Mama

Novelė
Tai ji. Nuotrauka daryta prie namų vartelių, nuo vartelių stulpo trupa tinkas. Jos didelės akys. Į plonyčius plaukus pačiam viršugalvy įsegtas šviesus kaspinas. Ji vilki smulkiai gėlėta suknute. Kojos, prasidedančios po suknele ir užsibaigiančios nukleiptomis basutėmis, primena riešutų spaustuku suspaustą O. Ji liesutė, neturi apetito, dažną valgį volioja po burną. Galiausiai nurija. Miltinis kleckas slenka stemple į skrandį. Kartais ji kapteli klecką į delną, o tada – suknelės kišenėn. 1950-i metai. Jai šešeri. Ji vardu Maja.
Ji mano motina.
Ne.
Ne.
Mamos ir tėčiai ne žmonės.
Ne tikrąja to žodžio prasme, realiai.
Kaip kokia kasininkė, gėlių pardavėja, arba ta aktorė.
Jie neturi savo gyvenimo.
Iki vaikų, po vaikų, su vaikais.
Juk motinos negalėtų būti laisvi žmonės.
Visi jų sprendimai ir gyvenimo pasirinkimai neišvengiamai priklauso nuo to, kad jos – motinos.
Į jas krenta, o ir turėtų kristi, nerimastingi vaikų žvilgsniai.
Kai jos geria vyną.
Mama, ar tu girta?
Jos turi atsiskaitinėti.
Mama, kodėl, kai buvai jauna, gyvenai taip, kaip gyvenai?
Kodėl klydai?
Tu juk matei, kad darai negerai.
Ir vis tiek darei.
Tu mano mama.
Niekaip negaliu į tave žvelgti kaip į tą aktorę.
Josios klaidos – jos kūrybinio kelio dalis.
Negaliu, mama, atsižvelgti į tašką, nuo kurio pradėjai.
Kaip ir į visuomenės santvarką tais laikais, kai gimei.
Karas.
Pabėgimas iš Talino nuo bombardavimų prekiniu vagonu, suvystytai, motinos glėbyje.
Tavo genų bagažo.
Negaliu imt ir pasakyt: galėjai elgtis tik taip, kaip tau vienai būdinga.
Kaip ta aktorė.
Negaliu.
Ne.
Aš viską supainioju.
Mamos turi asmens laisvę.
Mamos yra žmonės!
Jas valdo jų genetinis kodas.
Jas veikia gyvenamoji aplinka, ypač vaikystėj.
Kas dar jos galėtų būti, jei ne žmonės?
Vaikai, čia jūsų motinų likimas.
Jos galėjo tylėti, nusisukti.
Jos galėjo neatsakyti į jūsų nebylius klausimus.
Net suprasdamos, ko klausiate.
Jūs tokiomis aplinkybėmis pasielgtumėte taip pat.
Turėdami apytiksles žinias apie savo mamų gyvenimą ir jų gimties istoriją/apie tai, kaip gyveno ir kaip gimė jūsų mamos.
Patys mamų vietoje pasielgtumėte visiškai taip pat.
Nenuvertinkite jų.
Priešingai.
Dera jomis žavėtis ne ką mažiau nei gerbiamu profesoriumi ar garsiu chirurgu.
Arba ta aktore, kurios spektaklis su metais įgija vis daugiau gelmės ir slėpiningumo.
Mamos vertos daugiau susižavėjimo – jūsų pačių susižavėjimo.
Pažvelkite į jas, tartum jos būtų nepažįstamos moterys.
Ir pamatysite: jos įdomios.
Jos paslaptingos.
Jos padarė daug gero.
Vaikeli mielas, nors sekundei pamiršk, kad esi vaikas!
Pamiršk savo reikalavimus.
Priekaištus.
Pamiršk, nes.
Pati esi mama.
Veidrodis.
Tavo vaikas stovi priešais tave.
Žvelgia į tave.
Jis yra kempinė.
Visa, kas glūdi motinoje – kas glūdi tavyje – sunkiasi į jį.
Brangieji, mes esame kempinės.
Kartkartėmis vis nugręžiame save.
Prisigeriame naujo, kitokio skysčio.
Jis nepaveikia mūsų esmės.
Kempiniškumo.
Naujasis skystis kuriam laikui mus perkeičia.
Ir tada išgaruoja.
Mes pasenstame.
Jaunatviškai užsimetame šviesų demisezoninį paltą.
Žvilgtelime į priekinį veidrodėlį.
Į mus žiūri mama.
Pirminis tirpalas geriasi kempinėn.
Aš pilna tavęs, mama.
Kas tu?
Koks tu žmogus?
Kokia būti gimei?
Kokia buvo tavo gyvenimo prasmė?
Kodėl slepiesi, mama?
Ar manęs bijai?
Ne.
Mes – viena kitos šešėliai.
Šešėliams nereikia kalbėtis.
Šešėliai tiesiog būva sykiu.

Ir vis dėlto, dar ir dabar, kai tavo vaikystės namuose įsikūrė laikmečio dvasią saugantys svečių namai, stengiuosi įspėti tavo šešėlio kontūrus. Dabar, kai parketas renovuotas, o nuo verandos durų ir langų nuplėšti kartonas ir tapetai, kai veranda vėl atverta saulei ir sujungta su svetaine, o turistai prie sendinto stalelio geria rytinę kavą – stengiuosi tave pagauti. Mama, ar tu drąsus žmogus? O gal baikštus? Ar tiesa, kad iš tikrųjų norėtum pasikalbėti? Juk supranti, kas mano širdy.
Tu per arti. Svetimus lengviau suprasti. Su svetimų pasirinkimais lengviau susitaikyti – kam gi jie pasielgė taip, kaip pasielgė. Iš tikrųjų, mama, tu tokia paslaptinga lyg iš Dostojevskio knygų. Taip taip, nesistebėk. Tu Jelizaveta Prokovjevna. Nepakartojama ir laisva. Žmogus.

1953 m. Mokytoja Ana Kask užeina į klasę. 3b atsistoja – visi keturiasdešimt. 3b žiūri į draugę Kask. Oras spraga, nors palaikiai šviestuvai ant lubų vos apšviečia klasę. Kokią išraišką nutaiso mokytoja? Paskutiniame suole sėdintis Reinas nerimsta – berniuko akys laksto. Sekundė, žvilgsnis per petį, galinėn klasės sienon. Kita sekundė, naujas žvilgsnis. Mokytoja Kask Reino nemato. Ruduo, mokytoja pavargusi. Šiąnakt nemiegojo: Juris serga. Naktį berniukas sukarščiavo virš keturiasdešimties laipsnių. Termometras rodė 40,6 laipsnius, ir Ana vylėsi, kad akys meluoja. Virš keturiasdešimt – pavojinga, sakė daktaras. O ypač, kai link 41. Ana suvyniojo Jurį į šlapią paklodę, užklojo sūnui kaktą drėgna nosine. Juris kliedėjo. Ana visą naktį drėkino, lankstė ir penkis kartus pakeitė patalynę, ir matavo, vis matavo. Ryte karštis atslūgo iki 39,7. Metas eiti į darbą. Ana pažadino kušetėje palei sieną miegančią mamą. Močiutė Ida apsirengė, apsirišo galvą skara ir įsitaisė prie anūko lovos. Dabar berniukas kvėpavo tolygiai, nebešnekėjo pro miegus. Ana pažadino kitame kambaryje miegojusius vyresnius sūnus, keptuvėje pašildė vakarykštes keptas bulves, užkaitė kavos. Pupelių kava padeda, kai kojos nelaiko. Anos laukia darbas su 3b, matematikos pamokos 7-ajai a ir 7-ajai b, iš viso septynios pamokos. Ji žvilgteli į laikrodį: 7:20. Reikia paskubėti. Pirma pamoka prasideda aštuntą, prieš suskambant skambučiui teks patikrinti, ar švarios mokinių panagės. Mokykloje ne vien dėstomos disciplinos, mokykloje mokoma ir teisingai gyventi. Ana išeina iš namo laukan ir trūkteli vėsaus oro. Moteris, skubriu žingsniu žengianti link pėsčiųjų vartelių ir nėsyk nežvilgtelinti į tamsius bendrabučio langus – tai ne keturių sūnų mama Ana. Tai mokytoja Kask, kurios laukia ilga darbo diena.
Nuaidi veriantis skambutis. Ana stovi priešais klasę ir žvelgia į klevo šakas, siūbuojančias už lango. Auksinių lapų ant medžio dar mažiau, naktį siautėjo vėtra, tuoj baigsis spalis. Staiga ji pajunta klasėje esanti ne viena. Ana atsipeiksti. Priešais ją stovi visutėlė 3b. Nė vieno netrūksta, sako patyręs mokytojos Kask žvilgsnis.
– Labas rytas, vaikai! – ištaria Ana. Tyliau nei įprastai.
– Labas rytas, mokytoja! – atsako trečia b.
– Sėskitės.
Reinas kelia ranką.
– Atsiverskime sąsiuvinius, peržiūrėkime pratimus, kuriuos šiandienai turėjote atlikti. Reinai, tu irgi. Dabar ne laikas kalboms. Kai duosiu leidimą, galėsi paklausti. Jei liks laiko.
Reinas nuleidžia ranką.
Galinę klasės sieną dabar jau varsto daugiau žvilgsnių, ne vien Reino, bet ir Tomo, Holgerio ir Lembito. Klasėje keista tyla, niekas nė krust, niekas sąsiuvinių krūvoje, riogsančioje ant suolo kampo, nesirausia reikiamo sąsiuvinio.
Tyla.
Kažko trūksta.
Mokytojos žvilgsnis galiausiai aptinką tą vietą, kurion jau valandėlę krypo besimuistančių berniukų žvilgsniai – galinę klasės sieną.
Ji tuščia.
Dar vakar ant šviesiai rudai dažytos sienos kabojo draugo Josifo Stalino paveikslas.
Paveikslo nėra, kaip bežiūrėsi.
Siena tuščia.
Ana prisimena, kaip visa mokyklos šeima pavasarį auloje dalyvavo gedulingame mitinge ir kaip jai per skruostą nuriedėjo ašara. Ne dėl to, kad ji būtų giliai širdyje mylėjusi Staliną, dėl šito tai ne. Bet ašara buvo tikra: mokytoja Ana Kask verkė. Tą akimirką ji jautė, kad visi, mokyklos salėje ilgomis eilėmis stovintys ir gedintys, yra viena. Staiga labai aiškiai suvokė, kad jie – mokiniai, mokytojai, direktorius, ūkvedys ir virėjos – vieni su kitais sujungti nematomų, bet labai stiprių gijų. Kad jie – likimo bendrai. Kad jie gyveno vienoje epochoje, o jų širdys plakė vieningu ritmu. O dabar ši epocha baigėsi. Tai didelis įvykis. Jie gyvena istoriniais laikais. Stalinas mirė! O kartu su Stalinu nueina visas tas laikas, visos tos dienos, kai jie buvo daug jaunesni nei šiandien, visos tos gražios pavasarinės, vasarinės, auksinio rudens dienos, nes juk tiesa, kad karas vis labiau tolsta, o dienos jau truputį gražesnės, iš giminaičių kaime jau gausi kiaušinių, mėsos, netgi miltų, ir šokiai rengiami, mokykla turi savo orkestrą, kuriame septintokas Antonas taip dailiai groja saksofonu, ir iš Anos šeimos niekieno neištrėmė, nors teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad kitoms šeimoms geriau einasi, vieną dieną tremtiniai tikrai grįš namo, mes pergyvensim, visi kartu, su savo šalimi ir valstybe, kad tik taika laikytųsi ir karas išnyktų, lyg nė nebūtų jo buvę, o tie, kas šnabždasi, kad be abejo, kas čia nežino, kad Anos vyras Viktoras „beldikas“, tegu nevaro Dievo į medį, tie, kurie taip šnabždasi, vieną dieną degs pragare, net jei pragaro nėra, net jei šėtono nėra, sugriebs jis tuos šmeižikus, nes Viktoras ne „beldikas“, priešingai, Viktoras – protingas žmogus, aukštojoje technikos mokykloje išėjo inžinieriaus mokymus, išlaiko gausią šeimą, rūpinasi savais ir netgi galėtų projektuoti madingus gyvenamuosius namus, jei tik spėtų dar užsiimti statybomis. Taip mąsto Ana, 1953 m. pavasarį stovėdama mokyklos auloje, ir nesulaiko didelės ašaros, nes kažkodėl jai svarbu, kad ir direktorius, ir kolegos jos drėgną žandą pamatytų savomis akimis.
[...]

2021

Iš estų kalbos vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė