Britas Neil Gaiman – vienas ryškiausių šiuolaikinės mokslinės bei maginės fantastikos rašytojų, prieš keletą metų pasidalijo įžvalgomis tema „Kodėl mūsų ateitis priklauso nuo bibliotekų, skaitymo ir svajojimo“.

„Kartą viešėjau Niujorke ir klausiausi paskaitos apie kalėjimų statymą – didelę, augančią industriją JAV. Jiems reikia žinoti, kiek kalinių bus po gero dešimtmečio, kiek vienučių jiems prireiks. Ir tokius dalykus jie gali apytiksliai numatyti pasitelkdami labai paprastą algoritmą – apskaičiavę, koks procentas 10–11 metų vaikų nemoka skaityti. Ir tuo labiau, kiek jų neskaito savo malonumui“, – teigė N. Gaiman.

Žinoma, negalima vienareikšmiškai sakyti, kad išsilavinusi tautos dalis niekada nenusikalsta. Bet procentų skirtumas akivaizdžiai rodo, kad tarp neraštingumo ir nusikalstamumo egzistuoja tam tikras ryšys.

„Liūdna matyti, kad valdžia visame pasaulyje mažina tiek bibliotekų skaičių, tiek finansavimą likusioms. Jie nesupranta, jog vagia iš ateities, kad sumokėtų už dabartį. Jie uždaro vartus, kurie turėtų būti vis plačiau atveriami. O juk biblioteka – vartai į ateitį“, – sako N. Gaiman.

Rašytojas teigia, kad knygos kažkuria prasme padeda užmegzti dialogą su mirusiaisiais. Skaitydami galime išmokti pamokas iš tų, kurių jau nebėra su mumis šioje Žemėje. Juk knygose slypi istorijos, kurios  senesnės už valstybes, kurios pergyveno kultūras, kurios jas pirmiausia papasakojo.

„Manau, kad esame atsakingi už ateitį. Turime jausti atsakomybę už savo vaikus ir ateinančias kartas. Turime stengtis dėl pasaulio, kuriame jos užaugs ir bandys gyventi ir mokytis. Mes visi – rašytojai, skaitytojai, piliečiai – turime įsipareigojimų. Turime garsiai skaityti savo vaikams. Skaityti tai, kas jiems patinka, net jei mums nusibosta. Keisti intonacijas, kartu išgyventi smagias istorijas – net jei  vaikas jau geba skaityti pats. Išnaudokime šį laiką ne tik meilės knygai skiepijimui, bet ir bendravimui su vaiku, artimo ryšio palaikymui“, – ragina N. Gaiman.

Skeptiškieji skaitytojai sakys, kad rašytojas, visą gyvenimą paniręs į magišką knygų pasaulį, yra šališkas ir todėl kalba su pertekliniu patosu. Tačiau „į tą pačią dūdelę pučia“ ir moksliniai tyrimai, nors ir ne taip vaizdingai. Štai, kad ir šviežutėlis JAV muziejų ir bibliotekų instituto tyrimas, kurio išvados pateiktos vos prieš metus – „Bibliotekų ir muziejų poveikis socialinei gerovei“.

Pagrindinės šio tyrimo išvados:

Viešosios bibliotekos ir muziejai yra giliai įsišakniję savo bendruomenėse ir įvairiapusiškai praturtina vietos gyventojų gerovę. Pasitelkdamos novatoriškas priemones ir atsižvelgdamos į vietinį kontekstą bei besikeičiančias sąlygas, bibliotekos daro apčiuopiamą poveikį bendruomenės sveikatai, mokymosi efektyvumui, ryšiams su institucijomis ir kultūrinės veiklos galimybėms.

Vietos bibliotekos ir muziejai aktyviai palaiko gyvybingus socialinius ir institucinius ryšius, kurie skatina kūrybiškumą, išradingumą ir empatiją bendruomenėse, įvairiais būdais prisidedančiais prie asmeninės ir socialinės gerovės. Dėl šių unikalių savybių bibliotekos ir muziejai tampa itin svarbiomis institucijomis, įgalinančiomis pažangesnes įtraukties ir lygybės užtikrinimo priemones atskirtosioms visuomenės grupėms.

Ką čia bepridursi? Kartais nuo seno žinomas, gyvybiškai būtinas tiesas tenka „atrasti“ vis iš naujo...

Jūratė Čėsnaitė

Nuotraukos šaltinis – www.merriam-webster.com

Joomla SEF URLs by Artio