Jurgis Kunčinas, žiemišką Dzūkijos dangų pavadinęs „visur vienodai šėmu“, o Alytaus miestelį – „Twin Peaksu“, savo pirmojo apsilankymo naujoje, nepriklausomybės metais įkurtoje Alytaus miesto viešojoje bibliotekoje priešistorę yra nupasakojęs taip:

„Sudvajų gatvėje yra ir biblioteka – nauja, nelabai erdvi, mielai lankoma ir patogi žmonėms. Paskambino jos vedėja Giedrė Bulgakovienė ir pasiūlė:

– Atvažiuok eilių paskaityti ir atsivežk Jonynuką, juk jis irgi iš Alytaus! Na, ne jis, jo tėvas. Tai kaip?

– Gerai, – atsakiau. Jonynuką atsivešiu. Gal ir Erlicką dar pasiimt?

Ragelyje pasigirdo džiugus pagyvėjimas – taip, taip, taip! <…>

Deja, Juozas nesiryžo vykti į niekad nematytą Alytų. Buvo jau besutinkąs, bet paskutinę akimirką pasakė:

– Kažkas turi ir Vilniuje budėti!

Tokiems žodžiams nepasipriešinsi. Ne, tai ne.“

Toks tekstas „7 meno dienose“ pasirodė 1993 metų lapkritį. Tais pačiais metais, kiek anksčiau, buvo įkurta Alytaus miesto viešoji biblioteka, o susitikimas su Jurgiu Kunčinu ir  Antanu  A. Jonynu buvo dar tik trečias kultūrinis įvykis naujoje bibliotekoje. Minėtame straipsnyje Jurgis Kunčinas taikliai nupasakojo ir renginio Alytaus bibliotekoje, ir „pasivaikščiojimo su Antanu A. J. po miestelio širdį“ esmines įspūdžių nuotrupas. Po ko išdėstė trumpą reziumė:

„O aš mintimis dar kartą sugrįžau į biblioteką Sudvajų gatvėje – gerai, kad ji veikia! Kad jos šeimininkės turi ūpo burti žmones. <...> O pats miestas neina nei pirmyn, nei atgal. <...> Gerai, Juozai, kad nevažiavai! Bet ir Twin Peakse turi kažkas budėti?!“

Jurgiui Kunčinui į akis krito tuometis raudonplytis bibliotekos fasadas, tad čia pat jo mintyse susiraitė ir bibliotekai ilgam prilipo „Raudondvario“ pavadinimas. Tiesa, nuo to laiko daug vandens nutekėjo ir tame pastate šiuo metu telikęs Vaikų ir Jaunimo literatūros skyrius. O Jurgis Kunčinas, kol gyvas, pasak Giedrės Bulgakovienės, „visad buvo geležinis bibliotekos draugas“.

Jurgis Kunčinas – Alytuje gimęs, augęs ir pradėjęs savo kūrybinį kelią poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Skvarbia kūrėjo akimi rašytojas nuolat sekė savo gimtojo miestelio skaudulius ir juos aprašydavo su jam būdingu grameliu ironijos. Visą gyvenimą nuoširdžiai mylėjęs Alytų, parašė knygų, kurių pagrindinė tema – jo gimtasis miestas (apybraižų rinkinį „Vainikas soscinei“, apysakų rinkinį „Baltųjų sūrių naktis“ ir kt.). Tačiau likimas sudėliojo taip, kad Alytuje neliko namų – vietos, kurioje būtų galima įamžinti jo atminimą. Tokia vieta tapo viešoji biblioteka. 2004-aisiais, praėjus vienuolikai metų po rašytojo pirmojo apsilankymo ir dviem metams po jo mirties, Alytaus miesto viešajai bibliotekai oficialiai suteiktas Jurgio Kunčino vardas. Deja, šiai charizmatiškai asmenybei to sužinoti neteko.

Prabėgus dar dešimčiai metų, 2014-aisiais, į biblioteką buvo pervežta autentiška rašytojo vilnietiškų namų sienos dalis, papuošta autoriniu koliažu. Jurgio Kunčino našlė Rasa paskyrė šią dovaną vyro gimtinei – bibliotekos erdvėse įkurdintam jo memorialiniam kambariui. Šiame muziejėlyje slypi rašytojo asmeniniai daiktai ir daugybė dalykų, atskleidžiančių lankytojus masinančias paslaptis. Čia saugomuose autentiškuose rankraščiuose galima atrasti giliamintiškų J. Kunčino įžvalgų, kurios, perskrodusios laiko tėkmę ir įgavusios kitą potekstę, yra aktualios kaip tik šiandien:

Kavinės tuščios, ir tyla

Nukrinta nuo tuščios krantinės.

Tarsi užnuodyta migla

Ant miesto gula karantinas.

(Ištrauka iš J. Kunčino eilėraščio „Karantinas“,

kurio rankraštis saugomas jo vardo viešojoje bibliotekoje, Alytuje)

 

Jūratė Čėsnaitė

Joomla SEF URLs by Artio