Панічно боїмося самотності, в яку по вуха вгрузаємо... несамовито-самотні, самотньо-скуйовджені, емпірично-напружені... Якісь правильні числа, безголовий тиждень, якому все по барабану, а чи барабаном – мені... по звивинах, по паперовій шкірі, по загуслих краплях присутності-відсутності... По тому, що все без 5хв. стане онтологічним виміром.
Я НиМ стала... і, видається, настільки відчутно, що тремт почуттів уже сам себе перевершено недовершує... Усі оці вигадані канони, фобії, формотворчо-уявна складова здорового глузду... Так хочеться креслити шрих-пунктиром... Щось домислюваТи.
Уява –  не фальш.
…Від сьогодні – тільки внутрішнє торохтіння порожнечі...
І ніщо, і ніхто, і ніяк не врятує справжнє й глибоке...
Випекли, випалили, вигризли – дірка на склянці долі...
Житиму, але не я.
Любитиму, але не я.
Це не я буду тоді, коли мене мною ж убили.
Поховаю себе в цій осені, щоб ніколи в неї більше не повертатися, бо повернення – це завжди – знак безкінечності... але коли його немає… тобто він є цей знак... трагедійний знак фатуму... ліпше розмазати себе кров'ю по листю, яке ніколи вже може не пожовкнути: воно мучитиметься – і в цьому трагедія...
Порожнеча на якій, як на гойдалці, гойдаються мертві фантоми...

***

Paniškai bijome vienatvės, į kurią grimztame iki ausų... neapsakomai vieniši, vienišai išsidraikę, empiriškai įsitempę... Kažkokie teisingi skaičiai, išprotėjusi savaitė, kuriai belsk nebeldęs, o ir prisibeldus – man vienodai... per smegenų vingius, per popierinę odą, per stingstančius buvimo  nebuvimo lašus... Per tai, kad viskas po 5 min. taps ontologine dimensija.
Tapau JUO... ir, regis, taip juntamai, kad jausmų virpesys jau pats save perpildydamas neišsipildo... Visi šie išsigalvoti kanonai, fobijos, tariamai formuojančioji sveiko proto dedamoji... Taip norisi brėžti punktyrine linija... Kažką papildomai prisigalvoti.
Vaizduotė -  ne melagingas pramanas...
Nuo šiandien - tik vidinis tuštumos gaudesys...
Ir joks žmogus, ir niekas, ir niekaip neišgelbės tikrumo ir gilumos...
Išdegino, išskobė, išgraužė – skylė likimo stiklinėje...
Gyvensiu, bet ne aš.
Mylėsiu, bet ne aš.
Ne aš tai būsiu tada, kai būsiu pati savęs nužudyta.
Pasilaidosiu pati šį rudenį, kad niekada į jį daugiau nebegrįžčiau, nes grįžimas – taip visada –
begalybės ženklas... bet kai jo nėra... tai yra, jis yra tas ženklas... tragiškas ženklas fatumo... geriau jau išteplioti save krauju ant lapo, kuris niekada nebepagels: jis kankinsis – ir čia jo tragedija... Tuštuma, kurioje tarsi sūpuoklėse supasi negyvi fantomai...

***
Дещо про вічність.
Укотре не виходить мені з голови: Подерже тебе Господь на землі, як пісок на вилах: чи живий мертвого перепросив– чи мертвий перепросив живого...
Я знов не втримаюсь від нікому не потрібних роздумів
Подумалось, можливо раніше, для тебе це не мало особливого значення, але, з кожним роком, у просторі до всього привчають: до випадкових збігів приголосних-голосних у органайзері спілкування, збіжностей горизонтів розуміння-очікування; привчають до світу прагматики й плоті, до псевдопророків та парапросвітників, випадкових людей і... випадкової тебе...
Розуміння стабільності внутрішньої деструкції, – заходить в хворобливу безвихідь... А чому дивуватися... «Пустелею лякатимуть і тішитимуть геть неспорушних– такий собі знак навзнак ».
Усі двері – зачинені. Сигналізації, ключі, замки...Тільки оградки на кладовищах ніколи не зачиняють... Бо прийдемо туди всі, аби відчути духів національного буття: народжених і страчених, втрачених і заблуканих... Отой шматочок земний – і буде єдиною нашою обителлю в ері тіней. Там нам не заважатиме вата, а навпаки, допоможе м'яко почуватися кісткам у домовині.Сепаратисти не ділитимуть території від одної могильної плити до іншої… Кулі не літатимуть – вони житимуть всередині нас... дірками із потойбіччя...
А в ями зазиратимуть нові шибки, з новими віконницями... і будуть вони прозоріші за попередні... Бо, за словами Василя Портяка: "...ми перетнули місто, воно було нашим великим шляхом, великим домом і великим маревом водночас".
.....Так, потримає Господь на вилах пісок... який перевтілиться в тебе... а потім ні в кого не затремтить рука підсипати цей пісок у могилу небіжчика.

***

Šiek tiek apie amžinybę.
Vis neišeina iš galvos: laikys tave Viešpats ant žemės kaip smiltis ant šakių: ar gyvasis atsiprašė  mirusiojo –  ar mirusysis atsiprašė gyvojo...
Aš vėl negaliu susilaikyti nuo niekam nereikalingų apmąstymų…
Dingtelėjo, kad gal anksčiau tau tai neturėjo ypatingos reikšmės, bet sulig kiekvienais metais erdvėje prie visko priprantama: prie atsitiktinių priebalsių ir balsių sąskambių komunikacijos organaizeryje, suvokimų ir lūkesčių horizontų sutapimų; priprantama prie pragmatiško ir kūniško pasaulio, prie pseudopranašų ir paranušvitusiųjų, atsitiktinių žmonių ir... atsitiktinės tavęs...
Vidinės destrukcijos stabilumo suvokimas – patenka į skaudžią aklavietę... Ir nenuostabu... „Dykuma gąsdins ir džiugins tuos nepajudinamuosius – toks savotiškas atvirkščias ženklas“.
Visos durys užrakintos. Signalizacijos, raktai, spynos... Tik kapinių varteliai niekada neuždaromi... Nes ateisime čia visi, kad pajustume tautinės būties dvasias: gimusių ir pasmerktųjų, prarastųjų ir pasiklydusių... Šitas žemės gabalėlis ir bus vienintelis mūsų prieglobstis eros šešėlyje. Vata mums ten  netrukdys, priešingai, padės kaulams minkštai ilsėtis karstuose. Separatistai nedalins teritorijos nuo vieno antkapio iki kito... Kulkos neskraidys – jos gyvens mumyse... skylėmis iš anapus...
O į duobes žvelgs nauji langai, su naujomis langinėmis... Ir bus jie skaidresni nei buvusieji... Nes, anot Vasylio Portiako: „..mes perėjome miestą, jis vienu metu buvo mūsų didysis kelias, didieji namai ir didžioji svajonė“. .....
Taip, laikys Viešpats iškėlęs ant savo šakių smiltis... kurios virs tavo kūnu... ir tada niekam nesuvirpės ranka sužerti šias smiltis į nabašninko kapą.