Pasiirstymas prieš mirtinai gilų miegą

–    Tau tai turbūt svarbiausia sugalvoti pirmus istorijos sakinius? Ane? - paklausė ji, gulėdama „lentos“ poza ant išsipašiusio, bet stilingo, tikriausiai miestelio sendakčių turgelyje rasto takelio.
    „Lentos“ poza Cher ištįso penkias minutes, Agnė stengiasi ja sekti. Aš ištveriu maždaug 30 sekundžių, jei tuo metu mąstau apie kenčiančius.  O jei apie juos negalvoju  – išguliu 15-ka.
    Niekas neužknisa labiau, kaip turėję pretenzijų į rašymą ir jų nerealizavę „profai“. Trauma tęsiasi visą gyvenimą, pasireikšdama perversiškomis formomis. Man rodos, tą traumą turėjo ir mano kurso draugė Agnė,  ir jos sūnus, despotiško tėvo klaidingai nukreiptas į tiksliuosius mokslus.
    Kaskart pasigailiu, kad sutinku  kelioms naktims atvažiuoti į sodybą pas žmones, kurie nėra mano geriausi draugai. Prie anų tai galiu keiktis, persirengti dažniausiai prišnerkštose jų mašinose,  laisvai išsakyti savo pažiūras, dabar dažnokai nesutampančias su ideologizuotomis. Galiu per jų gimtadienius sakydama tostus pakiliausioje vietoje priminti artėjančią mirtį: lazda turi du galus, gyvenimas – vieną. Jie kreipia į mane dėmesio tiek, kiek į išblukusią fotografiją, tačiau myli. Tų artimiausių turiu gal penketą. Pernelyg daug, jei bendrauji iš esmės. Beje, dėsnis: geriausi mano draugai nei brangių sodybų, nei juolab namų neįsigyja, nežinau kodėl. Agnė turėjo vyrą, darbą ministerijoje, bet viską metė. Sūnų, po kelerių metų jam bus jau keturiasdešimt, - ir dabar tebeturi. Gyvena kartu su ja vasarnamyje, čia, už sienos, kitame kambaryje ir, nuoširdžiai manau, kad jis yra jos inkaras. Likusio gyvenimo prasmė, žadintuvas, gal net būsima slaugė. Dabar girdžiu, kad jis žiūri pramoginę laidą: „Mieli bičiuliai, rytojaus vakaras žada būti ypatingas.“
    Primygtiniu Agnės kvietimu įvykusią viešnagę atpirko laukinis upės krantas už puskilometrio. Vakare, leidžiantis saulei, su ja maudėmės dviese. Nuogos. Upės skardyje nardė kregždės ar kokie kiti paukščiai. Gal panašūs į jas čiurliai? Atsimenu, kaip mano kadaise mėgtas žmogus rado ant šaligatvio sužeistą čiurlį ir vežė jį traukiniu į Kauno zoologijos sodą. Pamilau jį tada iš naujo, na, kuriam laikui. Kol iš Vilniaus į Kauną važiavo traukinys. Lizdai, išskobti skardžio smėlyje priešais, priminė egzotiškas šalis ar peizažą kine prieš nutinkant nepaaiškinamam įvykiui. Asociacija banali,  Hitchkocko „Paukščiai“.  Už dviejų su puse kilometro dar buvo ežeras.  
    Agnės sūnus, kai atvažiavau,  tarstelėjo, kad gal nuveš mane rytoj  iki jo pasiirstyti valtimi, gal net iki salos. Po darbo lentpjūvėj. Agnė  mirktelėjo: miegosi pasiplaukiojusi kaip užmušta,  suprask, kviečia ne kiekvieną, turbūt patikai. Per pirmąjį susipažinimo pusvalandį? Per tą pusvalandį, kai  ji mane patetiškai pristatė kaip rašytoją išvardydama premijas ir stiliaus ypatumus. To buitinėse situacijose nuoširdžiai nemėgstu, netgi nekenčiu. Žinojau, kad Agnės sūnus atsiskyrėlis. Geriausiu atveju  melancholikas kaip aš, blogiausiu - sociofobas. Vilniuje ramiausiai paliko žmoną, dar mažą vaiką ir bendrą jų sunkiai įgytą butą. Nesibylinėdamas. Kai žmona (grįždama į save...) užsirakino svetainėje, jis išdaužė matinį durų stiklą kumštį įkišęs į žmonos skrybėlės, nukabintos koridoriuje, dugną.  Kaip Danas Aykroydas „Blues Brothers“. Sklandžiai peržengė durų rėmą, tylėdamas pasiėmė savo kompiuterį nuo savo stalo ir išėjo iš savo namų savais keliais. Kai kurių matematikų poreikiai būna itin kuklūs. Emigravęs į Britaniją  Berezovskis Londone labiausiai pasigesdavo ne turėtos įtakos, bet sniego.
     Berniuko ryšys su tėvu kurį laiką reiškė  maniakišką  pagalbą sprendžiant jam įdomius, o sūnui - nuobodžius uždavinius. Uždavinius sūnus turėdavo nors ir apsisnarglėdamas išspręsti „greičiui“, iki tiksliai suplanuoto susitikimo pabaigos, per pusantros valandos, bet gal dėl to 12-oje klasėje išlaikė matematikos egzaminą šimtuku. Pirmame kurse jis dar ateidavo į tėvo nuomojamą butą negalėdamas  nuo jo atsiplėšti, manau, iš įpročio, bet galų gale tuos apsilankymus pamiršo. Kartais dar paskambindavo iš kokio vakarėlio „sušilusiu“ balsu ir paklausdavo: „Tėvai, gal tu žinai, kieno daina yra „Have you ever seen the Rain?“ Mes čia su draugais žiauriai susiginčijom!“ Tėvas atsakydavo ir tą akimirką pakeldavo savo autoritetą.  Anot Agnės,  pakeldavo autoritetą ne sūnaus, bet jo draugų akyse. Jų hitai buvo kiti.
    Ant sūnaus kambario sienos čia, vasarnamyje, kabojo įrėminta keliautojo po Azijos šalis citata - „Mano namai – amžinas kelias.“ Į tą kambarį užėjau, kai sūnus buvo lentpjūvėj. Ant  kitos sienos, pamaniau, gerai, kad ne galvūgalyje,  kabojo magnetinė plokštė, laikanti peilius. Vieną dovanojo Agnės tėvas, dabar jau miręs. Jis pirko tą peilį Taškento turguje, kai tarnavo sovietų kariuomenėje. Kriaunos puoštos ornamentu su savadarbio meistro paklaidomis.  Kaip tik jos buvo peilio žavesys, nes ašmenis išgaląsti galima kad ir į fajansinės lėkštės dugną. Ant kitos, ryškiai žalia spalva dažytos sienos neadekvačiai prabrangiame rėme  juodavo tekstas, vėl citata: „Now you came to me and you say „Don Corleone, give me justice.“ But you dont even ask with respect. You dont offer friendship. You dont even think to call me.“ Kai sūnus rytą išeidamas į lentpjūvę  kasėsi neskustą smakrą, gėriau kavą mansardoje. Kasymosi garsas pasirodė  panašus į švitrinio popieriaus ir medienos  trintį.
–    ...Žinai, Agne, tiems, kurie nerašo, taip tik atrodo, kad pirmieji pasakojimo sakiniai ar paskutinis yra gyvybiškai svarbūs. Kur kas svarbiau padaryti veikėjus įtikinamus. Surinkti ir suklijuoti veikiančius skaitytojų sąmonę pavidalus, charakterius, draperijas, judesius, žvilgsnius, na, žinai, bendrą atmosferą skleidžiančią energiją. Iš principo tai yra  melas ir apgavystė,  apiplėšimas dėl malonumo. Bet stengiesi piešti abrikosų žiedus ant medinių durų taip, kad praeinantys pro tas duris jaustų žiedlapių kvapą. (Šita detalė – iš Akutagavos, bet Agnė to, aišku, nesuseks. Ir jau nesiruošiau jai pasakoti, kad fantazija „kažką prišaukia: kažką keliančio begalinį šleikštulį: pakvimpa lyg kritusiais lapais, lyg krioklio migla, lyg beždžionių raškytais ir paslėptais pūvančiais vaisiais.“)  Renki visa tai iš pažįstamų, draugų, šiaip atsitiktinių žmonių. Iš turgaus, biografijos,  interneto, mišių, ir tam tikru momentu - šast, viskas krusteli. Frankenšteinas.
–    Atspėk garsaus kūrinio pirmą sakinį, be abejo, tavo skaityto. Esu tikra, neatspėsi.
Agnę pagavo azartas:
–    Bandom.
–    „Gyvenime nedaug tokių malonumų kaip vadinamoji popiečio arbatos ceremonija...“
–    Britų literatūra. Nes arbata, be to, ceremonija.
–    Džeimsas. „Moters portretas“. Gerai, padėjo realijos. Kitas: „We slept in what had once been the gymnasium“.
–    Šakės, iškart atpažinau, „Tarnaitės pasakojimas“.
–    Kankinama nebūčiau atspėjusi. Toliau: „Pradėjau, aišku, nuo A raidės.“
–    Pasiduodu.
–    Vieslavo Myslivskio „Paskutinis išdalijimas“. Dar: „Aš gyvenu Bordžų viloje.“ Aha?.. Tyli? Cituoju kitą sakinį: „Mes čia vieni ir mes lavonai.“ Jėzau, pati neatsiminiau, iš kokios knygos įsikalė tas sakinys, bet man patiko ritmas: mes-čia-vieni-ir-mes-lavonai.
    Agnė lėtai atsisėdo, grakščiai ir demonstratyviai pakeisdama „lentos“ pozą į intelektualiai pavargusios  moters, ir paklausė:
- Nori proseko?
    Ji pasidavinėjo. Bet garbingai.
–    Paskutinį kartą? Ok?
–    Ok.
–    „Tabletė balta, pailga, perlaužiama.“ Agnė susikaupusi tylėjo.
–    „Serotoninas“, Uelbekas, - pasigirdo balsas iš kito kambario.
    - Nesitikėjau! Iš lentpjūvės darbininko! - šūktelėjau pro praviras duris ir pajutau tam balsui simpatiją. Prancūzų rašytojas jau keletą metų buvo mano mėgstamiausias.
    Kitos dienos vakaras sodyboj būtų buvęs idealus, jei ne debesys uodų. Su Agnės sūnumi ėjom tylėdami, bet įnirtingai, kone sinchroniškai mosavom rankšluosčiais aplink galvą,  gelbėdamiesi nuo kraugerystės. Kai kurie parazitai yra reto gyvybingumo. Uodai, blakės, kandys, politikai, utėlės, vadybininkai, blusos. Dėl ypatingos energijos,  gebėjimo veikti pagal instinktus ir išlikti jie kartais atsiduria net ministrų kostiumuose. Mano dukra jau antrą mėnesį negali išnuodyt blusų katino kailyje, ko tik nedaro. Nuodija nuodija, bet jų vis atranda grindų plyšiuose, ant pūkuotų žaisliukų, net ant išvirtų virtuvėj paliktų ryžių. Ji Šv. Onos bažnyčioj užpirko mišias. Kunigui pasakė, kad mišios aukojamos už sapnuose neduodančią ramybės merdėjančią alpinistę tetą.  Man pasirodė, kad tai nesisieja. Bet kai pažiūrėjau internete išdidintų blusų nuotraukas, tai tik uždėk joms šalmus ir kišk į slides. Ant  sprando katinukui lašinom ampules nuodų, tokių stiprių, kad skystį galima naudoti tris kartus, po ketvirtojo gyvulį ir šeimininkus ištiktų intoksikacija.  
–    Saloj bus grybų? - paklausiau Agnės sūnaus. - Reikia vakarienei, bulvių padažui kad užtektų prie vyno.  Jis  nutylėjo. Neatsakė dėl to, kad nežinojo. Lentpjūvė-namai-motina-televizorius-lova-lentpjūvė. Svečių pas juos atvažiuodavo retai. Pastebėjau, kad Agnė čia nesivargino gamindama valgį. O filologų bendrabutyje laikyta kulinare. Žymusis jos desertas iš  duonos trupinių, plaktos grietinėlės ir juodųjų serbentų uogienės. Nukopijuotas iš restorano senamiesty, bet vasarą galėtų būti pakartotas ir čia, kaime. (Reikės primint.) Vasarnamyje  tiesiog nebebuvo poreikio gaminti. Vaikai, kad ir kokio amžiaus būtų, priimamas paslaugas  apsibrėžia tamsaus abejingumo kreida. Peržengsi  ribą - tapsi prieše. Sūnus vakarais atsidarydavo dėžutę konservų ir žiūrėdamas televizorių šakute kabino žuvį iš aliejaus. Užgerdamas iš aukštos taurės vandeniu, o gal degtine, nesigilinau. Manau, tai buvo bandymas atsiriboti nuo motinos, o ji to nesuprato.
Iki pakrantėj paliktos valties, kuria naudojosi  dar du kaimynai, reikėjo gerokai paėjėti. O man, kaip visada, svaigo galva. Žolės, žydinčios baltais smulkiais tarsi tortų pabarstukai žiedais, prie sodybos atrodė kaip nykštukai, bet čia, paežerėje, vešėjo guliveriais. Irklai, liečiantys  vandens paviršių, aplipusį šapais ir panišku greičiu slystančiais į šalis čiuožikais, skrodė  tylą. Pasitaikė sustingusi bevėjė diena. Minkštai kaip sapne aidėjo šuniuko lojimas. Vasaros gedulo dar nesijautė, jį kur kas vėliau atplukdys senatvės dėmėmis išmėtyti lapai. Praskrido lėktuvas. Tikriausiai  privatus. Skridau panašiu Paįstrio oro uoste, kai dar buvo gyvas Lapėnas. Kai jis žuvo, man nukrito visi tokio tipo lėktuvai, nors  paskutinis jo skrydis vyko malūnsparniu. Iki šiol prisimenu jo rankos (be pirštų)  prisilietimą.
    Plaukėm vandens, skiriančio krantą ir salą, viduriu. Retai jutau tokią nuo visko išjungiančią ramybę, geriausia, kai gali nekalbėti su žmogumi  nejausdama nejaukumo. Tiesiog kvėpavau tyla, kurios nėra ten, kur daug žmonių. Nors daugiatūkstantinių anonimų mieste garsai man irgi patinka – greitosios, policijos sirenų, kieme statomų mašinų durelių pokšėjimo, pro bromą einančių ir savo valstybėms patriotiškus šūkius skanduojančių futbolo sirgalių. Lėktuvų leidimosi garsą mėgau taip pat. Išsiaviau lipnius sportbačius.
    Artėjant prie salos, Agnės sūnus apsidairė. Apsižvalgyti nebuvo preteksto, - jis žinojo aplinkinius vaizdus atmintinai. Aplink nė gyvos dvasios. Mes čia vieni ir mes lavonai. Jis pasiyrė ketvertu šešetu perdėtai energingų grybšnių ir įsispytrijo. Tarsi net ne į mane, bet į lentą,  į atšerpetojusio suolelio tašką šalia manęs. Tai buvo savisauga. Staiga supratau, ką apsinešusi nuo dviejų butelių „Prosseco“ Agnė turėjo omenyje, kai gulėdama ant žolės ir žiūrėdama į žydrą dangų tarsi į įvairiaspalvę praeitį, sakė, kad ištįsusiais sekmadieniais, kai sūnus nedirba, o musė daužosi į lango stiklą kaip laikmatis, ji mato savo vaiko akyse laukines būtybes, žirafas, zebrus, liūtus, antilopes, hienas, stručius. Juokinga... Iš tikrųjų abu jie – ir Agnė, ir jos sūnus – tuos  žvėris buvo matę tik „National Geographic“ žurnale ir dokumentiniuose filmuose. Karolis, toks buvo Agnės sūnaus vardas, matematiko tėvo taip pavadintas, pasak jos, Gauso garbei, dar kartą apsidairė, atsistojo, ir įnirtingai tebežiūrėdamas į suolelį šalia manęs, išnėrė  irklą.  
    Supratau, - to vieno turėtų užtekti. Jis manęs, neišsipildžiusios jo, rašytojo, nukreipto į matematiką,  svajonės, juk nestums kaip Vudžio filmo veikėjas merginos į vandenį. Vien dėl to, kad nežino, ar moku plaukt. Pagaliau amžinos mano fobijos sutaps sutaps su realybe. Salos krantas netoli. Nors siužetas ant salos žemės galėtų tęstis. Ramiu veidu, tolumoje tebeviauksint tylą sergstinčiam šuniukui,  jis buitiškai pakratydamas pėdas, ne iš pirmo karto išsiavė „Puma“ šliures. Mano mintys, tikriausiai be pagrindo, ėmė bėgti aritmiškai, kaip mokykloje per fizikos ar matematikos kontrolinį desperatiškai laukiant skambučio. Prisiminiau, kad nemokėdama sovietmečiu anglų kalbos,  „Puma“ perskaitydavau rusiškai, kaip „Rita“, sukeldama ironišką šypseną žmonių, laikančių save intelektualais. Karolis apsidairė sukiodamas kaklą į kairę ir į dešinę, tarsi mankštintų sprandą. Akiplėšiškai, bet kartu abejingai įsistebeilijau jam į  akis  - žirafos, antilopės,  stručiai – nes  supratau, kad  šį akimirksnį turiu jį stabdyti. Priverst sustingti. Ir, ačiū Dievui,  rodės, žinojau kaip. Jis įners irklą į kilpą, atsisės ir pasiners į rutininį rutininės vasaros vakarą. Tada, „netikėtu“ mano prašymu, mes pasuksim nuo salos į krantą, išlipsim ir grįšim. Stilingoji Agnė pasitiks mus mansardoje su taure. Tikėdamasi grybų.
- Karoli, - pradėjau stengdamasi šypsotis kaip kūdikis, nors sekėsi sunkiai... Ar užuodi, kaip čia kvepia migla? Kaip dvokia beždžionės raškytais pūvančiais vaisiais? Iš tikrųjų tavęs nėra. Aš sugalvojau tave. Valtyje krustelėjai tik dėl to, kad suklijavau tavo  treninginį kūną iš draugų, pažįstamų ir bendradarbių. Jų judesių, pasakojimų, iš savo baimės ir sapnų. Man iš tikrųjų gaila, bet net tavo vardas nėra tavo. Vardą sugalvojo ne tavo matematikas tėvas, kaip tau daug sykių apsižliumbdama nuo proseko tvirtino motina. Karolis yra mano draugo brolio vardas, jie  identiški dvyniai. Tikrojo Karolio metukų dukra neskiria savo tėvo ir dėdės veidų, apkabina juos vienodai meiliai.