Kas krito į akis paėmus  knygą „Ežiuolių eketės“? Dizainas? Taip – puikus. O pavardė? Irena Vyšniauskaitė, bet...  tyla. Jokių asociacijų. Tuščias laukas.

Tačiau, kai atsitiktinai atverstame puslapyje peržvelgiu eilėraštį, -  gilu, prasminga, glausta, tikra.  Kas tai? Ryju vieną po kito, pervarau visą knygą - atsiveria mūsų dienoms  neįprasta oazė: žodžiai, daiktų pavadinimai, spalvos nepasikeitusios, bet poetinė metafora, palyginimas, sugretinimas, kartais ( ką nors apibūdinant)  iššauta alogiška priešprieša taip įsodrina reiškiamą mintį, kad ji suskamba tikroviškiau negu tikrovė, galingai ir drąsiai, ir tuo pačiu  – naujai.

Perskaitęs knygą suvokiau,  su kokiu kultūros ir pasaulinio meno lobynu turi būti susipažinusi  autorė,  kad jos  poezija, kildama iš to jos kultūrinio intelektualinio klodo, mus taip džiugintų,  taip trauktų tobulumu. Eilutės baigiasi „švariu“ rimu, kuris, beje, labai retai pasikartoja tais pačiais žodžiais, todėl nevargina. Autorė nesivaiko akademinio stiliaus:  jos rimuotos eilutės skirtingo skiemenų skaičiaus, ji pratęsia eilutę, kad nenukirptų minties prasmės. Tai teisinga ir žavu, o asmeninės patirtys, išreikštos santūriai, jos poezijai ne atima, bet prideda svorio. Tai aukštos prabos poezija. Manau bus tęsinys.

Tokia yra Stasio Šukio, gydytojo ir poeto, Alytaus apskrities literatų klubo  „Tėkmė“ ir Trečiojo amžiaus universiteto  nario,  nuomonė.

To paties klubo pirmininkė Emilija Lukšytė-Krušinienė, keturių knygų autorė,  mano, kad bet kokiame sambūryje laimingi tie, kuriems tenka kalbėti pirmiesiems. Ir negali jai nepritarti. Jei  koks daiktas ar  reiškinys išties yra,  tai jį pamato kiekvienas, kas atidžiau pasižiūri.  Ir ima kalbėtojų mintys kartotis.  Tegu šita neganda krinta ant tolimesnių svečių  galvos. O tarp vietinių  kartojimosi, atrodo, bus  išvengta.

Šią knygą perskaičiau per tris vakarus. Patraukė meniškumas .Surandu labai gražų sakinį, tai dar kartą jį skaitau. Miela. Džiaugiuosi, kad  knyga pasiekė mane. Be to, esame su autore beveik kraštietės:  šventą Krikšto vandenį man ant galvelės pylė Kalvarijos bažnyčioje.

Pirmasis  eilėraštis "Trauka" tarsi nubrėžia punktyro liniją turiniui;  sudvasintai kalbama apie  Lietuvos peizažą, iš lietuvių rašytojų atsineštą grožinės literatūros sampratą,  poveikį žmogui, susimąstymą dėl likimo, misijos žemėje.Sakyčiau, kad visi eilėraščiai tikrai meniški, turintys gilių minčių potekstę, išsako ne tik savo, t.y. autoriaus išgyvenimus, bet ir svarbius apskritai žmonijai. Meninė išraiška, mano nuomone, nenutolsta nuo minties  suvokimo galimybių, žodžių prasmės. Juk pasitaiko ,sakykim, net  literatūriniame žurnale "Metai“( teatleidžia man nenuovokumą...) , kur net triskart skaitydama žodžius ar jų junginius nesuprantu, kas norėta pasakyti.  Ir  tai  vadinama  žodžių žaismu. O kam viso to reikia?

Neskaičiuosiu knygoje esančių metaforų, personifikacijų, epitetų, palyginimų ir kitų originalių meninių priemonių. Tik išsirašiau iš knygos keletą sakinių, ar tik sakinių nuotrupų, mano supratimu, gražių, limpančių prie širdies. Tik čia  ne visos  - yra gerokai daugiau.

Pradingo kelias. Šviečia tik širdis.- 9 p. Senutės byra žemėn žiedlapiais bijūnų. -10 p.  Iš debesų į pievą nusileidęs paryčiu arklys   - 11 p. Pavasaris. Purienos gieda. - 12 p.  Į žemę leidžiasi liftu sustiręs rytas  - 19 p. Prie lapkričio ugnies, pavargusios, lėtos,   Sulytą širdį šildausi. - 24 p.  Kaip norėjau rašyt, bet į popierių krito vien  lietūs, - 33 p. Ir atsigulsi debesims kaip kūdikystėje ant kelių. – 37 p.  Ne gyvenu, tik mokausi nebūti, - 41 p.  Melas - gyvenimas mano, eilės - tiesa. -  43 p.   Ir vaikėk, nes nėra šią akimirką nieko baisiau .- 77 p. Iškėlusi eilėraščio , tik parašyto, burę .- 79 p. Tik švies laukus apsėmęs violetas, -  83 p.  Iriasi vandens stiklu /  Tik  mudviejų atodūsis  - vienintelis ir tikras. - 84 p. Aš visada buvau ruduo .- 97 p. Vėl gieda /  Visas sniegas baltai. Nubundu.- 114 p. Bet viskas dings. Tik vyšnios skėtis išsiskleis baltai, - 128 p.

Nuoširdus ačiū gerbiamai poetei Irenai už puikią knygą. Skaičiau ir gėrėjausi. Ir prašau tęsti kūrybos kančias, kelti aukštai naujo eilėraščio burę.. Juk rašote skaitytojams. O jie laukia  gilių, vaizdžių minčių.

Sėkmės Jums, miela kraštiete!

Visai kitu kampu į leidinį žvilgteli Scholastika Kavaliauskienė. Literatai  ir lieka literatais...

Paėmus  į rankas Irenos Vyšniauskaitės knygą  „Ežiuolių ekėtės“, pirmiausia sustabdo pavadinimas. Kodėl ežiuolių ? Pradedi skaityti eilėraščius ir vis ieškai atsakymo į klausimus, pateiktus pavadinimo. Gal randi, o gal tik tariesi radęs... Man tas pavadinimas simbolizuoja pirmiausia jėgą, nes visi žino vaistines ežiuolių savybes, toliau – skausmą, nes aštroki ežiuolės stiebų spygliukai, ir pagaliau -  grožį, nes nepaprastai gražūs jos žiedai.

Manau, kad atsakymą eilėraščiuose radau. Kiekvienas autorės eilėraštis natūraliai verčia susimąstyti, be jokio išankstinio nusistatymo jį nagrinėti. Aš radau eilėraščių eilutėse ir tarp eilučių skausmo, nes pabandžiau įžiūrėti, kas slypi, pavyzdžiui, už žodžių  „Gyvenimas – švarkelis be sagų“ (Eil. „Tyloje“). Už žodžių uždangos radau jėgą -  „Tyla kaip ledkalnis. Esu vien pilnaties auka,  / Žvaigždynų kopėčiom į dangų kopianti ekvilibristė“. (Eil. „Auka“) O jau grožio, ežiuolės žiedų grožio, tikrai apstu. Grožio, tuputį nuspalvinto liūdesiu, gal kiek nesuprantamu ilgesiu...

Žinau, kad kiekvienas skaitytojas perskaitytus eilėraščius supras savaip. Aš juos supratau taip. Skaitydama kai kuriuos eilėraščius po kelis kartus, jutau autorės nuotaiką, kuri jai diktavo tas eiles. Knyga labai patiko. Ačiū! Eilėraščiai  tikrai pagauna ir nenori  paleisti. Labai gaila, kad neteko susipažinti su gerbiama autore.

Tarsi tiltas tarp „Tėkmės“ žmonių ir kurso draugų, atvažiavusių į renginį iš toliau, buvo kartu studijavusi, daug metų  Pivašiūnuose mokytojavusi ir gyvenanti Milda Junevičienė:

Ežiuolė - augalas, turintis dyglius, ir ta "dygliuota" pavadinimo tema eina per beveik visą rinkinį, nors ir išsakoma netiesiogiai. Išreiškiama metaforiniu kalbėjimu, pridengiama kauke: tai užuolaida, rūkas, skara, sparnas, debesys, voratinkliai...  (Man asocijuojasi su J.Ivanauskaitės pamąstymu, kad mes gyvename, "dėvėdami" įvairias kaukes). Tai gražiai atskleidžiama eilėraštyje "Po uogų kauke" (p.59), kur net raudonos putino uogos atrodo lyg netikros, apgaulingos ir  verčia žmogų budėti, apmąstyti savo būtį.

Eilėraščiuose daug aštrumo, skausmo, gėlos, šalčio, grėsmės (detalės: duženos, ledas, šukės, skeveldros, sprogmuo, praraja ir gailėjantis gyvenimas, gelianti širdis). Tai ypač pastebime, skaitydami eilėraščius "Gailėjantis gyvenimas" (p.115), "Lyg speigledis" (p.121), "Šukės ir šaltis"(p 49). Gretimai eina ir vienatvės, laikinumo, trapumo tema, net šalia eilėraščio žmogaus (kad tai moteris, galime lengvai atsekti ne tik iš gramatinių formų, pvz., "Aš ir pati nepaeinu", bet ir iš tegul  "sunkaus", bet vis tiek moteriško mąstymo)  atsiradus  kitam asmeniui tas netikrumas niekur nedingsta. Vienatvė jaučiama net būnant dviese (eil. "Vienatvės girgždesys", p.68, "Keliauki vienas", p.125). Kartojasi žodžiai: vieniša, gailu. Akcentuojama: "Tavęs nėra. Yra tik du miglos krantai", nors ir labai norėtųsi to buvimo kartu - girdisi prieštaravimo gaidelės: "Man taip negera, man taip gera dviese" ("Dviese tyloje", p.50). Negatyvo įspūdį kuria ir įvairios detalės: pelenai, praraja, sustoję laikrodžiai, net mokymasis nebūti: "Gyvenimas- toli, mirtis- arti, arti, arti" ("Tuštumos veidas", p.133). Kartais pažaidžiama ryškiais skardžiais garsais: "Žyra žiežirbos žolės", "Gurgžda žiedlapiai", "Tik šukės, šaltis. Įlūžti".

Iš kai kurių eilėraščių supranti, kad eilėraščio žmogui yra labai svarbi kūrybos, poezijos, poeto padėties tema. Eil. "Metų gelmėje"(p.91) mus lyg įveda į šią temą: "Į rojų eilėraščio per pačią delčią įeinu", kituose eilėraščiuose tai lyg įtvirtinama: "Poezija- kaip svaigalai" ("Šukės ir šaltis",p.49), "Palik tiktai eilėraščių šermukšnišką saujelę" ("Šermukšniška saujelė", p.14), "Poezija - tu paskutinė afera numirti" ("Kai žyra žiežirbos žolės", p.71), "Svajok - saldžioj saldžioj eilėraščio tremty" ("Eilėraščio tremty", p.48). Kūryba, eilėraščiai lyriniam "aš" yra lyg atgaiva, lyg apsauga ir gyvenimo prasmė.

Kai kurios eilėraščių frazės tokios tvirtos, kad galime jas priimti kaip aforizmus, kaip pamokymus:

"Gyvenimas- švarkelis be sagų";

"Gyventi- tai girdėt šukes" ( gal V.Mačernio mąstymo aidai?);

"Aš- tiktai skeveldra";

"Tyla- kaip ledkalnis";

"Gyvenimas- mįslė, kur viskas liko neįminta".

"Melas - gyvenimas mano, eilės - tiesa"- šis teiginys, net du kartus pakartotas eil. "Vakaro varis“ (p.43), atspindi eilėraščio žmogaus vidinę būseną, išryškina likimo duotos dovanos prasmę - gebėjimą kurti, atsiskleisti (ir net gyventi) eilėraščiuose  (kaip čia neprisiminti H. Radausko poetinio teiginio: "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu"). Taigi, anot. V. Daujotytės, I. Vyšniauskaitė savo rašymu lieka ištikima poezijai. Turbūt ir pačiai sau.

Tiems,  kurie Irenos  Vyšniauskaitės  kūrybą pažįsta nuo studijų ar dar nuo tolesnių laikų, šio eilėraščių rinkinio pasirodymas  2014 metais pirmiausia iššaukė palengvėjimo atodūsį – pagaliau!  Juk ji visą laiką eilėraščius rašė, ir visada jie buvo labai geri.

Knygą išleido „Homo liber“. Nusimanantiems apie knygų leidybą šis leidyklos pavadinimas  kai ką sako...  Puikios Valentino Ajausko iliustracijos, aiškus šriftas, labai kruopščiai, tiesiog su meile, sumaketuota Sergejaus Mecho. Eilėraščiai – tobuli. O jokių atgarsių apie knygą, jokių recenzijų, jokios kritikos  jau daugiau nei treji metai – nėra.

Kodėl taip atsitiko?

O juk šioje knygoje atsiskleidžia labai intymus pasaulio suvokimas,  lyrika tokia skaudi ir gili, kad net apibendrinamosios galios įgyja. Eilės -  tikros,  kaip per išpažintį  nuogos, todėl ypač vertingos,  nes tik tokios padeda išsilaisvinti nuo išgyvenamo jausmo intensyvumo kūrėjui ir turi galią teikti katarsį skaitytojui.

Visa tai turėdama galvoje ir ryžausi  susigrumti  su Nežinia ir, Irenai Vyšniauskaitei gero linkinčių  bendrakursių remiama , pabandyti organizuoti nors  jos  eilėraščių  viešą skaitymą.  Be autorės. Nes sambūrių autorė vengia.

Ji papuošė mūsų gyvenimą savo kančia, savo meile, savo baime, savo bejėgiškumu, savo abejonėmis, silpnumu ir kitokia akimirkų tiesa, kuri turėtų mus priversti bent atsitokėti,  atidesniu žvilgsniu pasižiūrėti į greta esančius, pabandyti išsklaidyti dar neištryškusią ašarą, susilaikyti nuo spjūvių, nuo beprasmio draskymosi... Savo  originalia kūryba paturtino mūsų literatūrą.

Ar  objektyviai ką gero davė šis eilėraščių skaitymas?

Laikas parodys. .

O renginyje, be alytiškių,  dalyvavo Irenos Vyšniauskaitės bendrakursiai vilniečiai:

akad., prof., habil. dr.  Bonifacas Stundžia , dr., doc. Bronė Stundžienė , dr. Kęstutis Kaminskas,  Dalia Kaminskienė, mokytoja  Gražina Mališauskienė, mokytoja Milda Junevičienė, Meilutė Kinčienė, dėstytoja Laima Pečkuvienė, dr., doc. Zosė Babickienė , rašytoja, mokytoja Vilė Vėl.

Profesorius Donatas Sauka per paskaitą yra sakęs, kad jei poetui per gyvenimą  pavyksta sukurti 7–8   tobulus eilėraščius, tai jis tikras poetas. Bijau prasitarti, bet man atrodo, jog vien šiame rinkinyje jų yra kur kas daugiau... O gal ir visi?

Skaitėm ir klausėmės eilių, dalinomės prisiminimais, vertinome, gana jaukiai šurmuliuodami. Ir iškyla poetės paveikslas :  energinga, triukšminga, poliglotė, godi naujovių,  apdovanota įvairiausiais gabumais, dažnai panaši į  siautėjančią  jūrą. Bet visos jūros turi gelmę: paslaptingą, neįžvelgiamą, nepasiekiamą, bauginančią, pavojingą. Ir čia blėsta Irenos drąsa, pasitikėjimas ir kiti asmenybės gaivališkumą rodantys bruožai, bet prabyla ESMĖ.

Branginkime Ireną Vyšniauskaitę. Tokios vitališkos asmenybės visuose kraštuose, visais laikais, visuose menuose  (net technikoje) daug gero gali duoti ir duoda savai tautai. Jos eilėraščiai – universalūs, nepririšti nei prie laiko, nei prie santvarkos. Tik skaitydama šitas tobulas eiles taip pasiilgstu jos jaunystės eilėraščio „Paukščiai“,  su (maždaug) tokiais  žodžiais: „Visos mintys – sparnai, / Visas kūnas – sparnai, / O gyventi, vadinasi, skristi.“

Jei tu, Paukšte, besiblaškydama po jūres-marias, neišbarstei kaip plunksnų  savo jaunystės eilėraščių, atiduok juos žmonėms. Tegu skraidyti mokosi  jaunuoliai!

Milda Ona Daukšienė

Leokadijos Sušinskaitės nuotr.

Joomla SEF URLs by Artio