Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje viešėjo impozantiška brandžių asmenų trijulė. Gyvenimo rudens palytėti, nemažą savo asmeninio laiko riekę atriekę kultūros patyrimui ir puoselėjimui, šie kūrybingi žmonės atvyko į Alytų kiekvienas savame amplua.

Teresė Bužokaitė-Šikšnelienė atvežė subtilią fotografijos parodą, atskleidžiančią vidinius ir išorinius medžio slėpinius. Alytiškiams ji pristatė nuotraukų ciklą pavadinimu „Tekstūra/faktūra“. Kiekvienas medis yra išvagotas nepakartojamų rievių ir vingių – lygiai kaip kiekvieno žmogaus pirštų galiukuose slypi vis kitas odos raštas – vis kita gyvenimo istorija.

Meninė fotografija – dalykas įnoringas, reikalaujantis geros intuicijos. Teresė – matematikos mokytoja, pomėgį fotografijai, matyt, paveldėjusi iš tėčio – praeityje garsaus Žemaitijos fotografo Konstantino Bužoko. Su fotografija susidūrusi nuo pat mažumės, natūraliai stebėjusi tėtės foto ateljė vykstančius stebuklus ji visais savo gyvenimo įspūdingiausiais momentais griebdavosi fotoaparato. Šiuo metu Teresę labiausiai žavi gamta. Švendubrės ąžuolas, vis besikeičiantis su kiekvienu metų laiku, paryčių migla, tarsi gyva vis apgobianti ir pamyluojanti kiekvieną užsimiegojusį augaliuką. Moteriai nepabosta stebėti ir stebėtis, grožėtis ir viską fiksuoti. Tuomet, anot Teresės, laukia sunkiausias darbas – atrinkti pačius vertingiausius kadrus, o kitus – ištrinti, palydėti užmarštin.

Juozas Šikšnelis alytiškių publikai pristatė savo literatūrinį kraitį ir visą rėdą išraiškingų drožinių. Medinukams ramiai smaksant parodoje, Juozas daugiausia atviravo apie savo, kaip rašytojo, nūdieną.

Juozas Šikšnelis – rašytojas, medžio drožėjas, akmens skulptorius ir bibliotekininkas „iki kaulų smegenų“. Yra išleidęs daugiau nei dvidešimt knygų – romanų, detektyvinių romanų, novelių bei pjesių rinkinių. Skaitytojams jis galbūt labiau žinomas kaip Raidas Dubrė, tačiau apie savo slapyvardį pats Juozas linkęs šmaikščiai kalbėti trečiuoju asmeniu – tarsi apie visai kitą rašytoją, kurio kūrybinė karjera kažkada buvo ir tarsi pasibaigė. Tiesa, autoriui kuklintis visai nevertėtų, mat jo kūrybinis kelias pažymėtas ne viena literatūrine premija.

„Visi apdovanojimai yra svarbūs, nes aš juos vertinu ne kaip atlygį ar įvertinimą už nuveiktus darbus, bet kaip avansą ir paskatinimą nuveikti ką nors daugiau, prasmingiau“, – sako Juozas Šikšnelis.

Šeiminiam Šikšnelių duetui draugiją subtiliai palaikė ilgametis knygos ir literatūros bičiulis Petras Zurlys. Jo gebėjimas prakalbinti pašnekovus ir šiuokart pasitarnavo kuo puikiausiai. Juozas ir Teresė pasisakė esantys mūzos vienas kitam ir dar pajuokavo, kad juos taip tvirtai draugėje laiko tik nekilnojamasis turtas. Tačiau, be abejo, jiedu yra pats svarbiausias vienas kito „kilnojamasis turtas“.

Taip smagiai besišnekučiuojant, jungtinis kultūros vakaras ėmė ir pasibaigė. Tačiau kai kas visgi liko. Teresės fotografijų parodą bibliotekoje dar bus galima apžiūrėti iki paskutinės rugsėjo mėnesio dienos. Tokį patį laiką gyvų išraiškų Juozo statulėlės ir bibliotekos lankytojai galės stebėti vieni kitus. O dar neperskaitytų Juozo Šikšnelio (Raido Dubrės) knygų visada bus galima pasiskolinti iš bibliotekos fondų. Visi mielai laukiami!

Jūratė Čėsnaitė

Vitalijos Pankienės nuotr.

Joomla SEF URLs by Artio