Viešasis gyvenimas

Dabar, kaip ir mano amžiaus draugės, dažnokai pamirštu, ko tiksliai einu į parduotuvę. Jei neužsirašau ant popieriuko, telefone pasižymėti jau neįprasiu, vietoj būtinų daiktų nusiperku tiesiog stulbinančius. O apsipirkimo pabaigoj, iš nervų, žinodama, kad, pamiršau ką iš svarbiausių, parsinešu brendžio. Čia dar viskas būtų nieko, bet kai kurios mano draugės apskritai  ėmė pamiršti daiktų ir reiškinių pavadinimus bei pavardes. Pavyzdžiui, Laima vietoj visų pamirštamų žodžių ir terminų automatiškai, gelbėdamasi iš situacijų, ėmė vartoti žodį špinatas. Pamiršusi žodį karantinas, paskambino man ir sako:
–    Žinai, jei šitas... špinatas dar tęsis ilgai, išprotėsiu. Bet tai jau esu minėjusi viename savo interviu, tiesiog  pamiršau, kad minėjau.
Netrukus draugė pamiršo, kaip vadinasi pankolis. „Maximoj“ ji vienąkart  pankolio šaknį pamaskatavo salės darbuotojai prieš nosį, toji pasakė pavadinimą, kiek išsigandusi dėl paklaikusių mano draugės akių patarė pankolį dėti į troškinius, į salotas, patarė giliai kvėpuojat tuoj pat pauostyti... Bet kol Laima priėjo prie automatinės kasos, pavadinimą vėl pamiršo. Gerai, kad kasoje yra paveikslėliai. Kitą kartą ji klasiokę mokė, kaip suplakti  populiarų lengvą kokteilį: dalis proseko, dalis apelsinų sulčių, sodos vandens, bet vietoj staiga pamiršto aperolio pasakė dėti... špinato. Toji, manau, durna jau visai, taip ir suplakė  gėrimą, su trintu špinatu. Dabar abi nesišneka.
Eidama į Halės turgų ir šį kartą nešiausi sąrašą: vištienos krūtinėlės, bulvių, paprikų, marmurinio kekso... Siaurame įėjime, tarp vaistinės durų iš kairės ir sausio šaltyje ištvermingų džiovintų vaisių, razinų, riešutų ir kažkodėl kvepalų prekeivių iš dešinės, už stiklo pertvaros  budėjo  sportiškas  bičas su  aparačiuku,  šalia  jo sustojo senutė.  
–    Pasą, - pasakė bičas.
Senutė išsitraukė iš saugančios II pasaulio karo dulkes rankinės identifikacijos kortelę ir ištiesė. Tas nusijuokė ir mandagiai paaiškino:
–    Ponia, į turgų dabar mes įleidžiame tik su galimybių pasu.
Iš karto supratau, kad galimybių pasas tai moteriai buvo tas pats, kas man multi-factor authentication  banke.
Priėjau prie to bičo, beveik intymiai priglaudžiau lūpas prie jo ausies ir sušnibždėjau:
- Noriu pacituot jums bibliją: dulke gimėm, dulkiais numirsim. Ar negalėtų būti taip, kad aš jus prieš savaitę matydavau pirmadieniais, paprastai  po 17-os valandos, kažko ieškant vaisių dėžėse už Halės tvoros, o dabar jūs tikrinat asmeninius dokumentus?
Bičas, dalykiškai, kaip veidų aptikimo ir grupavimo programa, žvilgsniu patikrino mano po vilnone kepure  prakaituojantį snukelį,  ir ėmė rinkti numerį telefone.
Ir tada mūsų link sunkiai, bet sparčiai pajudėjo azerbaidžanietis, džiovintų vaisių pardavėjas, paskui jį - smalsi vietinių tūteišių ūkininkų pora, iš jų Halėj perku raugintas daržoves. Priartėjęs prie tikrintojo  azerbaidžanietis  Klyčko torsu įsirėmė į jo striukę ir paklausė:
–    Ty pederast?
Tas nuspaudė rinktą numerį ir sklandžiai ėmė rinkti kitą.  Lygiai taip pat šypsodamasis.
–    Gluchoj, što li? Ješčio raz sprašivaju, ty pederast?- pakartojo azerbaidžanietis.
Pajutau pilietinę būtinybę įsikišti:
–    Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Žodyno pakomisės ekspertai nustatė, kad žodis „pederastas“ turi menkinamąją reikšmę ir yra nevartotinas leidyboje, visuomenės informavimo priemonėse, komentaruose  bei viešajame gyvenime.
Azerbaidžanietis, palikdamas torsą, atsuktą į tikrintoją,  atgręžė į mane tik galvą, ir perklausė:
–    Ja tebe kto? Izdatelstvo?..
–    Ne, - atsakiau, - publičnaja žyzn'.
Tuo metu pro  automatines duris įžengė labai jau pagyvenusių, atsisagsčiusių striukes turistų pora, vyras rankoje su plokščia metaline gertuve, moteris – su žemėlapiu. Priėję prie mūsų jie angliškai paklausė, į kurią pusę Onos bažnyčia, kurią Napoleonas norėjo paimti ant delno ir išsinešti. Ūkininkas, įsiutęs, net nežinau dėl ko (situacija jo gi tiesiogiai nelietė), lietuviškai turistams ėmė aiškinti, kad  Napoleonas bažnyčią taigi ir išsinešė, išrinko po plytą. Kareiviai ant nugarų tempė jas maišuose, padarytuose iš užuolaidų, kaip malkas. Išverčiau turistams versiją, kaip mokėjau. Britė, šiek tiek sumišusi, paklausė, iš kur kariai gavo tiek užuolaidų, o jos vyras pasiteiravo, kas tada yra vietoj bažnyčios, nes ji pažymėta žemėlapy.  Perklausiau tuteišio. Tas atsakė jau lenkiškai: „Fundamenty. I pomnik welkego polskego poety Adama Mickewicza“.
...Senutė, naudodamasi situacija, kurią mano draugė Laima būtų įvardijusi kaip špinatą,  įstrižai slinko į Halę. Be galimybių paso. Aš, dėkodama, Azerbaidžanui, Napoleonui ir net Kalbos pakomisei, įėjau iš paskos. Ir dabar galvoju: koks gi  tas žiemos rytas turguje buvo giedras ir ramus. Kai dar kiekvienų pietų šakutė man nepriminė trizubco, kai džiovintos razinos dar nesiacocijavo su Iziumu, ir kai aš, mėgstanti gerus kvepalus, „Creme de la Creme“ kartodavau dažniau nei Krymas, iš Krymo, be Krymo.