekilo, o liko toks, koks ir buvęs. Kai berniukai pasiekė karjerą, Tomą nustebino atviri geležiniai vartai, nulaužtas šlagbaumas ir praviros sargės būdelės durys. Tomas įkišo galvą į vidų, dėl viso pikto pasisveikino, laba diena, bet viduj nieko nebuvo, visada čia sėdinti arba lauke rūkanti išverstakė buvo dingus. Būdelėje mėtėsi kažkokie popieriai, ant žemės gulėjo ir daugiau daiktų, vienas langelis išmuštas, todėl ant grindų buvo šukių, kai kurios iš jų atrodė kruvinos. Tomas pakėlė antakius, nustebęs apsidairė, bet neatrodė, kad kas nors, kur nors šalimais slėptųsi ar šiaip ką veiktų, ar tiesiog būtų – visom juslėm Tomas juto, kad čia nieko nėra. Ką gi, pamanė berniukas, tuo geriau.
Jau kadai apleistas žvyro karjeras buvo didžiulis, jis priminė kanjoną, tik čia netekėjo jokia upė, vienur berniukai pastebėjo suskeldėjusį žemės paviršių, kas rodė, kad būta vandens, bet sausa vasara visą tą vandenį jau seniai išdžiovino. Karjeras prieš keletą metų tapo savartynu ir čia galėjai rasti įvairiausių daiktų – metaliniai dalykai kažkieno buvo suversti daugmaž vienoj teritorijoj, plastmasiniai kitoj, tačiau Tomas perdaug nesijaudindamas išpylė atvežtas šiukšles į artimiausią krūvą. Vikis jau prieš tai iš karučio buvo išsitraukęs senus kailinius, dabar jais apsisiautė ir, vaikščiodamas plačiai išskėtęs į šalis rankas, krypuodamas, urzgė vaidindamas mešką. Tomas užlipo ant seno automobilio be ratų, apsidairė tarytum senovės karys ir nusprendė, kad pirmiausia apžiūrės į krūva sukrautas senas radijas ir visokius panašius daiktus. Čia buvo visko ir viskas įdomu, Vikis rado juodus akinius nuo saulės, jie neturėjo vienos kojelės, bet šiaip jau – puikūs akiniai, Vikis iš karto užsibalnojo juos ant nosies ir ėmė klykauti, iškėlęs virš galvos pagalį, jam gal kažkodėl atrodė, kad tokius akinius turėtų nešioti papuasai; paskui iš beverčių šiukšlių išvilko aliuminę sudedamąją lovelę, kuri buvo aplūžus, bet visai dar gera, išskleidė ją ir patenkintas atsigulė, gulėdamas graužė pagaliuką ir žiūrėjo viršun į jau beveik trečdalį dangaus apgaubusį debesų juodulį.
Tomas rausėsi senos radijo aparatūros krūvoje, čia buvo visokių ričių, lempų, laidų, pakėlęs vieną magnetofoną suprato, kad suardė didžiulį skruzdėlyną – skruzdės išsigando ir puolė lakstyti be jokios tvarkos, jos griebė ir nešė lėliukes, kiaušinius, lipo viena per kitą, skubėjo nežinia kur, visai nežinodamos, kad nebėra jokio išsigelbėjimo – milžinas nusprendė sukelti potvynį, jis išsitraukė savo pempiuką ir paleido stiprią srovę tiesiai į sujudusį skruzdžių miestą. Skruzdės kepurnėjosi šlapimo upėje, skendo, kabinosi viena už kitos, niro putose, o milžinas buvo tiesiog milžinas, jam nebuvo gaila tų besielių vabzdžių. Dabar Tomas pasijuto alkanas ir nuskubėjo ieškoti Vikio. Vikis gulėjo, graužė pagaliuką ir žiūrėjo į dangų. Pasislink, pasakė Tomas ir taip pat įsitaisė ant sudedamos lovelė, tada iš užančio išsitraukė du nugvelbtus agurkus ir vieną padavė Vikiui, o kitą prakando pats. Broliai gulėjo, žiūrėjo į danguje besiplečiančią juodumą ir patenkinti triauškė agurkus. Staiga nutiko kažkas netikėta ir nuostabu – zvimbdama ir vibruodama virš berniuko skrido kamanė, ji leidosi žemyn, vėl kilo tarytum būtų pasiklydusi, o gal beviltiškai ieškojo žiedų šioje bežolėje dykvietėje, tokioje nesibaigiančioje sausroje; ji skrido sunki ir nuvargusi, rodėsi tuoj nukris, bet nenukrito – ją nukirto žaibas! Spalvotas – mėlynas, žalias, geltonas – žaibas blykstelėjo, suspurdėjo ir kamanei nebeliko šansų, žaibas nunešė ją akimirksniu. Tomui net užėmė žadą – kas gi tai? Jis pašoko, ieškodamas bene ką nors pamatys, ir pamatė: tai buvo paukštis, spalvotas ir nepaprastai vikrus. Paukštis skrito į dešinę karjero pusė, skardžio link. Tomas įsižiūrėjo ir dabar jau regėjo, kad prie to skardžio tikrai vyksta kažkas įdomaus, jis kumštelėjo Vikiui, parodė galva, kviesdamas nuotykiams, ir berniukai pasileido bėgte paskui paukštį.
Žvyro karjeras buvo gilus ir skardis, atsiradęs iškasus žvyrą, buvo status, ant jo viršaus augo kelios nedidelės pušelės, kurių šaknys it balsvos kirmėlės lindo iš skardžio viršuje buvusio molio ir kybojo primindamos džiunglių augmeniją. Skardžio uolienos slūgsojo spalvotais  sluoksniais, atveriančiais įvairialaikius geologinius periodus, bet berniukams tai neatrodė svarbu – nuostabiausia buvo urveliai: daugybė paukščių išraustų urvų. Margaspalviai paukščiai skraidžiojo aplinkui, nešė į urvus didžiulius vabzdžius, cypčiojo, plasnojo, kartais nutūpdavo ant žemės, kartais ant senos metalinės džiovyklės, atsidūrusios krūvoje tarp kitų metalinių daiktų, kartais praskrisdavo vaikams beveik palei pat galvą ir tada berniukai galėjo įžiūrėti, kokie nuostabiai gražūs tie paukščiai buvo: žydrai žalsvos krūtinėlės ir pilveliai, ryškiai geltoni pagurkliai, bronziniai sparnai – rodėsi, kad visos vaivorykštės spalvos nudažė šiuos ilgauodegius, smailiasnapius lakūnus. Tai buvo paukščiai-bitininkai, kuriuos Tomas jau buvo matęs spalvotoje knygelėje, bet beveik netikėjo, kad tokie iš tikrųjų egzistuoja, jie buvo dar gražesni negu paveikslėliuose, nes gyvi ir spindintys, Tomui jie atrodė tokie gražūs, tarsi elektriniai. Vikiui paukščiai taip pat nepaprastai patiko,  jis iš pradžių žiūrėjo net prasižiojęs ir juokėsi, o paskui nusimetė senus kailinius, atstojusius jam meškos kailį, ir tada jis jau nebebuvo mešta, jis vėl tapo tiesiog Vikiu ir šoko, mosuodamas lazda, laimingas tarp žaibuojančių vaivorykštės paukščių. Bet paukščių skraidymas, nardymas tapo beveik isteriškas, karštligiškas, jie ėmė blaškytis tarsi pametę kryptį, tarsi jų vidinis kompasas būtų pradėjęs rodyti nesąmones. Ko gero tai buvo artėjančios audros ženklas, Tomas pažvelgė į debesis ir tapo aišku, kad artėja kažkas grėsminga – debesys vertėsi vienas per kitą, tačiau saulė dar vis švietė, nes debesų siena buvo it nukirsta, aiški riba skyrė žydrą dangų, nuo beveik juodo, žemais debesimis aptraukto dangaus. Berniukai išgirdo dundėjimą, iš pradžių pamanė, kad jau gruma tolumoje dangus, bet paskui suprato, kad tai greičiau būgnų dundesys, juo labiau, kad tą dundesį lydėjo žmonių balsai – žmonės šaukė, giedojo, dejavo, kylantis vėjas tai atnešdavo tuos garsus, tai vėl jie nutoldavo, Tomui tapo smalsu, iš kur ateina tie būgnai ir balsai. Jis patraukė garsų pusėn, Vikis nusekė jam iš paskos. Jie ėjo žvyrduobėmis tolyn ir tolyn, galiausiai priėjo nestatų, bet birų žvyro šlaitą, o už to šlaito ir girdėjosi būgnai, šauksmai bei giesmės. Berniukai ėmė kopti šlaitu į viršų, tai buvo nelengva, nes sausas žvyras biro, tekėjo žemyn ir broliai ropštėsi jau visomis keturiomis, bet pagaliau jie užlipo. Tai, kas atsivėrė prieš berniukų akis, nustebino Tomą, o Vikį net išgąsdino: didžiuliame lauke, aprėmintame miškų ir uolų, buvo susirinkusi keliasdešimties ar net šimto žmonių minia. Visą lauką jau dengė juodas debesų šešėlis, bet vėjas buvo visiškai nurimęs. Žmonės ėjo artyn, kai kurie mušė būgnus, kiti giedojo ar garsiai, isteriškai meldėsi, procesijos prieky ėjo trys figūros, jos kažką nešė ant savo pečių, o jas lydėjo blizgančiomis uniformomis apsirengusios motinos, kurios regis karts nuo karto talžė rimbais tas sulinkusias nuo naštos, vos judančia figūras. Galiausiai viena iš tų trijų nelaimėlių parkrito, uniformuotosios pripuolė ir dar smarkiau ją ėmė mušti, keletas tamsių motinų bandė ją ginti, klaupėsi, maldavo, šiaip ne taip pakėlė parkritusiąją, o viena iš gynėjų perėmė tos nelaimėlės naštą – ta našta buvo kryžius. Broliai priėjo arčiau, į juos niekas nekreipė dėmesio, tik didelis šuva pribėjęs apuostė, bet berniukai pastovėjo nejudėdami ir šuo nudzimbino savais keliais. Vikis ėmė unkšti ir ašaroti, kai suprato, kad tos trys moterys buvo smarkiai sumuštos, jis užlindo broliui už nugaros, bijodamas žiūrėti į kruvinas figūras. Tomas matė ant vienos moters uždėtą ir į galvą įsirėžusį spygliuotos, aštrios vielos vainiką, bet keista, kad jos veidas nerodė kančios, o priešingai, švietė pasitikėjimu ir gal net palaima, moters drabužiai buvo perplėšti ir krūtys nepridengtos, bet Tomas nešūktelėjo, kaip būtų padaręs kitu atveju – pasižiūrėk, Viki, nuogi papai – ne, jis beveik fiziškai pajuto skausmą ir užuojautą, o tos moters nuogybė buvo tokia tyra (nors berniukas gal nė nežinojo ką tai reiškia), kad net kėlė baimę ir buvo neįmanoma iš jos juoktis.
Procesija tikriausiai pasiekė savo tikslą, nes ginkluota karė kažką šūktelėjo nesuprantama kalba ir trys kankinės nusimetė kryžius, kryžių numetė ir juodai apsirengusi moteriškė, pavadavusi tą, su spygliuotos vielos vainiku. Kas vyko toliau žiūrėti buvo sunku, tačiau Tomas stebėjo viską beveik nemirksėdamas, tarsi kažkas būtų prikaustęs jo žvilgsnį, neleidęs nusisukti, o Vikis, tik spaudėsi prie Tomo nugaros ir unkštė. Tris nelaimėles paguldė ant kryžių ir visas tris, vieną po kitos, prikalė didžiuliais vinimis kiekvieną prie savojo kryžiaus, jos šaukė nepakeliamos kančios balsais, kai geležis smigo į kojų kaulus, kai pervėrė plaštakas, ir šias sutraukė mėšlungis, tik toji, karūnuotoji vien keistai unkštė, bet sukandus dantis laikėsi nerėkus.
Kryžius įstatė į iš anksto iškastas duobes ir pakėlė juos, tempdami virvėmis, paskui įtvirtino. Trys vaitojantys, kenčiantys kūnai pakibo ervėje virš minios galvų, o uniformuotosios ir dalis kitų kvatojosi, kažką šūkčiojo, matyt, pokštavo ar šaipėsi, fotografavo. Minia buvo susijaudinus, įsiaudrinus ir nė nepastebėjo, kad dangus aptemo beveik kaip vėliam vakare, o vėjas pradėjo siausti ir plėšti drabužių skvernus, nešti dulkes. Netikėtai pro vėją ir tarytum nugalėdamas tamsą, it spalvota saulės šukė pasirodė paukštis-bitininkas. Jis atskrido ir nutūpė ant karūnuotosios moters kryžiaus viršūnės. Nutilo net net tie, kurie juokėsi, bet tai truko vos kelias akimirkas, mat iš miško pusės atlėkė pulkas juodvarnių ir vienas nuvijo bitininką, pats įsitaisė ant kryžiaus, o kiti suko ratus, tarsi laukdami artėjančios mirties. Moteris nuoga krūtine ir su spygliuota viela ant galvos kažką norėjo pasakyti, bet lūpos buvo išdžiūvusios, suskirdusios, tad ji tik kažką sušnabždėjo, bet nebuvo įmanoma suprasti ką. Kažkas iš minios kažką šūktelėjo nesuprantama kalba, tikriausiai pasakė, kad ji nori gerti, kiti nusijuokė, o viena sargybinė išsitraukusi iš užančio nedidelį buteliuką degtinės, besijuokdama suvilgė ta degtine skudurą, iškėlė jį, pririšusi prie ieties, ir priglaudė kenčiančiajai prie lūpų. Nukryžiuotoji nusuko galvą, paskui, matyt, sukaupusi paskutines jėgas pakėlė akis į viršų ir sušuko: ’imā’, ’imā’, lemá sabatcháni! Tai buvo paskutiniai jos žodžiai, daugiau jėgų ji nebeturėjo, galva nusviro ir nukryžiuotoji išleido dvasią. Tuo metu sugrumėjo perkūnas, kamuoliais vertėsi debesys. Ta pati, pajuokai degtinę siūliusi sargybinė vėl prisiartino prie kryžiaus ir smeigė karūnuotajai kankinei ietimi žemiau kairiosios krūties, iš plaučių ir kūno ertmės plūstelėjo vanduo ir kraujas, žaibas trenkė nušviesdamas viską aplinkui ir priversdamas pritūpti net pačius drąsiausius. Tomas ir visi pajuto tolimą gausmą ir žemės virpesį, prasiskyrė debesys ir tolumoja visi pamatė kylančią didžiulę ugnimi žėruojančią raketą, pasipylė lietus, minia pabiro, leidosi kas kur, Tomas stovėjo merkiamas vasaros liūties ir žiūrėjo į beveik švytinčią tamsoje kankinės figūrą, kažkodėl kitos dvi vis dar vaitojančios nukryžiuotojos jo taip neveikė, kaip ši, neaišku ką ištarusi, neaišku kodėl kentėjusi motina. Širdies gelmėje Tomas suprato, kad tokios kančios priežastis turėtų būti labai svarbi. Lietus sruvo per veidą, tekėjo už kalnieriaus, jis beveik visas jau buvo peršlapęs ir tik dabar atkreipė dėmesį, kad brolis seniai jį timpčioja kažką mykdamas, Vikis ragino grįžti.
Jie beveik riedėte nuriedėjo šlaitu žemyn, paskui bėgte pasiekė vietą, kurioje buvo palikę karutį, pasiėmė jį ir kiek galėdami greičiau pasileido namo, buvo tamsu, lietus apstojo, šalta nebuvo, nes jie skubėjo, berniukai žinojo, kad jų namie nepaglostys, juk grįžta praktiškai naktį. Taip ir buvo – valgyti gavo tik po porą virtų bulvių ir jiems net neleido sėstis prie stalo, bet Tomas kažkodėl nesijaudino dėl to, jam net pačiam buvo keista, kad nebeatrodė svarbu nei ta nuobauda, nei alkis. Kai visi sugulė ir užmigo ir vieni šnarpštė pro miegus, o kiti ritmingai švilpčiojo, Tomas atsikėlė, nepaisydamas jokių draudimų, nuėjo į daržą, išsirovė porą griežčių, nusiplovė juos tebestovinčioje vidury kiemo praustuvėje, kurioje dieną buvo plaunami agurkai, tada nuėjo į priebutėlį, paglostė tamsoje senovinės spintos ornamentus, atsargiai ją pravėrė, rado ten senus paltus ir dar kažkokius drabužius, susisuko į juos, užsidarė spintoje, graužė griežčius, klausė iš tolo atsklindančio motinų juoko ir jų leidžiamos muzikos. Jis juto širdy atsivėrusią tuštumą, nepaaiškinamą šaltį ir negalėjo atsakyti – kodėl, kodėl?