IŠTIKIMASIS
Novelė

Kambary  buvo  taip tylu, kad  spengė ausyse;  pilkas spalio  sambrėškis  driekėsi  už  lango  kaip į  kietus gumulus sušokusi akmens vata.  Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų  aštrių  miniatiūrinių adatėlių. Viskas, kas už  slypi už  daugiabučio sienos – tai lyg nesibaigiantys apšiltinimo sluoksniai,  sugeriantys garsus, sunaikinantys kvapus, nesibaigiantys niekur,  sukloti sluoksnis po sluoksnio -  vata, putoplasto burbulai, gipskartonis, fanera ir velniava,  įvardyta kaip naujausios technologijos.
  Jeigu išeitum,  norėdamas prasiblaškyti, tai nė velnio neprasiblaškytum, o tik įsmigtum lyg medvaržtis į kurį nors sluoksnį. Gali būti, kad  pakibsi tuštumoj  tarp plastiko ir gipskartonio -   tada šiurpiai  nusmelks  nebūties skersvėjis.
   Kostas dėbtelėjo į veidrodį ir susiraukė, pagavęs blausiame veidrodžio stikle savo žvilgsnį.
  Žvilgsnyje slypėjo  alkis. Beviltiškas, nenumalšinamas ir, žinoma, beprasmiškas.
  Kam dabar  šito reikia? Kas supras?.. Kas užrašys, tarškindamas rašomosios mašinėlės klavišais – paukšt raidė, paukšt kablelis, paukšt šauktukas, paukšt dvitaškis, paukšt paukšt paukšt. Žmogus juodu odiniu paltu - mandagus, ilgais pianisto pirštais. Švelniai sakantis: metaforų nereikia, deminutyvai nebūtini. Tai tik neorganizuoti  beprotiškai besisukančių elektronų sūkuriai. Visa kita gerai. Detalės, pasakojimo įkarštis,  entuziazmas. Pastarąjį ypač reiktų pabrėžti – nes būtent entuziazmas sukuria prasmę.
 Dujų  ūkus, sproginėjančios materijos debesis, išryškėjančią tamsiąją medžiagą. Kačių akis, laumžirgių sparnus, arklių kanopas, pirmykščių milžinų kepenis, ančių kiaušinius, raganų plaukus – be  entuziazmo visa tai liktų nesujungta, išblaškyta, chaotiška ir nekeltų pasididžiavimo.
    Kostas dėbtelėjo į  prietemos  semiamą sieną -  seniau ten stovėjo fanerinė sekcija, už stiklinių durelių švietė du  mediniai gremėzdiški meškiukai,  tvatijantys  tokiais pat kūjais į tokį pat priekalą. Šią skulptūrėlę jam padovanojo  Ania. Mokykloje, per apsikeitimą dovanomis Naujųjų metų išvakarėse. Senio Šalčio suknia buvo mėlyna, Anios blauzdos po nailono kojinėmis – irgi, ką bekalbėti apie ūkvedžio nosį ir   koridoriaus prietemą, įžvarbusią nuo standžių popierinių snaigių, sukabinėtų sunkiomis girliandomis.
   Ir meškiukai  švietė. Nuodingos strėlikės smigo į akių  obuolius, perverdamos  vyzdžius ir  įsipainiodamos tinklainėje.
    Prieš kurį laiką Ania  sekciją su meškiukais išmetė. Siena, žinoma, neliko  anemiška  - ant jos Ania tuoj pat pakabino  tapybos darbą, pirktą  Pilies gatvės turgely. Moteriškė su turbanu, panašiu į milžinišką sraigės kiautą. Rankose -  nužydėjusi pienės galvutė, apačioj – parašas: Absoliuti ramybė.
    Absoliuti ramybė, cha! Bet ir karvė gi tu, Ania, ir karvė. Argi neprisimeni  nerimastingų valandų, kai vakaras lyg eteris kaupėsi po debesim? O  pilnatis, dar nepatekėjusi,  žadėjo pasiimti visus mirusius ir nė vieno neatiduoti jūros vėjui?..  Laukėm prie dermantinu išmuštų durų, kiekvienas savo eilės, nežiūrėdami vienas į kitą,   apsimesdami svetimais, ir tau šitai  puikiai pavykdavo. O man  nelabai. Vis magėjo į tave pažiūrėt  -  į pamėklišką sniegą tau virš galvos. Popierinių snaigių girliandą, mėlyną, vėsią ir sunkią.      
  Tik nesakyk, kad pamiršai. Kad nugalėjo ta, po velnių, absoliuti ramybė.
  Už lango stiklo, susikilinėjusių rėmų padalinto į keturis kvadratus, lėtai nusileido  klevo lapas, apsunkęs nuo rudens chloroformo.
   Kostas užsimerkė. Gėlė kairiąją akį; atrodė,  lyg medinis meškutis  bubintų ją mediniu kūju, bandydamas išmušti iš akiduobės. Ir  Kostas  pasidavė  -  nuniro  į  tamsą, kurioje  nebuvo nieko, tik pojūtis, kad  pamažu skaidaisi į  vis mažesnes ir mažesnes dalis, kol lieka tik aguonos grūdelis, vadinamas  sąmone.
  Kai atsimerkė, skausmas buvo nuslūgęs, kambario durys praviros, o tarpdury, netoli  kabyklos, stūksojo  ilgas tamsus siluetas. Kostas nematė įėjusiojo akių, bet pajutęs įdėmų žvilgsnį, nudžiugo.
Laba diena, laba diena, -  maloniai pasisveikino Kostas, nepaisydamas tirštos rudens tamsos, griūvančios pro langą. Diena, naktis, vakaras, pavakarys ar parytys -   nereikšmingos smulkmenos, neturinčios  jokios įtakos. – Gal norėtumėt prisėst?
Siluetas nejudėjo. Kostas numojo ranka.
Et. Sėdėt, stovėt... koks skirtumas. Svarbiausia, kad kalbėtų su tavim maloniai. Ir išklausytų. O jei dar ir užrašys viską, ką papasakosi, vadinasi, tavo pastangos ne veltui.  Alkis bus numalšintas, geismas patenkintas. Įkūnyta žmogiškumo prasmė.
Oras dvelkė vos juntamu šaltmėtės  aromatu, primenančiu odontologo kabinetą.
Siluetas žiūrėjo į jį ir nors nieko nesakė, Kostas juto jo dėmesį. Širdį užliejo šilumos banga. Kostas pasijuto  besąs  gyvas ir veržlus. O  kadangi iš prigimties buvo  linkęs į dėkingumą,  be abejo, troško atsidėkoti.
   Ir ne bet kaip, o iš visos širdies.
  Todėl nebetramdė savęs ir papasakojo viską. Kokia jinai pasidariusi  smulkmeniška. Amžini priekaištai dėl  nedeklaruotų elektros skaitiklių duomenų  ir nesumokėtų mokesčių už  neišvežtas žaliąsias atliekas. Knarkia  naktimis – tiesiai į veidą,  su  pašvilpčiojimais, kaip tolimųjų reisų traukinys. Kadaise buvo tokia liekna, liemenį dviem delnais apimtum, o dabar... kur dingo jos romantiškas alkis?  Pyragėliai rytais, pyragėliai vakarais... Ir dar  jai galvoj pasimaišė dėl  turgelio tapybos – perka vieną paveikslą po kito. Po šitiek metų sužinoti, koks prastas jos skonis – ne, tai nepakeliama!    
       Pasakykite man, negi  galima užlydyti atminties korelius taip, kad juose nebeliktų nė lašo to kvapnaus, nuodingo eterio, svaiginusio juos kadaise ir leidusio matyti pasaulį taip, kaip jiems atrodė teisinga -   aštraus, surūdijusio kraujo spalvos,  kertančios  kiekvieną dieną kaip  negailestingas dienovidis,  atveriančios paslaptis ir krūtinių ląstas, ištaškančios   žalius tulžies maišelius ir  purpurinius rudens vakarus, uždegančios puikybės ugnį tuščiose kaukolėse ir  vėlių žvakeles  ant kapų  -  ne iš vaško, ne iš parafino, o  iš geltonos lavonų varškės!..
 Jeigu taip  bus ir toliau, Kostas  neištvers.
Jis įsikibo  siluetui į skverną, maldaudamas tiesos žybsnio. Tegu ir baisaus. Tegu ir negailestingo.
 Jis smogė taip netikėtai, kad  Kostas  vos neapako.
  Pro duris  žiūrėjo Ania.
Ko sėdi tamsoj kaip apuokas? – rūsčiai tarė,  atitraukdama ranką nuo elektros jungiklio.
Kostas sučiaupė lūpas. Nesiruošė nieko sakyti, bet Ania ir neklausė.
Ir ko į mano paltą įsikirtai? Dar apipūkuosi, - nukabino paltą nuo kabyklos.  - Televizorių geriau  įsijunk.
Trinktelėjo durimis ir paliko jį vieną.
Kostas kurį laiką spoksojo į aklinas duris. Paskui lėtai atsistojo, išjungė šviesą ir neskubriai prisliūkino prie lango.
           Gatvėje jau degė lauko žibintai. Ania, apsitempusi paltu (jis gerokai jai per siauras, ką ta moteriškė sau mano!) tipeno šaligatviu, mosuodama šlykščios rausvos spalvos rankinuku, panašiu į išlukštentą  moliuską.
  Turbūt vėl eina pirkti absoliučios ramybės, užuot sėdėjusi tamsoje ir  ištikimai alkusi. Ne, šitaip toliau negali tęstis.
 Kostas sukando dantis. Nuslinko į vonią, tamsoj nusišlapino. Pagrabaliojo gyvatuką.  Tasai apsivijo  pirštus, slidus ir plokščias, vos girdimai sušnypštė.
 Kostas nusišypsojo.
 Juodas kaip sepijos rašalas, slidus kaip  nailonas,  vėsaus  mėlyno kraujo.
 Ir mirtinai nuodingas.