Peržiūros: 1600

Kerinti Nepažįstamoji. Vitražas.
(Ne ištrauka, o du stikliukai: antras ir šeštas)

2.
Mylimąjį iš Tolimos Šiaurės, kuris kvepėjo šlapiom lokenom ir perkaitusiom žemuogėm. Megzdavo jam megztinius: tikros sunkios vilnos, sudėtingų raštų, beveik netyčia įmegztais savo plaukais. Tie megztiniai užkimšo visas spintos lentynas: durys vis atšokdavo atsidarydamos nuo išsipūtusių mezginių, kol suvisam neatlaikė magnetukai, tad vis atsitrenkdavai į išsižiojusias duris, pro kurias pergalingai pūpsojo megztiniai, tyliai puntami kandžių, nes net šiauriausioje šiaurėje plonyčiai termodrabužiai yra patogiau. Ir ta visa meilė ima nebepatogėti, kandėti, kol visas žemuoges ir lokenas suvisam sukandyja.
Kerinti Nepažįstamoji yra turėjusi Mylimąjį iš Tolimos Šiaurės, minimum estą, lokienos konservų (75 proc. kiaulienos) platintoją didžiosioms Talino suvenyrinėms, truputį paturėjo ir nebeturi, bet iš jos žvilgsnio vis sužvilga šiaurė, kažkas atšiauriai rūstaus, kažkas niauriai lokiško, kažkas, nuo ko gerklę superšti it kas smaugteltų šiurkščios vilnos šaliku.

6.
Meilužis tas iš Pietų, sausais iki traškumo marškiniais, prakaito kvapas – it traiškytų jazminų, įsliuogia į lovą su nuplauta varvančia vynuogių keke dantyse, taškosi, mataruodamas galvą, lašai tykšta ant jos nuo saulės ir visų tų jazminų įkaitusios odos, lūpos dega traškia ugnele, o jis sako: hhghrg?
Ką tai jo kalba galėtų reikšti, visiškai neaišku, nes jis vis dar įsikandęs tą kekę.

Peržiūros: 1279

Krrrraupioji Lietuva arba kaip pristatyti Lietuvą pasauliui

Aš visada svajojau rašyti taip, kad būtų daug pinigų. Todėl paruošiau šitą trumpą Lietuvos pristatymo viziją pasauliui, nes už tai geriausiai moka. Kaip už  taško G atradimą ir kitas drąsias lietuvas.
Lietuva tai Vilnius ir miškas. Miškas labai įtraukus, jeigu tau nepasiseka Vilniuje, kur stengiasi susigrūsti visi lietuviai, tai tokie nepasisekėliai niūriai slampinėja po mišką toli už Vilniaus, ieško sausos šakos. Lietuviai myli mišką, todėl kariasi tik ant sausų šakų, nelaužo dar gyvų šakų. Tik rudenį miškuose padaugėja lietuvių, kurie ieško grybų, o ne sausų šakų. Visame kitame pasaulyje nuo grybų žmonės nusinuodija ir jų bijo. Tačiau tik ne drąsiojoje Lietuvoje. Lietuviai visus grybus surenka, ir po to jau aiškinasi ar jie nuodingi, ar ne. Dažniausiai eksperimentiniu būdu. Tikrina duodami ragauti giminėms.
Likę gyvi po grybų valgymo lietuviai gyvena Vilniuje arba svajoja gyventi Vilniuje. Nekilnojamojo turto kainos ten pakilo į subtropinio klimato didmiesčio kainų kosmosą. Lyg tai būtų Majamis ar šiaip koks San Cristóbal de la Pedro. Pasaulio turistai vis dažniau atvažiuoja pasigąsdinti baisoku lietuvišku klimatu be saulės ir niūriu dangumi. Toks turizmas, pažiūrėk, net ir čia, buvusiame šiurpulingajame esesere, jie išgyvena.
Jo. 50 kilometrų iki Baltarusijos sienos. Už tos sienos gyvena suktas bulbenfiureris, stovi neaiški armija, atominė elektrinė pastatyta kreivarankių ir kažkur tolėliau, bet visai netoli, jei matuoti karinių raketų pasiekiamumu - beprotis kremliaus nykštukas.
Ir ramūs lietuviai čia perka nekilnojamąjį turtą visam gyvenimui už visus būsimus pinigus. Šiek tiek tokie nekilnojamojo turto pirkėjai primena ramius japonų kamikadzes, kurie surūko paskutinę cigaretę, išmaukia taurelę sakės ir pakyla į orą palaikiu lėktuvėliu, kad niekada jau nenusileisti ant žemės. Lekia tiesiai į amerikonų karinį laivą ir po to jau tiesiai į dangų. NATO generolams nereikia jokių apklausų ar Baltijos šalyse žmonės pasitiki jų karine organizacija.  Generolai patikrina butų kainas Vilniuje, ištaria “oho” arba  “wow” ir toliau ramiai planuoja gynybą. Žmonės balsuoja savo pinigais už pasitikėjimą NATO.
Tikrai sado mazo polinkių žmonės ten gyvena. Populiari  pasilinksminimų forma yra plaukti upe baidarėmis. Tos upės neperplaukiamos, kreivos, užverstos akmenimis arba medžiais, per dieną nuplauki tokia upe ašarą kilometrų. Nes virsti iš valčių, baidares tempi pro medžių išvartas ir šeri uodus savo krauju iš gausių žaizdelių. Dienos pabaigoje verki nuo rankų skausmo ir nusėdėtas iki giluminio vidinio kaulo užpakalis jau visomis pasaulio kalbomis rėkia. Stop doing this! Basta!
Ir tokio sporto mėgėjų prisirenka pilnos upės, tenka plaukti traukinuku vienam paskui kitą. Nes lietuviai taip linksminasi.
Bet grįžkime prie maisto. Rausva šalta sriuba su keistais lapais. Spalva lyg tai būtų Drakulos vaikų pietūs nesuvalgyti prieš dešimt metų ir todėl smarkiai atšalę. Asmenukėms labai tinka. Smagiai kontrastuoja šaltsriubės rausvumas su besifotografuojančiojo veido blyškumu prieš ragavimą. Tipiškas Lietuvos krrrraupumas. Rio de Žaneire turistai baltomis kelnėmis fotografuoja dviem arba trim nosinaitėmis apsirengusias rudaodes mulates, šokančias sambą, o Vilniuje turistai išbalusiais veidais -  šaltsriubę.
Dar apie mūsų maistą. Pats antikaloringiausias tas mūsų tas maistas. Bulvės ir riebalai. Na ir kas? Lietuvės kaip švytravo ilgomis gražiomis kojomis iš po sijonų, taip ir švytruoja. Džinsai aptempia riesčiausių  formų užpakaliukus. Tai tik dar kartą  įrodo, kad lietuvės nebijo nei bulbenfiurerio, nei bulvių kalorijų. Lietuvės virš kalorijų!
Arba apie mūsų tautinę svajonę laimėti krepšinio čempionų medalius. Visus. Aršiausi sirgaliai nori iškart trijų: aukso, sidabro ir bronzos per vienas olimpines, bet tada tektų skaldyti Lietuvos valstybę į tris dalis. Tai būtų politiškai neteisinga. Tik dėl prakeiktos geopolitikos mes neruošiame iškart trijų medalinių krepšinio rinktinių. Trys medaliai per vieną čempionatą tai jau šiek tiek per daug net lietuvių svajonėms.  Ir per kiekvieną čempionatą medalių vėl nelaimime tik per klaidą. Per teisėjų arba trenerių riktus. Laimėsime aišku čempionų medalius ir XXI amžiuje. Liko dar 80 metų. Nes kitaip būti negali. Bet dabar, na ką mes žinome, mes jau net savęs truputį bijome.
Bet mes laimėsime, kaip laimėjome anksčiau. Vokietijos kancleris atvažiuoja pas mus teisintis, kad karinės brigados neduoda iškart ir čia. Ir taip drąsiai barame vokiečius lyg dabar 1410 metų karšta liepa, o už lango Ulrichui fon Jungingenui po nosimi mojuoja kardu Vytautas Didysis.
Prisiminus Vytautą. Drąsiai šaukime - tai pirmas transeksualas istorijoje. ES ir LGBT istorijoje. Ar prisimenate kaip pabėgo Vytautas Didysis iš kryžiuočių nelaisvės, persirengęs moterimi? Ar galėjo žmogus apgauti budrius sargybinius, kurie gyvenime matė visko? Oi, ne kiekvienas. Galėjo sargybinius apgauti tik toks bėglys, kuris prijautė LGBT idealams, tai yra moteriškai svyravo klubais ir kitaip rodė savo kūno gražų liaunumą. Daviau rūstų kozirį į rankas pažangiems žmonėms. Su Vytautu Didžiuoju Lietuvoje laimi viską. Tad jau galite atsipalaiduoti. Pergalė be paradų.
Mes galime. 1410 metais mušame kryžiuočius, o jau po 34 metų siunčiame jaunąjį karalaitį Vladislovą Varnietį, Jogailos sūnų, gelbėti krikščioniškojo pasaulio arba kitaip senosios Romos likučių į Konstantinopolį. Na, kas drįstų taip beatodairiškai pulti galinguosius turkus osmanus? Kryžiaus žygis, kuriame dalyvauja patys kentėję šimtus metų nuo kryžiaus žygių. Kas gali būti kiečiau? Ar tai ne įrodymas, kad lietuviai savo kilme ir dvasia yra prakilnūs romėnai, tikri Palemono ainiai, Gajai, Mucijai ir Scipionai!
Arba štai rašytojai. Oficialių rašytojų yra apie 600, o neoficialių dar daugiau, jei priskaičiuoti visus eiliuotojus visokiomis progomis. Tiesa, dar toloka iki Islandijos skaičių, kurioje  kas antras žmogus rašo, nes Islandija tai vienintelė šalis Žemėje, kurioje klimatas dar šiurpesnis nei Lietuvoje. Tačiau Lietuvoje skaitytojų, sprendžiant pagal perkamų lietuvių autorių knygų tiražus, maždaug tiek pat kiek rašytojų. Ar įžvelgiate kokia optimizmo jėga glūdi rašytojuose, kad jie vistiek įsmeigę akis į šviesesnį rytojų vis dar kurptų knygą po knygos. Kada nors kas nors perskaitys. Kai aš žvelgiu į tas padėrusias nuo rožinės ateities regėjimų akis, man net baisu. Hidroelektrines galėtume varyti tokiu žmonių tikėjimu. Nemokama visos šalies elektrifikacija būtų garantuota, jei nukreipti rašytojus teisinga ūkine kryptimi. Tik kur ta meistriškoji kultūros taryba, kuri pakreiptų rimtam ūkiniam tikslui rašto žmones?
Mes galime viską! This is Sparta! Čia yra Sparta! Sorry. Čia yra Lietuva!

Peržiūros: 1517

Laivai kaip šunys

Gal išties tie laivai kaip šunys: jei iš pradžių šeimininkai dar nebūna į juos panašūs, tai laikui bėgant drastiškai supanašėja – stambesni, kresnesni žmonės, pastebiu, vedžioja sembernarus ir anglų buldogus, aukšti ir kaulėti vaikšto su kurtais, piktos, rėksmingos bobutės dažniausiai augina garsiai skalijantį lenciūginį, fyfos tamposi su kaspinėliais apsagstytais Maltos bišonais, nidiškis Edma, ir seniau buvęs stambaus sudėjimo, metams bėgant dar labiau išsipūtė ir savo nedidukę „Vestą“ iškeitė į milžinišką, brangų katerį. Laivą-kalną, skirtą šventėms, pobūviams ir smagiems pasiplaukiojimams.
Nebūčiau grynakraujė tautietė, jei nekirbtelėtų mintis, iš kur, po galais, jis tiek babkių nurovė, tas taupusis Edma, dar prieš kelias vasaras baisėjęsis, kad mūsų laivelis visai neekonomiškas, ryja kaip gyvulys, neapsimoka su tokiu plaukioti, jei neplukdai drauge ir naftos telkinio. Dabar jis, lyginant su didžiąja „Vesta“, – miela, kad iš nostalgijos naująjį laivą pakrikštijo tuo pačiu vardu – prilygsta elektromobiliui. Nejau Edma taip netikėtai pralobo iš žvejybos ir turistų plukdymo?  
Paskutinis klausimas buvo beviltiškai publicistinis, bet nieko negaliu padaryti – profesija persekioja. Veikiausiai išvis nederėtų tokių klausimų kelti, kaip ir svetimų pinigų skaičiuoti – ne mano reikalas, kas kiek ir kaip užsidirbo, nors, pripažinsiu, smalsumas viską išknisti dažnai nugali ir įmeta į absurdiškiausius scenarijus: kartais pagaunu save ilgai naršančią internete, mėsinėjančią atsitiktinį, nepažįstamą žmogų, kurio vardas užkliuvo besikapstant informaciniame sąvartyne. Išsiaškinu apie jį viską – kur dirba, kur mokėsi, kaip atrodo jo katė, kokius pėdsakus internete paliko, ką parduoda per „Skelbiu“, kur leido atostogas. Perskaitau, kad giria kažkokį šampūną, tada gūglinu apie šampūną, vėliau, būna, imu ir sutinku tą žmogų netyčia, tenka pažindintis iš naujo ir jis ima pasakoti apie save, o aš viską jau seniausiai žinau, todėl tik linksiu galva ir apsimetu, jog girdžiu pirmą kartą. Jis manimi patiki. Ir aš jo vietoje patikėčiau.
Kai iš Klaipėdos į Nidą bus atplukdyta „Loreta“, dar vienas laivas-kalnas, seniau buvęs didžiausias visame uoste, bus įdomu palyginti su „Vesta“. „Loreta“ –  kiek kitokio pobūdžio kateris: jeigu naująją „Vestą“ Edma pirko komerciniais tikslais ir ji skirta baliams, tai „Loreta“ yra vieno žmogaus pretenzija.
Tai – „Grand Palace“ viešbutis ant vandens. Prabangi vasaros rezidencija su plazminiais telikais, sūkurinėm voniom, vitrininiais langais ir karališko dydžio seksodromais. Šių rūmų savininkas – apsimeskite, kad nustebote – nebe jaunas, pilvotas vyras, retsykiais su trumpikėmis išlendantis į lauką pagurkšnoti kavos ir pasiklausyti rytinio kirų orkestro. Loretą, jo žmoną, kartą išvydau slampinėjančią prie laivo su chalatu, trumpi plaukai buvo susukti bigudukais.
Turbūt kas antras lietuviškas laivas pakrikštijamas žmonos vardu: uostuose pilna tinų ir kristinų, austėjų, laimučių, audručių, lolitų ir marijų, mat moterys laivų kažkodėl neperka, o juos nusipirkę senesnės kartos vyrai šventai tiki, kad jachta – antra moteris. Tai –  įmitusių, gerą jumorą mėgstančių, Šilansko anekdotus pasakojančių dėdžių bruožas – atsidūrus tokio vyriškio jachtoje geriau ramiai, tykiai pabūti ir nekvarksėti apie laivus, nes vienintelis nervinis impulsas, sugebantis prasimušti į taukais apaugusias jo smegenis, tėra skonio suvokimas, atkeliaujantis nervais, kai ištirpęs alus, rūkyta žuvis ir šoninė sudirgina jo liežuvyje esančius receptorius.
Toks diedas moterį visada kirčiuos paskutiniame skiemenyje ir kartos, kad moterìs yra laivo puošmena. Bandydama šia logika remtis, vis tiek kai ko nesuprantu: jei jau gali ne vieną, o dvi moteris turėti, kuriems galams antrąją vadinti tokiu pačiu vardu? Žmonės visai be fantazijos.
Laimei, bent Algiui laivas lyties neturi – kartais būna tiesiog laivas, retsykiais virstantis laive. Su Algiu suvedė buriavimas, o jį į buriavimą atvedė toks žvejas Zenius iš Nidos. Puikus žmogus tas Zenius, dar puikesnis jis – buriuotojas, visad padėdavęs, jei kildavę kokių klausimų dėl laivo priežiūros, nuolat prieidavęs šnektelėti.
Žvejui Zeniui priklauso legendinė „Dailė“, ta pati jachta, kuri kartu su „Lietuva“ ir „Audra“ Sąjūdžio metais, iškėlusios trispalves, perplaukė Atlanto vandenyną. Trys istoriniai laivai, leidęsi į žygį iš Klaipėdos iki Niujorko ir atgal. Legendos, kurių simbolinio, Lietuvos garbei ir vienybei skirto žygio reikšmė prilygo kone Baltijos keliui.
„Dailės“ ir Zeniaus jau nuo ano rudens Nidoje nesimato, kaip neregėti ir senojo uosto kapitono Egidijaus, puikaus jo bičiulio, su kuriuo išplaukdavo žvejoti kiekvieną dieną. Vėliau paaiškėjo, kad „Dailė“ leidosi į kitokį, turbūt Lietuvos šimtmečiui skirtą nacionalinį žygį – plukdė cigaretes į Švediją. Už kontrabandą – jūrininkai „Dailėje“ sutalpino beveik pusantro milijono cigarečių – šlovingą praeitį menanti jachta buvo konfiskuota, Zenius ir Egidijus sulaikyti, galbūt net patupdyti į kalėjimą. Niekas nežino, tik pečiais gūžčioja ir spėlioja, kur jie pradingę ir kada sugrįš į namus.
Prieš porą dešimtmečių prie Bornholmo panašiai pričiuptas buvo ir laivas „Žilvinas“, tik tąsyk cigarečių plukdytojai cypės išvengė, atsipirko nekukliomis baudomis. Kraujo puta į gimtuosius krantus šiaip ne taip parplaukęs „Žilvinas“, bandant atsikratyti niūraus, cigaretėmis dvokiančio praeities šleifo, vėliau buvo pervadintas „Odisėja“. Istoriją menantieji paliudys, kad kelionė namo sausį per štormą išties priminė epinę poemą, kurią galiausiai užbaigė prie Klaipėdos įvykdyta apledėjusio laivo gelbėjimo operacija.
Vaikštinėjome su Algiu po pamario pušynus, marios buvo stipriai įsisiūbavusios, pūtė atšiaurus vėjas. Išvydome tolumoje baltuojančias bures – kažkas paburiuoti kovą užsimanė, nors navigacinis sezonas dar neprasidėjęs, nei viena boja neišmesta. Jachta plaukė aštriai į vėją, kone beidevindo kursu ir greitis buvo nemažas – matyt, skuodė „dyzelgroto“ režimu, kai ir burė iškelta, ir varikliukas baubia.
– Gal Zenius iš Švedijos grįžta? – paklausė Algis.
Aišku, pajuokavo, nors kažkada juk sugrįš, kažkada baigsis jo odisėja. Gal net šią vasarą, jei tik švedai atlyš ir atleis už tą nelemtą šimtmečio žygį.

Peržiūros: 1579

Atokvėpis

Man tučtuojau reikia nusišlapinti – pamanė Džeris, sėdintis autobuse Vilnius–Gdanskas. Bėda ta, kad vairuotojas uždraudė naudotis neva sugedusiu tualetu, tad Džerio viltis juo pasinaudoti buvo menkutė it lydekos bandymas prakirsti storą žiemą užšalusio ežero sluoksnį. Lydeka, tiesa, į šį palyginimą šoktelėjo ne šiaip šau – Džeris mėgo žvejoti, keletą dienų leisti kokioj nors atokioje properšoje be mobiliojo, interneto ir kitų saitų su išoriniu pasauliu. Dideli laimikiai Džerio niekada nelepino, kita vertus, žuvies jis nevalgė – žvejodavo tik tam, kad atsikvėptų, akylai stebėdamas visai ne vandens, o dangaus paviršių ar netoliese ošiančio miško juostą.
Gegužės pradžioje Džeriui suėjo trisdešimt ketveri. Gimtadienio proga nutarė savaitę praleisti Gdansko apylinkėse, nukakti prie Drūso ežero, kur buvo atradęs vieną mėgstamą – naiviai manė, kad tik jam žinomą, – vietelę. Pasiėmė tik minimalų žvejybos reikmenų komplektą – didelių ambicijų neturėjo, tiesiog vylėsi atitrūkti nuo kasdienės rutinos – darbo kavos aparatus platinančioje įmonėje.
Taigi dabar mūsų herojus važiavo autobusu į Gdanską. Ši kelionė žadėjo nuostabius potyrius ir jei ne įkyrus noras šlapintis, galėtume sakyti, Džeris buvo laimingas į amžiaus vidurį koptelėjęs vyras. „Galėjau susilaikyti nuo to alaus“ – staiga prisiminė autobusų stoties knaipėje prieš išvykstant gurkštelėjęs porą bokalų tamsaus. Išvydęs priartėjusią kelionės palydovę, nekalbančią lietuviškai, nedelsdamas ištarė:
– Lady, I want to piss. Now!
Kelionės palydovė Katrina maloniai atsakė:  
– I’m really sorry, but you have to wait for next stop for half an hour…
Džeris juto kaip jo galvoje kaupėsi įtampa, o pūslėje, nelyginant pro netikėtai griuvusią užtvanką, tvenkėsi šlapimas. Prakeiktas autobusas, pagalvojo ir irzliai krenkštelėjo į delną.
Likusias 29-ias minutes išbandė įvairius minčių nukreipimo būdus: mėgino suskaičiuoti iki tūkstančio (kantrybės užteko iki 182-iejų), entuziastingai vartė kuklų užkandžių meniu, vėliau – knygos apie paslaptingą medžių gyvenimą puslapius... Galiausiai ėmė gūglinti savo vardą ir pavardę: gūglas nerodė jokių rezultatų apie Džerį Olstrotą, tad tūlas išmaniųjų laikų žmogus galėtų pamanyti, kad toks, nė feisbuko neturintis, pilietis neegzistavo. Vis dėlto jis buvo gyvas, turėjo asmeninį gyvenimą, nesiekė pakeisti pasaulio, o labiausiai šią akimirką tenorėjo gerai nusičiurkšti. Todėl tada, kai autobusas sustojo degalinėje netoli Lenkijos sienos, kai automatinės durys buvo atvertos ir keleiviai ruošėsi eiti pratampyti sustingusius sąnarius, Džeris vikriai šoktelėjo iš savo vietos ir pasileido tualeto kryptimi. Tualetas, jo nuostabai, buvo mokamas, piniginė liko kuprinėje – teko skuosti link miško. Degalinės apsaugos darbuotojas tą akimirką gurkšnojo fletvaitą, – beje, iš Džerio atstovaujamos įmonės įsigyto aparato – ir ekranuose stebėdamas kamerų sekamą vyrą pamanė: „skuodžia kaip šuo pasiutęs!“...