„Pabaigos jausmas“ – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia. Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę.

Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros. „Dažnas šiurpą keliantis klausimas – ar esu tas, kuo deduosi esąs? – pasirodo esąs filosofinis. Julianas Barnesas atskleidžia paslaptį – esame nepatikimi istorijų pasakotojai, mūsų atminties tikslumas kelia abejonių.“ Būtent laikas mus turi ir mus kuria, tad „vieni jausmai laiką pagreitina, kiti sulėtina, o kartais atrodo, kad jis dingsta – kol galop ateina akimirka, kai jis iš tiesų dingsta ir jau niekada nebesugrįžta,“ – teigia knygoje autorius.

J. Barneso knygos herojus gyvenimo pabaigoje svarsto, kad labai dažnai tai, ką galiausiai prisimeni, ne visada yra tas pats, ką patyrei. Žmonės mėgsta apgaudinėti savo sąžinę, atmintį ir į slapčiausius jos užkaborius paslėpti skaudžiausius ar gėdingiausius gyvenimo momentus, kurių nebenori prisiminti. Bet kartais tie „vaiduokliai“ ima ir išlenda iš atminties, primindami, kad ne tokie jau tobuli buvom šiame gyvenime. Tonis teigia, kad „atmintis lygu įvykiai plius laikas. Bet juk viskas vyksta daug keisčiau. Kažkas pasakė, kad atmintis yra tai, ką tarėmės pamiršę. Juk turėtų būti akivaizdu, kad laikas veikia ne kaip fiksatorius, o kaip tirpiklis.“ Mūsų nuomonės labai išsiskyrė: kelioms  knyga paliko gilų įspūdį, kitoms priešingai – visiškai nepatiko sujauktų minčių kratinys. Norėjosi konkrečių atsakymų į iškilusius klausimus.  Į akis nuo pat pradžių krito tai, kad autorius geba į tokį glaustą tekstą sudėti ne tik veikėjų gyvenimo įvykius, bet ir prisiliesti prie egzistencinių temų, kurias gvildena patys veikėjai. Knygoje apstu filosofinių diskusijų, egzistencinių pamąstymų, teiginių,  prieštaraujančių vienas kitam.  Siužetas kažkur pasimetė. Knygoje viskas tvarkinga su juo, tik man visai nebesiskaitė,  akys ėjo tekstu ir tiek, visai nejaučiant jokio įdomumo. Viena iš veikėjų – Veronika – labai erzino, nors ir Tonis ne pats įdomiausias ir protingiausias personažas, rodės, ne vienoje vietoje buvo galima pasielgti kur kas paprasčiau bei protingiau, pusės problemų ir neaiškių baimių būtų išvengta.  J. Barneso romano pabaigoje randame panašius pamąstymus: „Ką aš išmanau apie gyvenimą – aš, kuris gyveno taip atsargiai? Kuris nei laimėjo, nei pralošė, tik leido gyvenimui jį neštis? Kuris turėjo žmogiškų ambicijų, bet labai greitai nusprendė, kad jos neįgyvendinamos? Kuris vengė būti įskaudintas ir vadino tai sugebėjimu išgyventi? Kuris mokėjo sąskaitas, palaikė su visais, kiek įmanoma, gerus santykius ir kuriam ekstazė ir neviltis labai greitai tapo tik žodžiais, kadai skaitytais romanuose? Kurio priekaištai sau niekada nesukėlė tikro skausmo?“ Po diskusijos visos nusprendėme, kad skaitysime J.Baltušio romaną „Sakmė apie Juzą“ ir aptarsime sekantį kartą.

Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija

Joomla SEF URLs by Artio