Kerinti Nepažįstamoji. Vitražas.
(Ne ištrauka, o du stikliukai: antras ir šeštas)

2.
Mylimąjį iš Tolimos Šiaurės, kuris kvepėjo šlapiom lokenom ir perkaitusiom žemuogėm. Megzdavo jam megztinius: tikros sunkios vilnos, sudėtingų raštų, beveik netyčia įmegztais savo plaukais. Tie megztiniai užkimšo visas spintos lentynas: durys vis atšokdavo atsidarydamos nuo išsipūtusių mezginių, kol suvisam neatlaikė magnetukai, tad vis atsitrenkdavai į išsižiojusias duris, pro kurias pergalingai pūpsojo megztiniai, tyliai puntami kandžių, nes net šiauriausioje šiaurėje plonyčiai termodrabužiai yra patogiau. Ir ta visa meilė ima nebepatogėti, kandėti, kol visas žemuoges ir lokenas suvisam sukandyja.
Kerinti Nepažįstamoji yra turėjusi Mylimąjį iš Tolimos Šiaurės, minimum estą, lokienos konservų (75 proc. kiaulienos) platintoją didžiosioms Talino suvenyrinėms, truputį paturėjo ir nebeturi, bet iš jos žvilgsnio vis sužvilga šiaurė, kažkas atšiauriai rūstaus, kažkas niauriai lokiško, kažkas, nuo ko gerklę superšti it kas smaugteltų šiurkščios vilnos šaliku.

6.
Meilužis tas iš Pietų, sausais iki traškumo marškiniais, prakaito kvapas – it traiškytų jazminų, įsliuogia į lovą su nuplauta varvančia vynuogių keke dantyse, taškosi, mataruodamas galvą, lašai tykšta ant jos nuo saulės ir visų tų jazminų įkaitusios odos, lūpos dega traškia ugnele, o jis sako: hhghrg?
Ką tai jo kalba galėtų reikšti, visiškai neaišku, nes jis vis dar įsikandęs tą kekę.