Į pasimatymą su alytiškiais atvyko trys žavios, originalios ir kūrybiškos moterys. Populiarių romanų autorės Jolita Herlyn, Gina Viliūnė ir Irena Buivydaitė-Kupčinskienė savo skaitytojams padovanojo jaukų kūrybos ir pašnekesių vakarą „Trys moterys ir jų herojai: vakar, šiandien, rytoj“.

Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos salėje susirinko bemaž vien moteriška auditorija, tad ir pokalbių gija šokčiojo dailiajai lyčiai artimomis temomis. Kūrinių ištraukas skaitė vyresnioji bibliotekininkė Leokadija Sušinskaitė.

Visų trijų autorių kūrybai būdingas bruožas - laikui ir atstumui nepavaldi meilė bei išskirtiniai, stiprūs moteriški personažai. Švelnios moteriškos kūrybos niuansus gerai apibūdina šie Jolitos Herlyn žodžiai: „rašau apie moterį ir jos kelią, apie vyrus jos gyvenime, apie meilę, kuri nuskraidina į džiaugsmo aukštikalnes ir neretai nubloškia į skausmo bedugnę, apie ilgesį, laimės paieškas ir dar apie daugelį dalykų, kurie vienu žodžiu vadinami „Gyvenimu“.

Pirmiausia norisi pristatyti Ireną Buivydaitę-Kupčinskienę – alytiškę prozininkę, vertėją. Skaitytojus džiugina jau dvylika jos romanų ir daugiau nei keturiasdešimt išverstų užsienio autorių knygų (pradedant mafijos kronikų autoriaus Mario Puzo, baigiant jautrių gyvenimiškų istorijų pasakotojos Jodi Picoult). Irena Buivydaitė užsitarnavo skaitytojų meilę: jau keletą metų ji pripažįstama populiariausia lietuvių grožinės literatūros rašytoja, jos knygos Lietuvos bibliotekose išduodamos dažniausiai.

Irena Buivydaitė-Kupčinskienė, kaip svetinga šeimininkė, tarpininkavo tarp publikos ir vakaro viešnių, stengėsi kuo įdomiau atskleisti jų asmenybių bei kūrybos niuansus. Atviravo ir pati. Susipažinusios per socialinius tinklus, atradusios rašymo pomėgio bendrystę, šios trys moterys nutarė drauge surengti ir susitikimą su skaitytojais. Tai padaryti, pasirodo, nebuvę itin paprasta. Mat viena iš trijulės - Jolita Herlyn - gyvena Vokietijoje, o Lietuvoje yra tik viešnia.

Jolita Herlyn romanus pradėjo rašyti su šeima apsigyvenusi Hamburge. Praeityje palikusi filosofijos dėstytojos, valdininkės, žurnalistės, televizijos laidų vedėjos ir rinkodaros specialistės karjerą, ji ėmė kurti istorijas, kurių herojės – moterys, ieškančios savo kelio, mylinčios ir abejojančios, klystančios, bet nepalūžtančios. Prieš ketverius metus pasirodęs debiutinis jos romanas „Trys mano vieninteliai“ netruko patekti į populiariausių knygų dešimtuką. Šiemet išleistas jau šeštasis autorės romanas „Angelai neverkia“.

Iš pirmo žvilgsnio rimčiausioji vakaro dalyvė - Gina Viliūnė. Mat yra parašiusi keturis istorinius romanus. Tai skamba solidžiai, tačiau rašytoja juokauja, jog ir jos dažna palydovė yra fantazija, nes „kai rašai šimtmečių senumo istorijas, gali jaustis ramiai – juk visi liudininkai yra mirę“. Tačiau viską lengva ranka nurašyti autorės vaizduotei būtų neteisinga. Juk Gina Viliūnė yra daugybę valandų praleidusi dulkinuose archyvuose bei šimtus smalsuolių vedžiojusi po Vilnių ir kaip profesionali gidė atskleidusi jiems istorinius mūsų sostinės klodus.

Visoms trims rašytojoms pavyko rasti kelią į skaitytojų širdis. Nors rašyti jos visos pradėjo tik tada, kai prikaupė pakankamai gyvenimo brandos.

„Pradėjau rašyti kaip gidė. Mano knygos – tarsi ekskursija“, - teigė Gina Viliūnė.

„Ko gero, rašymas mane išgelbėjo nuo depresijos, atvykus į svetimą šalį jau nebe pirmoje jaunystėje. Rašymas man nutiesė tiltus į Lietuvą – prasidėjo naujos pažintys, susitikimai“, - atviravo Jolita Herlyn.

Irena Buivydaitė-Kupčinskienė pasisakė niekada net nesvajojusi tapti rašytoja, o mokykloje mokytojai jai esą prisakę šiukštu vengti laisvų temų. Dabar ji gali apie tai pasakoti su šypsena. Mat kažkada vėliau susiginčijusi su draugais ir „ant karštųjų“ išsitarusi, jog galėtų rašyti ne prasčiau nei Antanas Drilinga. Taip susilažinus, neliko nieko kito kaip tapti... itin sėkminga rašytoja.

Irena Buivydaitė-Kupčinskienė su šypsena prisimena ir epizodą, kai nukeliavusi su pirmuoju romanu į leidyklą iš karto buvo patarta knygų autorystę žymėti mergautine Buivydaitės pavarde. Pasak redaktorės, –ienė skambėtų skaitytojams nepatraukliai. Jie, esą, galį pamanyti, kad romaną parašė „moteriškė, net neatsitraukusi nuo puodų“.

Iškart išsirutuliojo diskusija amžinais vyrų ir moterų vietos po saule klausimais. Daugybę šimtmečių literatūroje karaliavę autoriai vyrai, dar sąlyginai visai neseniai pamažu „atsisakė“ vienvaldystės. Džiugu, kad šiuolaikinę literatūrą praturtina gausi moterų rašytojų kūryba.

„Gal apskritai reikia pasaulį atiduoti į moterų rankas ir tada nebus karų?“ – retorinį klausimą uždavė Jolita Herlyn.

„Pasaulyje įsivyraus harmonija tik tada, kai nevaldys nei vyrai, nei moterys.“ – atitarė  Gina Viliūnė.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Joomla SEF URLs by Artio