Susipažinus su nepublikuotais Rimo BUROKO eilėraščiais, kurių dalis pristatoma šiame puslapyje, iš karto aišku, kad prieš mus - neeilinis talentas. Vietomis išsiskleidęs, kartais – ne. Nespėjo...
    Dalis šių tekstų, matyt, ir paties autoriaus būtų priskirti juodraštiniams variantams. Bet netgi techniškai ,,buksuojantys” pulsuoja labai stipria energija ir gyvybe, turi prasminius taškus. Plika akimi matyti, kad rašyti jie ne iš nuobodulio ar iš noro vadintis poetu, o iš gilios vidinės būtinybės.
    Turint minty, kad šių eilėraščių autorius mirė labai jaunas, vos dvidešimt šešerių, tarsi savaime peršasi klausimas: ”Kas būtų, jeigu būtų?..” Bet iš esmės, tai klausimas, į kurį negali būti atsakymo.
Yra tai, kas yra. Ir tai, kas yra, tikrai talentinga.

Donaldas KAJOKAS

Jums vėjas už mane atvers vartus…
Dabar, kai mano švelnumas…
Vėjas, užuolaida, sapnas, rojalis…
Pavasarį Vilniaus palėpėse…
Miglotų tiltų švelnumas…
Dieve mano kokia pavargusi…
Palėpė, kur geriama, laukiama ryto…
Šiukšlyne, kur saulė sudužusio džiaugsmo…
Ir skurdų praeities vitražą…
… o virš manęs tik gilūs spalio medžiai…
  Saulėj ir lapuos žaidžia vaikai…
 

Jums vėjas už mane atvers vartus
į saulėtą ir tuščią sodą,
kur kapela šešėlių groja
ant lapų menuetą apie mus

 Ak, meile mano, visa užmiršta,
bet argi moka saulė priekaištaut
ji vėl su vėju kris į plaukus tau,
ir mano rankos taip mokėjo kristi…