Vėjo nešami įvairiaspalviai lapai lengvai sklendžia pažeme.Tyliai barbena į langą lietaus lašai. Ruduo... O bibliotekos skaitykloje karaliauja vasara. Visos džiaugiamės vėl susirinkę, klegame, dalijamės vasaros įspūdžiais. Šilta ir jauku nuo šypsenų, gerų emocijų. Ant stalo P.Vavasseur knyga „Diena, kai aš palikau savo žmoną“.

Trumpas, vieno vakaro skaitalas. Įdomi patirtis. „Pavasaris – ne pats geriausias metų laikas skirtis. Rudenį – dar blogiau. Tuomet tavęs laukia sunkios atpildo valandos. Dienos bėga greitai, o naktys ilgos, telieka užsisklęsti vienatvėje“. Skaitai, ką galvoja vyras, kuris nusprendė žmoną iškeisti į meilužę. Pats tekstas primena  A.Škėmos „Baltą drobulę“. Minčių srautas, kurio sakinius retkarčiais reikia skaityti kelis kartus. Lakoniškas romanas atskleidžia jausmų sumaišties kamuojamo keturiasdešimtmečio psichologiją. Per vieną dieną jis išgyvena tai, ką patyrė su žmona Fostina ir meiluže Žena. Vincentas įprasto meilės trikampio šerdis. Pirmą pavasario dieną palieka savo žmoną, su kuria gyvena keturiolikti metai.Nuo šiol Vincentas pradės naują gyvenimą, kupiną atradimų ir aistros. „Gyventi – tai rinktis, gebėti apsispręsti“,- sako meilužė Žena. Ji nenori tenkintis „antrosios“ vieta, kategoriškai pareikalauja palikti žmoną. Vyras taip ir padaro. Juk meilužė jauna, graži, mylisi aistringai. O žmona jau „nebeskleidžia patelės kvapo“. Žena, atrodo, užvaldo visas mintis ir jausmus. Bet ar tikrai? Kodėl tada taip sunku nusimauti vestuvinį žiedą? Blaškosi nežinodamas, ko nori: moters- meilužės ar moters-žmonos-mamos . Meilužė galbūt myli, bet greičiau siekia, kad mylėtų ją - garsiai, gražiai,išraiškingai. Ji nenori dalintis vyro.

Mūsų nuomonės sutapo, kad vyrai palieka žmonas, kai meilužės juos prispiria, nepalieka jiems pasirinkimo. Mus visas sužavėjo žmonos išmintingumas, protingi poelgiai, sugebėjimas pasinaudoti situacija: „nenorėčiau, kad palikęs mane nueitum pas negražią“. Visas romanas - tai Vincento svarstymai, kuo viena moteris pranašesnė už kitą, abejonės, netikrumas dėl ateities ir dabarties. Tai nepakankamai stipraus, pasiklydusio savyje, nesugebančio apsispręsti keturiasdešimtmečio minčių atspindys. P.Vavasseuras įtikinamai aprašo pagundas, pavojus bei kliūtis, ir jam pavyksta parodyti skirtumą tarp meilės ir įsimylėjimo: „Žiūriu į švelnias Fostinos akis, į juodus garbanotus jos plaukus. Ji šiek tiek panaši į damą su kamelijomis. Matau savo moterį. Paslaptingą, santūrią, niekada nesenstančią ir labai gražią“.  Sekantį kartą aptarsime J.Barnes knygą „Pabaigos jausmas“.

Klubo „ Skaitau ir diskutuoju“  narė Emilija

Joomla SEF URLs by Artio