Gyvybingieji „Imbiero vakarai“ Neringos Butnoriūtės akimis

„Imbiero vakarus“ vadinti legendiniais neatrodo keista. Šis apibūdinimas maloniai sklandė viso dešimtą kartą rengto tarptautinio trumposios prozos festivalio metu. Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekoje lapkričio 24–25 d. visko buvo tiek, kiek ir norisi – prozos skaitymų, laiku pasidalytų atsiminimų, pagarbos Jurgiui Kunčinui, pasimatymų su prozos grandais ir su atrandamais jaunos kartos autoriais, viešniomis iš užsienio, džiaugsmo dėl laimėtojų. Kadangi festivalis vyksta ne kasmet, ypač po nuotolinio karantino, nebuvo ko slėpti – gyvybingų „Imbiero vakarų“ ne vienam iš tikrųjų trūko.
Tariant sveikinimo žodžius prisiminta, kad atšiauriu metu imbieras stiprina imunitetą. Organizatoriai dalyvių prašė „Imbiero tiesai“ išduoti po savą literatūrinės imbiero arbatos receptą. Jų iš dalyvių sulaukė įvairiausių – ir gydomųjų, ir nepraktiškų, bet paguodžiančiai gražių. Tačiau linkėjimus video formatu perdavusio Vido Morkūno virtuvėje Žvėryne imbiero šaknys tarsi tvirtino – neapsigaukim! Vaizduotės nestokojančiam kūrėjui jos visada bus ne tik vaistinis augalas, bet šis tas daugiau. Jo rodytas imbieras, lyg iš fokusininko kepurės traukiami gyvūnai, priminė tai džiūgaujančią voverę su dviem uodegomis, tai mažakrūtę dzūkę su katinu, tai Punios šilo briedį su didele barzda, o vos sulaikoma šypsena buvo svarbi užuomina apie festivalio kuriamą atmosferą.
Iš „Imbiero vakarų“ aš irgi tikiuosi panašių vaizduotės triukų. Jų išsiprovokavau, nes prieš vykdama į festivalį kelias dienas tyčia praleidau tyrinėdama Jurgio Kunčino pasisakymus apie save rašantį, skaitantį, literatūrą komentuojantį, taip pat su jo ankstyvąja proza. Jau festivalio rytą galvoje grūmėsi įvairiausi jo pasakymai ir idėjos, todėl šįkart, aptardama festivalį, neslėpsiu jų poveikio. Alytaus aplinka taip pat skatino nuo jų nenutolti, mat vaikštant po miesto centrą visada aptiksi tai vieną, tai kitą Kunčino įamžinimo ženklą. Taigi skaitymuose galėjau tvirtinti, kad vienodų kūrėjų tikrai nėra, bet... jų tekstuose kokia nors ypatybė siejasi su Kunčino apmąstytu.
Pirmąjį skaitymų vakarą pradėjusio Sauliaus Vasiliausko tekste „Močiutė prisikėlė“ iškart pasirodė vienas Kunčinui patikęs literatūros bruožas – natūralizuota magija. Nė nepastebi, bet, op, ir pernai mirusi močiutė tau jau sriubą verda, o jos istorija atsispindi lėkštėje. Žaismingas realybės ribų nepaisymas kaip tik ir leidžia įsižiūrėti tai, ką autorius nori pranešti. Giedros Radvilavičiūtės „Pasiirstyme prieš mirtinai gilų miegą“ buvo galima pažinti kitą Kunčino prozai artimą ypatumą – griežtai neprisirišti prie siužeto, bet nuolat turiningai krypti į šalis, tarsi šalintis tradicinės intrigos (ar pasieks pasakotoja salą su paslaptinguoju Karoliu, Agnės sūnum). Užtat tekstas smagino keistomis detalėmis tam, kad netikėtai sugrąžintų prie detektyviškos linijos, pačiuptų klausytojus nepasiruošusius, supainiojusius tikrovę su fikcija – tai ne veikėjai vienas kitą nudobia, bet autorės vaizduotė su jais susidoroja.
Kunčinas yra sakęs, kad skaitant knygas jam „toli gražu ne paskutinėje vietoje yra įdomumo kriterijus“. Nors neišdavė, kaip jį atpažinti, bet daugelis turbūt galime nujausti, ką jis turi omeny. Štai gyvybingoje Agnės Žagrakalytės „Tautosakos praktikoje“ pasakos siužetas staiga priminė šiandieną. Tik seserų gyvenimas vienkiemy pasirodė ne toks jau paprastas, be hepiendo: išgyvenimų nesutalpinsi į šablonus. Sugebėti juos apeiti ir gali būti visas įdomumas. Renatos Šerelytės tekste „Ištikimasis“ santykių dramą išblaškė ne įrodyta tiesa, bet humoras, apsireiškęs kaip palto formos nuodėmklausys. Andriaus Jakučiūno tekste „Kurmių problema, arba Doras žmogus“ politinė problematika netikėtai įsikraustė į apsilankiusio gudriojo kurmio Džonatono Livingstono personažą. Jį atrodė netgi būtina gyvai festivalio sakykloje įgarsinti, kad jo diktatoriška mažybė pasiektų tikslą. Tad klausantis pirmosios dalies tekstų pirmiausia kilo mintis, kad literatūros įdomumas neatsiejamas ir nuo autorių kūrybiško požiūrio į reikalą.
Ar lietuvių prozininkai sugeba juokauti? Juk Kunčinas kartojo, kad „aukšto lygio humoras ir ironija gali išgelbėti ne tik literatūrą, bet ir kitus menus“. Humorui jis taikė literatūros kriterijus – norėjo, kad ši ne tik tuščiai juokautų, bet ji padėtų aprėpti visas emocijas, giliau pažinti reiškinius. Be to, satyra iš kūrėjo reikalauja kiek atsitraukti nuo savęs ir apmąstyti įvairiausius reiškinius, nelikti bestuburiu ir reikšti nuomonę. Manau, naktinė „Imbiero vakarų“ dalis ir sutverta tam, kad patikrintų, ar lietuvių prozininkai tebežino, kur slypi satyros šaknys. O gal – ar jas atpažįstame mes, jų klausantys. Vis tik savo šmaikštumą jie labiau rinkosi vizualizuoti, kai padedami Arūno Vaitkaus, Raimondo Šimkevičiaus ir Leono Žukausko piešė išlankstomus juokus, nei juo šmaikščiai pakonkuruoti. Tačiau visi naktinių skaitymų dalyviai rado kaip pasirodyti, nenukrypdami nuo jų tekstams būdingos tematikos: buriuojanti Monika Baltrušaitytė trumpame tekste aptarė jachtų tipus ir įžvelgė naujalietuvių charakterio bruožų, istorinius pasakojimus rašantis Regimantas Dima šyptelėjo iš Lietuvos kaip drąsios šalies įvaizdžio, o visokius nesusipratimus kolekcionuojantis Vasiliauskas priminė komišką žmogiškos fiziologijos ribotumą. Kita vertus, šiandien satyra jau skirtingų rūšių, todėl į neformalius skaitymus natūraliai įsiterpė slemo, stand-up comedy intonacijų, kurios, pasirodo, tinka ne tik Mariui Povilui Elijui Martynenko, bet ir Radvilavičiūtei. Jis pritraukia prie pasakojančiojo charizmos ir suveikia net tada, kai autoriai kalba apie išties skirtingas sferas ir skirtingu artistiškumo lygiu – tiek norėdami dekonstruoti viešosios erdvės grimasas, tiek tobulo žmogaus mitą.
Kitą dieną „Laureato valandoje“ 2020 m. Jurgio Kunčino premiją pelnęs Rolandas Rastauskas atliko jau ne kunčinišką, bet nabokovišką veiksmą. Atsakinėdamas į kompozitoriaus Kristupo Bubnelio klausimus, kūrybiškai bandė išdėstyti, kaip veikia jo vaizduotė ir kokie šaltiniai ją maitina. Tam puikiai tiko atskleistos premijuotos novelės „Oranžinė saulė“ ištakos, nukėlusios į stilingą vaikystės Palangą, aptarti iš pradžių muzikos ir literatūros ryšiai, vėliau – biografijų ir kino partnerystė su rašomu tekstu. Juk svarbu sujudinti ir skaitytojo vaizduotę, parodyti, kad kartais atmintis veikia kaip nebylus kinas, intuityviai stiprinantis vidinį ritmo pojūtį. Anot Rastausko, pasažo sėkmę lemia ne kuo tiksliau aprašyti veiksmą, bet perteikti jo savitą judesį ir garsą. Jis tikino, kad tai pasiekti įmanoma tik rašant, kas jaudina patį kūrėją, ir dar taip, kad ir pačiam būtų smagu.
Profesionalų prozininką pažinsi iš jo pasirengimo susitikti su auditorija. Yra dėl ko, nes klausytojai „Imbiero vakaruose“ vietas užima kone prieš valandą (!). Išduosiu paslaptį: kai kurie dalyviai skaitymų metu kartais laiko įjungtus laikmačius, kad tik tribūnoje neužsibūtų per ilgai. Dar keli mandagiai apkarpo tekstus, pasistengdami, kad to nesuprastumėte, o jie šiame garbinguose skaitymuose išliktų be prasmės nuostolių – juk nesame pratę išklausyti begalinių prozos pasakojimų. Ir tai suveikia: dvi skaitymų valandos neprailgsta, o proza veikia kaip organizatorių pasiūlytas įvairių skonių vitaminų koncentratas, į kurį kiekvieno organizmas reaguoja skirtingai.
Antrojoje skaitymų dalyje prisiminiau Kunčiną, kalbėjusį apie visapusišką socialinį pasaulio pažinimą – nuo aukštuomenės iki vadinamojo demimondo. Tačiau visi žinome, kad jo prozoje žmogus nevertinamas pagal prisitaikymą prie aplinkybių, o siūloma jį matyti nepaisant jų. Tokio žiūros kampo netrūko šios dalies tekstuose. Alvydo Šlepiko „Dykvietėje“ vaikus traukė į apleistą karjerą, kur slypėjo ne tik nereikalingo metalo laužo krūvos, bet ir galėjo apnikti apokaliptiški, grėsmingi išgyvenimai – it koks herojus persekiojančio Weltschmerzo variantas. Tikrumo poreikis jautėsi socialiai jautrioje Dainos Opolskaitės prozoje, kuri kaskart bando užčiuopti stebuklus ir nusivylimus. Šįkart tekste „Slėpiningiausioji niša“ pastebimus tarp augimo džiaugsmo ir jį jau pergyvenusios senatvės. Baltrušaitytės kūrinyje „Svieta, my friend“ taip pat kalbėta apie sunkų gyvenimą ir norą iš jo prasiveržti, kad galėtų nesijausti it kuskuso kruopa, prilipusi prie svetimo piršto. O Mariaus Povilo Elijo Martynenko tekste „Labai paprastai“ tiesiog klausė, negi vaizduojamės esantys kuo nors išskirtiniai? Šiame klausime girdėjosi tai, ką vertino Kunčinas – tai neapsimetinėjimas, kuo nesi, įvairialypės gyvenimo patirties beveik savaiminis virsmas grotesku. Regimantas Dima iš šios kompanijos išsiskyrė tuo, jog mus perkėlė nuo demimondo į rafinuotų rašeivų pasaulį – įvedė literatūrinį detektyvą apie mįslingą vertėjos Mirandos dingimą, kuris neapsiėjo be ir Kunčino pamėgto personažų šaržo (jų prototipai tarsi iš gyvenimo, tarsi iš knygų) ir satyros, nukreiptos į mūsų skaitymo lūkesčius.
Festivalyje viešėjusi estė Eva Koff (jos apsakymą „Motina“ vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė) atkreipė dėmesį į istorijos likimus moterų akimis, o ukrainietė Lesia Mudrak iškart perėjo prie esmės – vienatvės ir amžinybės (vertė Marija Mažulė). Klausantis jų tekstų atrodė, kad jų šalyse turbūt įtakingi estiški ir ukrainietiški kunčinai, bet bendrieji dėsniai ir patirtys išlieka bendražmogiški.
Bet, žinot, visa tai – improvizacijos, vaizduotės sąsajos. Visai kitaip viską galėjo pamatyti publika. Ji rinko geriausią tekstą ir daugiausiai balsų atidavė už Giedros Radvilavičiūtės „Pasiirstymą prieš mirtinai gilų miegą“. Vertinimo komisija (Antanas A. Jonynas, Rolandas Rastauskas, Giedrė Bulgakovienė, Vilma Liaukuvienė ir Vida Grišmanauskienė) „Baltos varnos“ premiją įteikė Agnei Žagrakalytei, o pagrindinę Jurgio Kunčino paskyrė Andriui Jakučiūnui. Kol sveikiname laimėtojus, priminsiu, kad visi dalyvių kūriniai prieinami Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekos tinklalapyje ir nusipelnė tokio pat jūsų dėmesio kaip knygos jos maloniose erdvėse. Neabejoju, kad šiems kūriniams kiekvienas atras skaitymo raktą – su kunčiniškais sufleriais ar be jų, bet galbūt ragaudami nenusakomos vaizduotės formos imbierą.