„Yra žmonių, kurie tarsi giminės - tokia yra ir Veronika. Susitinki ją po poros metų ir kalbi toliau apie tuos pačius Lietuvos dalykus, ką šnekėjom ir prieš porą metų labdaros koncerte Kaune, rinkdami aukas Ukrainos kariams. Šiandien vėl prisidainavom „Laisvės dainų“ koncerte Alytuje - ir toks jausmas, tarsi nė nebuvom išsiskyrę ilgesniam laikui... Paskui pagalvojau, o gal Veronika tokia pat giminė ir visai Lietuvai? Toks savas, paprastas, pozityvus, mylimas ir gerai pažįstamas žmogus“, - taip socialiniame tinkle mintis dėliojo rašytojas, režisierius, bardas Vytautas V. Landsbergis, grįžęs į Vilnių po renginio Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje.

Alytiškiai, žinoma, ilgai nemąstę pritartų: ogi tikrai - folkloro dainininkė Veronika Povilionienė ir jiems yra sava. Ir ne tik todėl, kad dzūkiškose Kapčiamiesčio pieskose užaugusi. O dar ir todėl, kad kiekvienas dzūkas puikiai jaučia, kuris žmogus yra cikrinis.

Bet apie viską iš pradžių...

Jurgio Kunčino viešoji biblioteka Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga pakvietė prisiminti laisvės dainas - švęsti iš visos širdies! Tad alytiškiai turėjo progą susitikti su dviem išskirtinėmis asmenybėmis: lietuvių folkloro dainininke Veronika Povilioniene bei rašytoju, režisieriumi, bardu Vytautu V. Landsbergiu. Koncerte skambėjo ir autentiškos lietuvių liaudies dainos, ir Vytauto V. Landsbergio kūryba. Dainingiems dzūkams buvo puiki proga ne tik ausį pamaloninti, bet ir patiems vokalą parodyti. Publiką užklupo širdį glostantis gerumas – pamažėle mėgautis neskubriai vinguriuojančiomis senosiomis lietuvių dainomis. O juk jos šias dienas pasiekė nesuskaičiuojamą daugybę kartų dainuotos ir iš kiekvieno dainininko po kruopelytę savitumo įgavusios.

Anksčiau žmonės ir susikalbėdavo per dainą, ir visus darbus, visus įvykius ja palydėdavo. Negerovių ir priespaudos laikais daina visada lietuvį gelbėdavo ir būdavo originali protesto forma. Vien ko vertos, kokius klodus atveria partizanų, tremtinių dainos!.. Pasak, Veronikos Povilionienės, anais laikais kaimo muzikantai buvo tikri intelektualūs nusikaltėliai – dažnai su saugumo tarnybomis reikalų turėdavo.

„Mūsų seneliuose ir tėvukuose dar yra tos protėvių dvasios. Koks dar 100-metis?! Mes prieš tūkstantį metų jau buvom. Ir kas pasakė, kad tik lietuvių dainos liūdnos? Nežinau nei vienos tautos, kurios tikrosios liaudies dainos būtų linksmos. Tas liūdesys, ta nuovoka, mus visus amžinai kamuoja“, - sakė Veronika Povilionienė.

„Dainose tiek daug visokių psichologinių, dvasinių reikalų. Kai nutinka kokia nelaimė – kalbi pirmiausia ne „Tėve mūsų...“, o niūniuoji liaudies dainą, kurioje užkoduoti tokie klodai... Liaudies dainos yra meditacija. Net dainos apie mirtį. Ta meditacija paruošia žmones tam, kad gyvenimas yra visoks, o kartais – be galo baisus. Visi klausia, kodėl lietuvių pasakos tokios baisios. Todėl, kad jos parodo, kas gali atsitikti. Atėjus baisiems laikams, žmonės jau būna pasiruošę“ – mintimis dalijosi Vytautas V. Landsbergis.

Apie visas ištikusias negandas likę prisiminimai tautos pasąmonėje. Vienas tokių, dar neužsitraukusių, skaudulių – partizanų likimas. Tautos ir žmonių istorija atsispindi ne vien dainose, bet ir kitose išraiškos priemonėse, pavyzdžiui - kino.

„Kaip tik dabar kuriame filmą apie Adolfą Ramanauską-Vanagą. Tiksliau, du filmus. Vienas jų, dokumentinis, filmuojamas ir Alytuje. Jį planuojame baigti iki Kalėdų ir būtinai atvešime jums parodyti. Baigiame rašyti scenarijų ir vaidybiniam filmui. Jį rašo Jono Vaitkaus kurso studentai. Bus įdomu pamatyti, kaip jauni žmonės viską per save perfiltruos, ir koks rezultatas gausis“, - pasakojo filmų režisierius Vytautas V. Landsbergis.

Pažadas išgirstas – alytiškiai įsidėmėjo ir žada kantriai laukti. O belaukdami ir patys mąsto, ką darbštaus ar kūrybiško galėtų savo kraštui nuveikti. Juk, pasak Veronikos Povilionienės, Lietuvoj dar niekas niekada nemirė iš bado - čia mes gimėm, čia būsim palaidoti ir čia dvaselėmis sugrįšime...

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Joomla SEF URLs by Artio