Ilgai laukta Jurgio Kunčino poezijos rinktinė „Malūnų gatvė be malūnų“ kovo viduryje pasiekė Alytų. Čia, jo vardo viešojoje bibliotekoje, įvyko leidinio sutiktuvės - literatūrinių atradimų ir muzikos vakaras. Į susitikimą su alytiškiais atvyko knygos sudarytojai: Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, Nacionalinės premijos laureatas, poetas Antanas A. Jonynas ir redaktorė Palmira Mikėnaitė. Juos atlydėjusi literatūros kritikė, literatūrologė Elžbieta Banytė visus iš karto patikino, jog prie knygos prisidėjusi tik tiek, kad yra ją perskaičiusi.

Dainų autorius ir atlikėjas Alvydas Jegelevičius susirinkusiuosius iš pat pradžių apgaubė pianinu atliekama muzika, tačiau daugelis su lūkesčiu dirsčiojo ir į gitarą. Viltis išgirsti dainuojamą J. Kunčino poeziją vėliau iš tiesų išsipildė. Publika pusbalsiu niūniavo kultinės dainos „Vaikystės šviesa“ žodžius ir turėjo progą įvertinti kitos dainos premjerą – pagal A. Jegelevičiaus sukurtą muziką suskambėjusį J. Kunčino eilėraštį  „Surask mano pirštinę, mama“.

Pristatydama poezijos rinktinę „Malūnų gatvė be malūnų“, bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė pasidžiaugė, jog Jurgio Kunčino 70-mečiui jau kitu pavidalu sugrįžta šio autoriaus poezija ir keliauja pas žmones.

„Knyga – mūsų su Palmira idėja ir tos idėjos realizacija. Jaunoji karta J. Kunčiną, kaip poetą, yra primiršusi, tad šios knygos pasirodymas buvo ne tik reikalingas bet ir būtinas. Sudaryti buvo iš vienos pusės ne itin sudėtinga, iš kitos pusės – painu. Jei ne šios bibliotekos nuveikti darbai, būtų buvę daug sudėtingiau. Alytiškių bibliotekininkių sudarytoje virtualioje „Kunčiniadoje“ galima rasti ir „Komunistinius rytojus“ ir senas „Alytaus naujienas“ su niekur kitur nespausdinta J. Kunčino poezija“, - susirinkusiems pasakojo rinktinės sudarytojas Antanas A. Jonynas, mieliausiai besijaučiąs pristatomas tiesiog poetu, nors turi ir kitų svarių titulų bei pareigų.

Jurgis Kunčinas - vienas ryškiausių ir charizmatiškiausių XX a. pabaigos lietuvių kūrėjų. Rašytojo kelią pradėjęs kaip poetas, J. Kunčinas labiausiai išgarsėjo lietuvių literatūroje išskirtiniais prozos kūriniais. Autoriaus poezija skaitytojams žinoma mažiau, bet ji ne mažiau įdomi ir intriguojanti.

Naujoji rinktinė „Malūnų gatvė be malūnų“ - išties unikali. Į ją sudėti gražiausi ir būdingiausi eilėraščiai iš penkių poetui gyvam esant išėjusių rinkinių, dabar jau tapusių bibliografine retenybe: debiutinio „Takas per girią“ (1977), „Atidėtas rugsėjis“ (1984), „Liepų ratas“ (1988), Alytuje išleisto „Atgimimo Kryžius“ (1990) bei paskutiniojo – „Namai be žiburių“ (1991). Kaip minėta, atrinktas ir nemažas pluoštas eilėraščių, spausdintų vien šiandien jau sunkiai pasiekiamuose periodiniuose leidiniuose.

„J. Kunčino poezija – labai konkreti, apčiuopiama, atsiremianti į konkrečią topografiją, konkrečius žmones. Tokia poezija šiandien skamba netgi aktualiau, negu tuo metu, kai jis rašė. Šiandien, pasikeitus visam poezijos kontekstui, jis tapo įdomesnis. Tą ypač pastebėjo jaunoji karta“, - įžvalgomis dalijosi Antanas A. Jonynas.

Knygose ir periodikoje Jurgis Kunčinas yra paskelbęs apie 1000 eilėraščių. O kiek jų dar glūdi užsilikę kieno nors stalčiuose?.. Rinktinėje „Malūnų gatvė be malūnų“ išspausdinta beveik 500 eilėraščių. Milžiniško kruopštumo reikalaujančią techninę užduotį – paversti visus šiuos Kunčino kūrinius skaitmena - atliko Palmira Mikėnaitė.

„Dirbdama prie tos knygos, aš pati atradau porą dalykų, kurie mane pribloškė ir supurtė. Pirmas dalykas - beveik absoliuti dauguma eilėraščių yra apie Alytų, su kuriuo ir mano gyvenimas yra susijęs. Aš labai subjektyviai, labai asmeniškai myliu šitą miestą. Antras dalykas – Kunčino poezijoje daug lyrikos, ironijos, šiek tiek – vos ne ant pagiežos ribos, daug kritinio požiūrio, bet nėra nei lašo pykčio nei žmonėms, nei likimui, nei Dievui. Net žinant tam tikrus itin sunkius jo gyvenimo laikotarpius, kūryboje jis liko tik liūdnas ir šviesus“, - atviravo Palmira Mikėnaitė.

Nešališkoji literatūros kritikė Elžbieta Banytė čia pat prisipažino, jog ir jos dabartiniam J. Kunčino kūrybos vertinime šiokio tokio šališkumo ir sentimentų, vis dėlto, taip pat esama. Mat ji atradusi Jurgį Kunčiną dar paauglystėje – būdama ne visai brandi jaunuolė violetiniais plaukais, klausėsi Andriaus Kulikausko dainuojamo Jurgio Kunčino eilėraščio „Girtas angelas“.

„J. Kunčino poezija - būtent dabar aktuali ir reikalinga. Tai yra intelektualo, suprantančio gelminius kultūros dalykus, šiltas žvilgsnis į pasaulį ir skaitančiuosius. Viso to nedaug lietuvių literatūroje. Kunčino poezija, jos specifika – nelaikyti intelektualumo distancijos kaip sunkios užuolaidos, kuri nutolina kai kuriuos kitus poetus nuo skaitytojų“, - teigė Elžbieta Banytė.

Antanas A. Jonynas jai pritarė, jog knyga, be abejonės, darys poveikį šiuolaikiniams poetams.

„Knyga gyva, nes ji atspėja, ji duoda mums tą tekstą, kurio šią minutę mums labiausiai reikia. Tereikia paskaityti bet kurį atsitiktinį eilėraštį, bet kur atsivertus“, - sakė E. Banytė ir pridūrė: - Mes – žmonės be vietos. Pažiūrėkime, kiek mūsų artimųjų išsibarstę po pasaulio kampelius. Kunčino kūryba atliepia mūsų pačių patirtis. Stebina Kunčino poezijos gebėjimas pasakoti. O juk dabartinė poezija eina į fragmentiškumą.“

Vakaro pabaigoje skambėjusios Jurgio Kunčino eilės buvo tarsi gyvas pristatomos knygos įgarsinimas. Šias neprofesionalias, bet labai asmeniškas poezijos patirtis publikai atvėrė rašytojo jaunystės draugai ir kiti alytiškiai, vilniečiai.

Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotoja Valė Gibienė ir Kultūros skyriaus vedėja Vilma Liaukuvienė padėkojo prisidėjusiems prie J. Kunčino poezijos rinktinės sudarymo ir leidybos. „Dėkoju visiems už tai, kad mes prisimename, kad mokame išsaugoti tai, ką turime brangaus“, – sakė mero pavaduotoja V. Gibienė.

Antanas A. Jonynas atskleidė, kad J. Kunčinas yra parašęs daugybę humoristinių, satyrinių tekstų ir kalambūrų, kurių nerasime knygoje „Malūnų gatvė be malūnų“. Galbūt tai – nedrąsios minties apie naują leidybinį sumanymą užuomazga?..

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotraukos

Joomla SEF URLs by Artio