Gyvenimas pabrango dar vienais metais... Į bendrystės auginimo pokalbį tokiu pavadinimu alytiškius pakvietė Andrius Navickas - filosofijos daktaras, religijos studijų magistras, Seimo narys. Žurnalo „Kelionė“ redaktorius, publicistas, bardas Gediminas Kajėnas mielai palaikė šią idėją ir į susitikimą su dzūkais atvyko nešinas gitara. Adventinį vakarą smuiko stygų virpesiais ir dūdelės tūtavimu užpildė Laurynas Preikša.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje vykęs renginys buvo išties vykęs. Galbūt todėl, kad apsieita be manieringų postringavimų ir tarptautiniais žodžiais apkaišytų iškilių frazių. Galbūt todėl, kad renginio „kaltininkai“ šiek tiek vėlavo pradėti, šiek tiek improvizavo ir „traukė iš užančio“ tas mintis ir tą muziką, kurią padiktavo susirinkusiųjų akys. Galbūt todėl, kad daug dėmesio skirta nesušukuotajai gyvenimo pusei ir savitam mūsų sielų „kreivumui“.

„Dievas į mus žiūri kaip į mielas kerėplas. Visi nevykėliai patenka į dangų. O tie „vykėliai“, kurie sakosi viską galintys ir viską susitvarkysiantys patys, patenka į pragarą. Krikščionybės žinia yra paprasta - Dievas kiekvieną iš mūsų sukūrė tyčia ir tiksliai tokį, kokį norėjo. Mes nesame koks nors pusfabrikatis, eksperimentas ar nepavykęs „brokas“. Mes matome savo trūkumus, o juk Dievas kiekvieną mūsų sukūrė kaip šedevrą. Pagrindinė problema, kad mes pamirštame tą savo grožį. O juk kilmė įpareigoja! Jei tu esi šedevras, juk nevogsi. Kitas žmogus yra švitrinis popierius, kuris padeda tavo vidinį grožį nugludinti. Jis jokiu būdu nėra tau konkurentas“, - renginyje filosofavo religijotyrininkas Andrius Navickas.

Andrius Navickas - knygų „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“, „Kelio bendrija“, „Laisvų žmonių bendruomenė?“, „Padorios politikos principai“ autorius. Jis yra pastangų plaukti prieš vyraujančių sėkmingo ir laimingo gyvenimo įvaizdžių srovę atstovas, nuolat ieškantis savojo unikalaus kelio kasdienybės labirintuose. Jo autorinėse ir sudarytose knygose aprėpiamas platus temų spektras: nuo svarbiausių liturginių švenčių apmąstymo, iki politikos bei žiniasklaidos.

Plačiajai visuomenei geriausiai atpažįstamas kaip buvęs portalo Bernardinai.lt redaktorius, Andrius Navickas teigia, kad nemaža dalis autorių atsiskleidė būtent rašydami „Bernardinams“. Vienas iš jų – poetas, eseistas Gediminas Kajėnas. Renginyje Alytuje nerūpestingai brazdinęs gitarą ir pradėjęs nuo dainos, skirtos žiemai prišaukti, Gediminas galiausiai nėrė į gilias temas ir pristatė susirinkusiems savo redaguojamą žurnalą „Kelionė“. Šis leidinys, publikuojantis prasmingus ir informatyvius tekstus, pasižymi poligrafijos kokybe ir įtaigiomis iliustracijomis.

„Eiti – tai būti kelyje, nuolatiniame vyksme. Kaskart išėję iš komforto zonos rizikuojame susitikti su neplanuotais, nenumatytais, neįprastais, nekasdieniškais. Žmonėmis, tekstais, įvykiais. Kiekvieną kartą tai gali tapti ir iššūkiu, ir dovana. Ir niekada iš anksto negali žinoti, kur link tai nuves. Nes didžiausi mokytojai – priešai...“ – sako žurnalo „Kelionė“ redaktorius.

„Daugiausia ilgalaikės naudos mums duoda tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip nesėkmės. Mes gyvename skubančiame ir informacijos pertekusiame pasaulyje, kur nebėra laiko ar jėgų pamatyti stebuklingą grožio blyksnį. Skubame taip, lyg kažkas mus su botagu vytų į priekį“, - teigia Andrius Navickas.

Adventinis pasibuvimas netruko prabėgti. Atkakliai vengiant „neskanių“ politinių aistrų, patuksenant į šoną kaimynui, kuris nejučia ima skleisti negatyvias apkalbas ir bandant nors tą valandą panirti į viltį ir šviesą. Ir laukti. Kad ir paprasčiausių mielų mažmožių. Kad ir tų mamos virtų stebuklingo skonio virtinių su grybais ir tokio uogiško kisieliaus. Kaip sako filosofas Andrius Navickas: „nesuprantu, kodėl tie patys valgiai kitu metu nebūna tokie skanūs, kaip per Kūčias...“

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės, Vitalijos Pankienės nuotr.

Joomla SEF URLs by Artio