Minėdama trisdešimties metų sukaktį, Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka kviečia susipažinti su žmonėmis, kurie yra neatsiejama bibliotekos dalis: nepailstančiais renginių lankytojais, knygų mylėtojais, (ne)matomais darbuotojais ir visais tais, kurie savo buvimu ir iniciatyva kuria kasdienį bibliotekos gyvenimą.

Šįkart jūsų dėmesiui pristatome meniškos prigimties ,,kunčinukę“ – Leokadiją Sušinskaitę, kurios nuoširdi šypsena alytiškius bibliotekoje pasitinka jau beveik dvidešimt metų, o taiklūs jos patarimai padeda neapsisprendžiantiems, kurią knygą verta skaityti. Tačiau literatūra – ne vienintelis Leokadijos pomėgis.

Neseniai atrasta bibliotekininkės aistra – molis. Nors keramika Leokadija užsiima dar visai neilgai, jos kūrybos darbai niekaip neįsipaišo į pradedančiųjų kategoriją. Sunku patikėti? Tuomet kviečiame atvykti ir pamatyti!

Leokadijos Sušinskaitės keramikos darbų ekspoziciją rasite Bendrosios skaityklos prieigose.        Adresas: Seirijų g. 2, Alytus. Paroda veiks iki balandžio 17 d.

Dėl visko kalta pandemija

Prisimindama savo pirmąjį susitikimą su moliu, Leokadija pažymi pandemijos laikotarpį, kuris paskatino ieškoti naujų veiklų ir būdų realizuoti savo kūrybines idėjas. ,,Viskas uždaryta, o aš – veiklus žmogus. Todėl su dukra nusprendėme internetu parsisiųsti molio. Pirmieji mano darbai – puodeliai – kreivoki, bet visai neblogi.“ – taip savo pirmuosius kūrybinius eksperimentus apibūdina Leokadija.

Netrukus ji pradėjo gaminti ir pakabukus bei vazeles, o visų šių bandymų kelias nuvedė tiesiai į Kauno taikomosios dailės mokyklą, įsikūrusią netoli Alytaus miesto sodo. Čia Leokadija susitiko su mokytojomis Judita Gavenoniene, Daiva Sakaliene ir Danute Garlavičiene, kurioms yra dėkinga už galimybę įvaldyti įvairias keramikos technikas bei pažinti jų vingrybes ir subtilybes. O jaukiame bendraminčių rate „krimsti“ mokslus – daug smagiau. ,,Molio“ draugės parodos atidarymo metu džiaugėsi kolegės sėkme, linkėdamos Leokadijai ne tik tarptautinių parodų, bet ir keramikos degimo ,,pečiaus“. O mes – jau žinome, kur Leokadija taip nekantriai skuba, išlydėjusi paskutinį dienos lankytoją!

Lėkštėje atsispindintis pasaulis ir darbai-numylėtiniai

Žvelgiant į Leokadijos kūrinius kyla įvairiausių asociacijų: žirafa, gelsvas smėlis ir jūra, Afrika... naktinis dangus, Paukščių tako galaktika. Kiek žiūrovų – tiek ir interpretacijų! O pati Leokadija atvirauja, kad įdomiausias kūrybos momentas ir yra būtent netikėtumo aspektas, kuris atsiskleidžia pasitelkus įvairias skirtingas glazūravimo technikas. 

Kaip ir kiekvienas kūrėjas, Leokadija turi darbų, kurių jai nesinorėtų parduoti – tai unikalūs lipdiniai, pasižymintys išskirtiniais glazūros elementais, kurių antrą kartą sukurti, greičiausiai, jau nebepavyktų. O norintys palaikyti kūrėją ir įsigyti sau mielą keramikos dirbinį, turėtų suskubti – dauguma eksponatų buvo rezervuoti, vos spėjus „nutūpti“ ant lentynų!

Pavasariu dvelkianti Leokadijos Sušinskaitės keramikos darbų ekspozicija veiks iki balandžio 17 d.

Kviečiame apsilankyti!

Nuotr. Ilonos Krupavičienės

Agnė Grigaliūnė

Jau daugiau kaip šimtą metų Alytuje gyvuoja orkestras. Tačiau turbūt retas iš mūsų, besigerėdamas skambia ir iškilminga jo skleidžiama muzika, susimąstome, kas yra orkestras? Kuo jis skiriasi pavyzdžiui nuo simfoninio orkestro? Drąsiai galime didžiuotis, kad mūsų gimtajame mieste yra tokių muzikalių ir savo profesiją mylinčių žmonių kaip knygos „Dzūkijos krašto pučiamųjų orkestrai“ autoriai Rimantas Jočys ir Justina Jočytė-Orinienė, kurie atliko didelį ir prasmingą darbą – atskleidė mums viską apie Dzūkijos krašto orkestrus socialiniu, pedagoginiu, istoriniu, kultūriniu, psichologiniu bei pedagoginiu požiūriu. Pro jų akylas akis nepraslydo nei viena detalė, viskas buvo kruopščiai surinkta, susisteminta ir taip gimė solidus leidinys, įprasminantis didingą orkestrų funkciją – juk ne kas kitas, o būtent jie groja per visas miesto šventes, priimant svarbius svečius ar net valdžios atstovus.

Į emocijų bei sentimentų kupiną vakarą gausiai susirinko tiek vakaro svečiai, tiek daugiau apie pučiamųjų orkestrų atsiradimą norintys sužinoti žingeidūs alytiškiai. Renginį, skirtą Dainavos metams paminėti, pradėjo sveikinimo žodį tarusi vicemerė Jurgita Šukevičienė, kuri didelį dzūkišką ačiū skyrė už svarbią ir reikšmingą orkestrų veiklą bei knygą, kuri leidžia panoraminiu žvilgsniu nukeliauti per visą turiningą jų gyvavimo istoriją. Kadangi prof. dr. Aldona Vilkelienė negalėjo dalyvauti, jos žodį susirinkusiems perdavė Alytaus muzikos mokyklos direktorė Gabrielė Dambauskaitė, o šios įstaigos jaunieji atlikėjai dovanojo skambiai besiliejančią muziką. Prisiminimais apie patį geriausią laiką, praleistą kartu su bendraminčiais repetuojant sklepe, dalijosi iš Amerikos atvykęs garbingas svečias – kolekcininkas, kineziterapeutas Samuelis Tacas. Įdomių istorijų nepašykštėjo ir Zenonas Gramackas, Vytautas Pavilionis, Gintautas Rakauskas, Algirdas Kunčinas, Daiva Gudzinevičienė, taip pat buvęs Jočių mokinys Povilas Labukas. Gražių žodžių knygos autoriui Rimantui Jočiui negailėjo Sausumos pajėgų Ulonų bataliono kapelmeisteris vyr. leitenantas Ramūnas Valaitis, taip pat ir kiti į knygos pristatymo renginį atvykę žmonės, ypač daug pagyrų nuskambėjo už pastangas ugdant jaunąją muzikantų kartą.

Kaip sakoma, istoriją geriausia yra užrašyti – tai ne tik atminimo dovana ateities kartoms, bet ir pačių knygos sudarytojų ilgamečio ir tikslingo darbo įprasminimas bei svarus indėlis į Dzūkijos krašto ir kultūros istoriją, turintis išliekamąją vertę. O jausmas, apimantis klausantis pučiamųjų orkestrų muzikos, išties pakylėja...

Nuotr. Ilonos Krupavičienės

Indrė Navickė

Pirmadienio vakaras bibliotekoje buvo ypatingas – čia skambėjo ne paprasta poezija, o iki skausmo jautrios eilės tiesiai iš fronto, kurias visi susirinkusieji galėjo klausytis dvejomis kalbomis: ukrainiečių ir lietuvių. „Nenugalimas ir švelnus“ tai bendras Lietuvos ir Ukrainos projektas, kurio iniciatorė ir sumanytoja yra mūsų jubiliejinių, dešimtųjų „Imbiero vakarų“ laureatė Lesia Mudrak. Vakaro svečius pasveikino Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos vadovė Vida Grišmanauskienė, primindama mums visiems, kokie mes esame laimingi, kad galime laisvai ir nevaržomai dalintis kūryba, muzika ir, žinoma, bendryste: „Tai apie ukrainiečių tautą, apie stiprybę ir tuo pačiu apie kultūrą. Kai tu esi nenugalimas ir visada švelnus, net ir tokiomis aplinkybėmis, kurias apskritai ne dažnas vakarietis galėtų ištverti“.

Nemaža dalis ukrainiečių poetų šiuo metu yra pasiėmę ginklą ir iškeliavę į karo frontą, kad apgintų savo šalies laisvę. Iki to laiko jie gyveno įprastą, kūrybingą gyvenimą – tokį, kokį dabar gyvename mes: knygų pristatymai, susitikimai bibliotekose, diskusijos kultūros centruose, o šiandien jie rankose laiko ne plunksną, o automatą. Kažkada buvę jautrūs menininkai, pasikeitus aplinkybėms tapo puikiais kariais, dienas leidžiančiais apkasuose, bet randantys laiko kurti, o rezultatu dalintis su kitais. Tylos minute buvo pagerbti ir jau žuvę didvyriai, kurie amžiams įeis į laisvos ir demokratiškos Ukrainos istoriją.

Didelį ir reikšmingą darbą susitikimo metu atliko Anton Popov, kuris vertėjavo abejomis kalbomis, idant visi suprastų tiek tekstą, tiek kontekstą. Jautriai ir įtaigiai eiles lietuviškai skaitė aktorius Tomas Pukys, o už skambius muzikinius intarpus dėkojame Alytaus Jaunimo centro pianistams bei jų mokytojoms Irena Vaitkevičienei bei Linai Kaminskienei. . Didžiąją dalį eilėraščių į lietuvių kalbą išvertė Antanas A. Jonynas, kuris apgailestavo, kad tokį jautrų vakarą negali būti kartu. Buvusi ilgametė bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė pastebėjo: „Simboliška, jog šis poezijos vakaras Alytuje skamba būtent čia, nes ukrainietišką literatūrą biblioteka jaukinasi jau nuo 2016 metų, kai rašytoja Kateryna Kalytko (Vinica) dalyvavo trumposios prozos skaitymuose Imbiero vakarai.“ Visi tikime, kad ateis laikas, kai talentingų ukrainiečių neišdildoma patirtimi paremta kūryba pasklis po visą pasaulį, na, o kol kas nepavarkime remti savo kovojančių ir nepasiduodančių brolių, kurių prasmingos eilės mūsų širdis šildė net iš fronto...

Nuotr. Ilonos Krupavičienės

Indrė Navickė

Tradiciškai kiekvienais metais vykstančios „Lietuvių kalbos dienos“ šiemet bibliotekoje suskambėjo gražiausiomis spalvomis – alytiškius stebinome ne tik renginių gausa, bet ir jų originalumu! Įvairios, lietuvių kalbos puoselėjimui skirtos veiklos įtraukė tiek pačius mažiausius skaitytojus, tiek ir vyresnės kartos kultūrinio vyksmo mylėtojus. Prasidėjusios Vasario 16-tą dieną šurmuliuoti baigė tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse.

Per šį gana trumpą laiko tarpą bibliotekoje, jos padaliniuose bei įvairiose miesto erdvėse šiuolaikiškai ir kartu tradiciškai atskleidėme lietuvių kalbos grožį ir išskirtinumą, geriau pažinome dzūkų tarmę, prisiminėme lietuvių kalbai nusipelniusias asmenybes, gyvenusias Dzūkijos sostinėje, ir turiningai kalbos istorijai svarbias vietas.

Smalsiems miestelėnams buvo pristatyta vienos knygos paroda, kurioje eksponavome 1924 metais išleistą unikalų tautosakos leidinį Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Dainavos krašto liaudies dainos“, o visi norintys jį galėjo pamatyti Vieno kūrinio galerijoje prie Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filialo. Per Tarptautinę moters dieną dailiosios lyties atstoves (ir ne tik!) nustebinome Aklu pasimatymu su knyga, kuris šįkart pasklido po miegamuosius mūsų miesto rajonus. Kaip mėgstame sakyti – biblioteka tiesiai pas savo skaitytoją! Na, o daugiausiai dėmesio sulaukė mūsų pirmą kartą suorganizuotas žygis po kultūrinį Alytų „5723 literatūriniai sveikatos žingsniai“. Pasivaikščiojimo metu buvo aplankyta daug prasmingų bei turinčių ką papasakoti miesto vietų, o kelionės svečiai pažėrė įvairiausių negirdėtų faktų apie mūsų krašto šviesuolius. Nuostabi gidė, kurios žinios apie Dzūkijos sostinę yra tiesiog neaprėpiamos, Birutė Malaškevičiūtė pasakojo taip įtraukiančiai, kad visi klausėsi ausis ištempę ir nei truputį nepajuto artėjančio vakaro žvarbos. Paskutinėje stotelėje (Senamiesčio skvere) visus bendraminčius šildė karšta ir gardi, speciali bibliotekos 30-mečio arbata, kuri sujungė visus bendram įspūdžių aptarimui. Kas žino, gal sušilus orams maršrutą reikės pakartoti – juk Alytuje dar tiek neatrastų, ypatingų ir istoriškai turtingų vietų...

Renginių būta daug ir įvairių – sunku visus ir paminėti, bet svarbiausia, kad buvo pasiektas gražus ir prasmingas tikslas – išskirtinis dėmesys mūsų gimtajai kalbai. Norime padėkavoti visiems miestelėnams įsitraukusiems į Lietuvių kalbos dienų veiklas – tegul ši bendrystė gyvuoja ir toliau ugdo mus visomis prasmėmis!

Indrė Navickė

Pirmąjį pavasario pirmadienį Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka (Seirijų g. 2) fotografiją mylinčius miestelėnus subūrė į dvigubą renginį: buvo atverta žymaus fotomenininko Stanislovo Lukošiaus (1906–1997) paroda „Kitokio laiko nuojauta“ ir pristatytas solidus leidinys „Kaunas Stanislovo Lukošiaus žvilgsniu: tarpukario architektūra“, apie kurį išsamiau papasakojo jo sudarytojai dr. Gediminas Kasparavičius ir dr. Rokas Sinkevičius. S. Lukošius yra įvardijamas kaip vienas produktyviausių sovietinio Kauno dokumentuotojų (palikęs per 15 tūkstančių negatyvų!), kurio užfiksuotos fotografijos dabarties ir ateities miestiečiams gali papasakoti įvairiausių istorijų iš skirtingų laiko ir erdvės perspektyvų.

„Kitokio laiko nuojauta“ yra pirmoji iš trijų parodų ciklo, skirto pristatyti Miesto statybos projektavimo institutuose dirbusio fotografo Stanislovo Lukošiaus archyvą, saugomą Kauno miesto muziejaus fonduose. Parodai atrinktos nuotraukos, kuriose dėmesio centre atsiduria ne pastatai ir suplanavimas, bet žmonės, jų sąveika su miesto erdvėmis, kartais pasireiškianti aktyviu dalyvavimu, o kartais – vienišu sąlyčiu su aikštėmis, skverais ar besileidžiančiais laiptais. Čia, anapus ideologinio diktato ir epochos suformuotos kasdienybės šydo, galbūt šiek tiek atsidengia ir gilesnė būtis, kontrastuojanti su vyksmo laikinumu. Praeities ir dabarties santykis verčia aštriau kelti klausimus apie vos keliais dešimtmečiais nutolusią realybę, kurioje miestas staiga ima atrodyti keistas ir neatpažįstamas. Akivaizdu, kad nuotraukų autoriui rūpėjo tiek socialinės problemos, tiek nešiuolaikiškas, apnykęs kitų epochų paveldas. „Parodos pavadinimas – tai užuomina, kad atrinktos fotografijos skatina žiūrovą atsitraukti nuo kasdienės nušlifuotos realybės, kurios stabilumu ir tikrumu esame įsitikinę, panardina į netolimą praeitį, kurioje mūsų miestas staiga ima atrodyti keistas ir neatpažįstamas“, – pasakoja Kauno miesto muziejaus muziejininkas ir parodos kuratorius Rokas Sinkevičius.

Leidinys „Kaunas Stanislovo Lukošiaus žvilgsniu: tarpukario architektūra“ – tai jau antroji publikacija iš serijos, skirtos fotografo daugiatūkstantiniam nuotraukų, negatyvų ir diapozityvų archyvui. Šįsyk tema – įvairialypė tarpukario Kauno architektūra, nuo pavienių objektų iki platesnių panoramų, nuo būdingesnių to meto statybai tendencijų iki novatoriškų reiškinių ir atskirų architektų braižo detalių, nuo kuklesnių vienaukščių-dviaukščių gyvenamųjų pastatų iki valstybinės ir savivaldybės reikšmės visuomeninių projektų, iki šiol stebinančių savo monumentalumu. Kruopščiai specialistų atrinkta ir jautriai meniškai sudėliota vizualinė medžiaga kuria saulėto, pažangaus, ekonominį ir mentalinį šuolį patiriančio tuomečio miesto įspūdį.

Parodos atidarymo ir knygos pristatymo renginyje dalyvavo leidinio autoriai dr. Rokas Sinkevičius (etnologas, humanitarinių mokslų daktaras, Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas, besidomintis žodine istorija ir atsiminimais apie ginkluotą pogrindį, sovietų represijas, su tuo susijusių dvasinių patirčių pasakojimais) bei dr. Gediminas Kasparavičius (istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Kauno miesto muziejaus muziejininkas, o jo mokslinių interesų kryptis – Lietuvos socialinių grupių, ekonomikos, transporto bei Kauno kultūros ir kasdienybės istorija).

Kviečiame visus į savotišką pasivaikščiojimą po virsmą išgyvenantį Kauną, kur fotometraštininku praminto Stanislovo Lukošiaus fotografijos atskleis dviejų miestų susidūrimą: senosios Laikinosios sostinės ir naujai statomo socialistinio pramoninio Kauno.

Paroda bibliotekos salėje viešės iki kovo 31 dienos. Būtinai apsilankykite!

Nuotr. Ilonos Krupavičienės

Indrė Navickė

2023 m. vasario mėnesį Dokumentų komplektavimo ir katalogavimo skyriaus darbuotojos sutvarkė ir perdavė skaitytojus aptarnaujantiems bibliotekos padaliniams 486 fizinius vienetus 186 pavadinimų knygų (165 nauji pavadinimai).

Rachel Trethewey biografinė knyga „Churchillio dukterys“

Knyga mėgstantiems biografinę literatūrą. Autorė ypatinga. Ji parašė jau ketvirtą biografinę knygą. Pirmą kartą ne apie Winstoną Churchillį, o apie jo dukras. Dukros – ne tik aukštuomenės damos, bet ir įdomios savo charakteriu, išlaikiusios ryšį su įžymiuoju tėvu. Informatyvi, rimta knyga. Būtinai perskaitykite. Išsamiau

Karen Swan romanas „Vidurnaktį sningant“

K. Swan gerbėjai sukluskite – ši knyga vertinama kaip viena geriausių šios rašytojos knygų. Tai ir vėl aistra, viltis, meilė... Tai – GYVENIMAS. Mėgaukitės istorija, kol dar ilgesni nueinančios žiemos vakarai. Išsamiau

Claudia Hammond psichologinė knyga „Menas ilsėtis“

Žymi britų rašytoja C. Hammond kviečia ilsėtis. Taip, taip, teisingai supratote – ilsėtis. Branginti poilsio minutes, dienas. Gyvename tokiame greitame pasaulyje, tad pabandykime be kaltės ir susierzinimo jausmo atsipūsti. Perskaitykite ir sužinosite, kad poilsis reikalingas ir psichinei, ir fizinei sveikatai. Išsamiau

Andriaus Kleivos socialinės gyvensenos knyga „Ką veikia Japonija“

Kai kurie skaitytojai jau perskaitė A. Kleivos knygą „Kaip veikia Japonija“. Labai apsidžiaugs perskaitę ir naują šio autoriaus knygą. Neturistinė Japonija. Įdomi, šiek tiek paslaptinga ir mistinė šalis. Verta pakeliauti, kad ir ant minkštos sofos su šia knyga rankoje. Išsamiau

Chiara Pasqualetti Johnson biografinė knyga „Pusryčiai pas Audrey“

Knyga apie britų aktorę, modelį, humanistę Audrey Hepburn. Ji neprilygstama grakštumo ir moteriškumo ikona, bene mylimiausia diva kino istorijoje. Šioje puikiomis nuotraukomis iliustruotoje biografijoje pasakojama apie neįtikėtiną Audrey gyvenimą nuo pirmųjų karjeros metų iki pasaulinės šlovės. Daug dėmesio knygoje skiriama jos humanitariniam darbui UNICEF.

Pati aktorė gyvenimo prasmę išdėstė dviem trumpais sakiniais: „Gyventi reiškia duoti. Jei nebenorėsi duoti, nebeturėsi dėl ko gyventi“. Išsamiau

Colin Falconer istorinis biografinis romanas „Haremas“

Anglų kilmės australų rašytojo C. Falconer istorija apie sultoną Siuleimaną, vadintą Puikiuoju, ir jo mylėtą moterį. Jis turėjo viską: turtus, valdžią ir galimybę rinktis iš daugybės gražiausių savo imperijos moterų. „Haremas“ reiškia „uždraustas“. Uždraustas vyrams. Kadaise tik sultonui – vieninteliam visaverčiam, lytiškai pajėgiam vyrui – buvo galima įžengti pro geležimi kaustytas duris. Bet kodėl, pamilęs vieną, jis atsisakė haremo ir vedė? Tai istorija apie aistras, intrigas pasaulyje, kuriame viskas visai ne taip, kaip atrodo. Išsamiau

Ellen Tout „Išsami veganiškos mitybos knyga: kaip suvalgyti viską“

E. Tout, tvarumo ekspertė ir veganė, trokšta maksimaliai padidinti veganizmo teikiamą naudą, nes veganiška mityba – nuostabus būdas saugoti mūsų planetą. Autorė siūlo laikyti šią knygą visko suvalgymo enciklopedija. Kiekvienas skyrelis skirtas kuriam nors vaisiui, daržovei ar žolelei. Jame pateikiama žinių apie maistines medžiagas ir tai, kaip geriausia maistą laikyti ir konservuoti, kada jo sezonas ir kaip jį suvalgyti visą, net ir tas dalis, kurias paprastai išmetame. Tikrai pasisemsite įkvėpimo. Išsamiau

Slavenka Drakulić biografinis romanas „Dora ir Minotauras: mano gyvenimas su Pikasu“

Romane „Dora ir Minotauras“ S. Drakulić pagal rastą Doros užrašų knygelę atkuria jos gyvenimą, kančias, džiaugsmus ir kasdienybę. Žymiausias XX a. dailininkas Pablas Pikasas ir jo mūza Dora Mar: fotografė, menininkė, moteris. Kokie buvo jų santykiai? „Dora ir Minotauras“ – didingas moters, kuri dalijosi gyvenimu ir idealais su meno genijumi, portretas. Išsamiau

„Dzūko genomo beieškant“

Leidinyje, kurį bibliotekai padovanojo Alytaus kraštotyros muziejus, pateikiami Alytaus kraštotyros muziejuje 2022 m. birželio 15–16 d. vykusios mokslinės konferencijos pranešimai. Kas yra dzūkas, kuo ypatinga Dzūkija, kas lėmė čia įsikūrusių žmonių gyvenimo būdą, formavo jų charakterį, išvaizdą, kokia yra šiandienos alytiškio tapatybė – šie ir kiti klausimai buvo gvildenami mokslinėje konferencijoje. Kviečiame Dzūkijos ir kitų regionų gyventojus, neabejingus savo krašto istorijai, tapatybės ieškotojus, dabarties kultūros dalyvius pabandyti atrasti tą unikalų dzūko genomą konferencijos pranešimų tekstuose. Išsamiau

Giedriaus Bernatavičiaus, Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės, Vilmantės Petrusevičienės ir Birutės Švagždienės biografinė knyga „Pažintis su Anzelmu Matučiu: pasakoja muziejaus eksponatai“

Knyga – Alytaus kraštotyros muziejaus dovana bibliotekai. Leidinys skirtas Alytuje gyvenusiam ir kūrusiam vaikų poetui Anzelmui Matučiui.

Tekstuose nauju žvilgsniu įvertinama poeto kūryba ir jos aktualumas, dalijamasi prisiminimais apie susitikimus su poetu kūrybingu Pauosupio laikotarpiu ir miške pastatytą šešiasienį medinį namelį-Drevę, pasakojama apie A. Matučio namus bei beveik nepakitusį darbo kambarį, kuriame saugoma poeto asmeninė biblioteka ir H. K. Anderseno garbės diplomas... Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir praturtinta 22 QR kodais, kuriuos nuskaičius galima pasižiūrėti trumpus filmukus ar virtualiai apsilankyti A. Matučio memorialiniame muziejuje. Linkime smagios pažinties su vaikiškiausiu vaikų poetu Anzelmu Matučiu. Išsamiau

Robert Service istorinė knyga „Paskutinis caras: Nikolajus II ir Rusijos revoliucija“

Britų istorikas R. Service nagrinėja paskutinius caro Nikolajaus II gyvenimo metus: nuo karūnos atsisakymo iki tragiškos žūties kartu su visa šeima. Caras Nikolajus II yra kontroversiška XX a. istorijos figūra. Vieni juo žavisi ir teisina kaip mylintį vyrą ir tėvą, iš visų jėgų mėginusį apsaugoti Rusiją nuo aršių revoliucionierių; kiti jį kritikuoja, pateikdami visai kitokį vaizdą. Autoriaus nuomone Nikolajus buvo ir vienoks, ir kitoks – sudėtingas, prieštaringas ir kaip asmenybė, ir kaip vadovas. Iki šiol nenaudoti šaltiniai, analizuojami caro dienoraščiai ir užrašyti pokalbiai. Tikrai patiks istorijos mėgėjams. Išsamiau

Vykinto Vaitkevičiaus pažintinė knyga „Dainavos žemės šventvietės“

Pristatome Dainavos krašto šventvietėms skirtą, gausiai iliustruotą leidinį iš serijos „Senosios Lietuvos šventvietės“. Šioje knygoje rasite pirmą kartą sutelktas išsamias žinias apie istorinės Dainavos žemės dalies, apimančios Varėnos rajoną ir Druskininkų savivaldybę, šventuosius miškus, medžius, kalvas, akmenis, ežerus, raistus, upelius ir šaltinius. Patyrinėkime savo Tėvynės žemėlapį, perskaitykime pasakojimus apie Žemę, pažinkime Lietuvos vietas, kuriose juntama šventybė, tebesaugomas ryšys su protėviais, patiriama laimė ir įgaunama sveikata. Išsamiau

Vorkuta… Stebinanti kontrastais – namais vaiduokliais, sovietinės imperijos reliktais, palydovinio ryšio antenomis virš elnių augintojų jurtų. Stingdanti, bet kartu ir šilta… Be politikos, be perdėto pakilumo ar noro pažeminti. Su ironiška, liūdna, natūraliai žmogiška kasdienybe, apsupta nuostabaus gamtos grožio, dažniausiai skendinti sniege, bet gyva…

Taip ant tremtinių kaulų pastatytą gyvenvietę savo fotografijų albume „Vorkuta – 67-oji paralelė“ pristato daugiau nei trisdešimt metų gamtą, kalnus, žmones, kasdieninį jų gyvenimą fiksuojantis kaunietis verslininkas, keliautojas ir fotomenininkas Raimondas Puišys. Pirmąją pavasario dieną jis Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos fojė (Seirijų g. 2) atvėrė fotografijų parodą „Vorkuta. 67-toji paralelė. Lietuvių pėdsakais“, kuri sudomins ne vieną gamtos ir nepagražintų realybės akimirkų mylėtoją.

Raimondo Puišio asmenybę sunku pristatyti trumpai ir glaustai. Tai keliautojas, fotografas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys (2008 metais jam suteiktas ir meno kūrėjo statusas), 2022 metais priimtas į Lietuvos Žurnalistų sąjungą. R. Puišys gimė 1963 m. Jurbarke, augo Alytuje, baigė studijas tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete. Fotografuoti menininkas pradėjo keliaudamas. R. Puišys yra konkurso „Gamta – mūsų namai“ laureatas, Lietuvos ir Rusijos fotografijos konkursų prizininkas. Fotomenininkas yra surengęs per 70 personalinių parodų skirtingomis temomis Lietuvoje ir užsienyje. Nuotraukos publikuotos įvairiuose šalies dienraščiuose. Yra išleidęs tokius meninės fotografijos albumus: „Aukštumos. Žemumos“ (2012), „Vorkuta – 67-oji paralelė“ (2016), „Ekspedicija „Lai vėjus‘2021“ (2022), skirtą Pauliui Normantui atminti, ir virš 10 nedidelių albumų apie Lietuvos miestelius ir žmones.

Fotomenininkas Raimondas Puišys Vorkutoje, atšiaurioje lietuvių tremties ir gulagų žemėje už Šiaurės poliarinio rato, lankėsi tris kartus, norėdamas nufotografuoti ją skirtingais metų laikais ir parodyti didžiausius jos kontrastus. O jie juntami ir gamtoj, kur po ilgos speiguotos poliarinės žiemos vos dvejiems mėnesiams nušvinta vasara, ir didžiausiame užpoliarės mieste, kurio senoji dalis, nelikus lagerių ir uždarius daugelį anglies šachtų, pavirto vaiduokliu. Nuo civilizacijos nutolusios Vorkutos gatvėse R. Puišį stebino sovietinius laikus ir komunistų partijos veikėjus šlovinantys paminklai, lozungai, sena technika, kiti buvusios imperijos reliktai…

Jeigu ir Jūs mylite gyvąją gamtą ir žmones, Jus žavi kultūrinis paveldas, kelionės, ekspedicijos ir kalnai bei domina gamtos, aplinkos ir žmogaus kaitos būsenos, prisodrintos dvasinio ir socialinio gyvenimo aspektų – pažintis su šia paroda yra kaip tik Jums!

Fotografijos bibliotekos erdvėse bus eksponuojamos iki kovo 31 d., kviečiame apsilankyti!

Nuotr. Ilonos Krupavičienės

Indrė Navickė

Auksinių rankų tautodailininkas Petras Pranckevičius alytiškių bendruomenę pakvietė į jaukų pasibuvimą Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Čia, gausiame bičiulių, giminių, buvusių bendradarbių ir kraštiečių būryje, jis pristatė naują knygą simboliniu pavadinimu „Medžiai suradę namus“. Knygos autorių kalbino kitas vakaro svečias – radijo laidų vedėjas Liudas Ramanauskas.

Kryždirbio, skulptoriaus, baldžiaus Petro Pranckevičiaus darbai išsibarstę ne tik po Lietuvą, bet ir užsienyje. Dauguma jų viešai nedemonstruojami, tad smalsautojams tikrai bus patrauklus knygos „Medžiai suradę namus“ turinys. Tiesa, pravartu pavartyti ir ankstesniąją knygą – prieš septynerius metus skaitytojus pasiekusį monografinį albumą „Ranka rankon su medžiu“.

Petras Pranckevičius sakosi su medžiu draugaujantis nuo keturiolikos metų. Staliaus ir baldininko specialybės mokėsi Kaune, dirbo Vilniaus baldų, Alytaus medvilnės kombinatuose. Ypač geros sąlygos kurti jam buvę Alytuje.

„Alytaus medvilnės kombinatas, kuriame dirbau 23-us metus, buvo didžiulė „karalystė“, vien jo administracijai reikėjo 11-os aukštų pastato. Įmonė smarkiai plėtėsi: man su dvidešimties stalių komanda reikėjo pagaminti neserijinių baldų kabinetams, poilsio erdvėms, kavinei, valgyklai. Kombinatas turėjo ir Kultūros rūmus, kurie po Vilniaus Operos ir baleto teatro buvo didžiausias kultūros renginiams skirtas pastatas Lietuvoje. Juose tik kėdės buvo gamyklinės, o visa kita – repeticijų, kino ir šokių sales, kavines, barą, banketų salę, baseino ir saunos erdves – reikėjo įrengti mums patiems,“ – pasakoja Petras Pranckevičius.

Lietuvai tapus nepriklausoma, nagingam alytiškiui atsivėrė kitos perspektyvos – jis tapo tautodailininku, drožė skulptūras, kūrė kryžius. Už pastaruosius darbus ne kartą pelnė respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ Alytaus apskrities regioninio turo apdovanojimus.

Beveik visos Petro Pranckevičiaus skulptūros bei kryžiai stovi atvirose erdvėse, bet per gerą pusšimtį metų jis yra pagaminęs ir daug vienetinių baldų, kuriuos mato tik jų šeimininkai ir svečiai. Todėl autoriui gimė mintis „suburti“ šiuos savotiškai pasislėpusius darbus į vieną būrį naujoje knygoje. Petras sakosi norįs palikti atminimą apie savo darbus, nes, „kai pasižiūri į pasą, kur skaičiukai surašyti, tai žinai, kad iki begalybės jų nebus“. O gyvasis Petro pėdsakas Alytuje matyti visur, tad kūrėjui iš ties džiugu stebėti besiskleidžiančią jo perduotą patirtį:

„Nebuvo minties to, ką išmokau, laikyti tik sau – norėjosi ta patirtim dalintis. Kai penkerius metus dėsčiau Alytaus dailiųjų amatų mokykloj, mokinius kaip nuluptus mačiau – juk pats kaip jie kadais buvau. Juos mokydamas amato stengdavausi sudaryti sąlygas, kad nesidomintys bent jau netrukdytų besidomintiems. Tarp pastarųjų yra Artūras Zienka, jis – dabar visame regione garsus skulptorius. Kitas mokinys, Kęstutis Benedikas, suorganizavo penkis tarptautinius plenerus skulptūrų parkui Alytuje sukurti. Jis prikėlė Anzelmą Matutį antram gyvenimui: skulptūros parke yra sukurtos šio poeto personažų motyvais“

Paklaustas, koks turi būti kūrybos ir praktiškumo santykis darbuose, Petras nedvejoja – geram darbe turi būti po šimtą procentų kiekvieno jų. Meistras sako, kad su medžiu, esą, reikia elgtis sąžiningai, mat kiekvienas medinukas turįs savitų savybių ir savų paslapčių.  Per pusšimtį metų sukūręs tiek kryžių, skulptūrų, laiptų ir baldų, jis sakosi jau gerai žinąs, kad medžio neapgausi.

Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos inf.

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Akcijos „Laisvė šviečia“ organizatoriai kviečia visus žmones Lietuvoje vasario 24 d. išeiti į miestų ir miestelių aikštes ir uždegti solidarumo žiburius bei aukoti „Radarom“. Šią dieną 17.30 val. alytiškius taip pat kviečiame susiburti Alytaus miesto Rotušės aikštėje.

„Praėjusiais metais pirmą karo dieną Vilniuje ir visoje Lietuvoje žmones pakvietėme išeiti į savo miestų ir miestelių aikštes palaikyti Ukrainos. Tada atrodė, kad viskas greitai baigsis, tačiau metai praėjo… Esminė šių metų žinutė yra „Tegu Laisvė šviečia. Tegu Laisvė skamba!“, – kviečia akcijos iniciatorė, režisierė, visuomenininkė Agnė Zalanskaitė.

„Nesustokite. Darykite tą patį“, - paklaustas, ką dar Lietuva galėtų padaryti, atsakė Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis.

Vasario dvidešimt ketvirtoji krauju įrašyta į modernaus, demokratiško pasaulio istoriją.

Paryčiais sovietmečio tironas nusitaikė į strateginius Ukrainos gynybos objektus ir visą laisvąjį pasaulį.

Žuvo dešimtys tūkstančių nekaltų žmonių, kankinamos ir niekinamos moterys, vaikai.

Nesuvokiamas žiaurumas nepalaužė valios gintis, negana to, Ukraina sutelkė laisvei neabejingus žmones visame pasaulyje.

UKRAINOS LAISVĖ YRA MŪSŲ LAISVĖ. Todėl NESUSTOKIME!

2023 m. vasario 24 d. 17.30 val. susitikime Alytaus miesto Rotušės aikštėje ir kartu ĮŽIEBKIME LAISVĖS ŠVIESĄ uždegdami atsineštas žvakutes.

Šviesk ir skambink. ŠVIESK IR SKAMBINK! 1482.

Kasdien. Iki pergalės!

Gyvenimas sukasi vis greičiau, mintis okupuoja rūpesčių virtinės, o žavingas poilsis po Dzūkijos pušele atrodo vis sunkiau pasiekiamas?.. Tokia situacija, tikriausiai, pažįstama daugeliui. Tačiau niurnėjimas čia tikrai nepadės, o išeitis paprasčiausiai laukia „už kampo“.

Geriausias vaistas nuo „perdegimo“ – nuoširdus panirimas į kultūrą. Pripažinkime, juk širdžiai mielam renginiui laisvą valandą savo planuose tikrai atrastume. Jaukūs pokalbiai su rašytojais, literatūros naujovės, meno parodos, paslaptingų kultūrų klubai, hipnotizuojantys rankdarbiai, akli pasimatymai su knyga... Visa tai ir dar daugiau kiekvieną mėnesį siūlo Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka.

Kaip patogiausia sužinoti apie renginius Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje?

Pirmas būdas – sekti informaciją bibliotekos interneto svetainėje – skiltyje „Mėnesio renginiai ir parodos“ ČIA;

Antras būdas – stebėti įvykius bibliotekos feisbuko paskyroje ČIA;

Trečias būdas – užsisakyti naujienlaiškius portale www.ibiblioteka.lt. Prisijungus eiti į „Mano paskyra“, tuomet skiltyje „Duomenų naudojimas“ pažymėti, kad sutinkate gauti bibliotekos naujienlaiškius:

Vieną kartą per mėnesį jus pasieks informacija apie bibliotekos organizuojamus renginius jūsų nurodytu el. pašto adresu. Savo sutikimus galėsite redaguoti bet kada, o taip pat atrasti ir kitų naudingų funkcijų.

Iki pasimatymo renginiuose!

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Kultūros ministerija kartu su partneriais vasario 23–26 d. vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje kviečia prisidėti prie paramos akcijos #PadovanokŠilumąBibliotekai.

Rusijos raketų atakų metu buvo apgadinta 70 proc. Černihivo miesto M. M. Kociubinskio viešosios bibliotekos pastato. Iš erdvių išvalius nuolaužas, įstačius langus, nuo vasaros biblioteka vėl tapo aktyviu kultūros židiniu miesto bendruomenei. Tačiau ukrainiečiai prašo padėti atkurti bibliotekos šildymo sistemą, taip išsaugant pastatą, o kartu ir gausų knygų, periodinių leidinių ir dokumentų archyvą. Prisidėdami prie šios akcijos ne tik paremsime Ukrainos kultūrą, bet ir suteiksime Černihivo miesto gyventojams šiltą prieglobstį karo metu.

„Ukrainos kultūros ministras Oleksandras Tkačenko prašo Europos šalių padėti išsaugoti ne tik esamus, bet ir apgriautus Ukrainos kultūros objektus, kad karui pasibaigus būtų galima juos visiškai atstatyti. Šio brutalaus karo metu, kurio vienas pagrindinių tikslų yra sąmoningas kultūros naikinimas, buvo sugriauta ar apgadinta daugiau nei 800 kultūros objektų. Atstatant Ukrainą, kultūrai turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys, nes ją gindami ukrainiečiai kartu gina ir visą Vakarų civilizaciją, ir būtent kultūra padės šaliai grįžti į visavertį gyvenimą, skatins tolesnį darnų vystymąsi“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.

„Karas prieš Ukrainą daugelyje gyvenimo sričių perdėliojo mintis ir akcentus. Ši šalis tapo kaip niekad artima. Žinias apie kolegas gaudau socialiniuose tinkluose, lengviau atsidūstu, kai prie jų šviečia žalias taškelis – prisijungęs. Pergalė bus, ir mes tuo neabejojame. Šalį reiks atstatyti ir mes prie to galime prisidėti. Kai pirmą kartą nuotoliniu būdu dar vasarą susisiekiau su černihiviečiais, jie paprašė padėti parengti bibliotekos renovacijos planą – europietiškos bibliotekos viziją. Smagu, kad jie tuo tiki. Šiandien pradėkime nuo šilumos Černihivo miesto M. M. Kociubinskio viešajai bibliotekai, kad neišblėstų jų tikėjimas, jog jie ne vieni kovoje, kad biblioteka gali būti rami vieta, kurioje miestiečiai laukiami, ir kad geri žmonės jais rūpinasi“, – kilniam tikslui prie akcijos prisijungti skatina Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė.

Apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos pirmininkė Edita Urbonavičienė tiki, kad prisidėdami prie akcijos ne tik sušildysime Černihivo bibliotekos erdves, bet ir leisime skaitytojams atrasti skaitymo malonumą saugiame ir šiltame prieglobstyje. „Pagrindinė viso pasaulio bibliotekų misija yra dovanoti skaitymo džiaugsmą. Tai džiaugsmas ateiti į biblioteką, pabendrauti su bendraminčiais, padiskutuoti apie skaitomas knygas ir pačiam jas skaityti. Tai bibliotekos dovanojama šiluma savo skaitytojams. Padovanokime ir mes šilumą Ukrainos bibliotekai. Padovanokime skaitymo ir bendravimo džiaugsmą ukrainiečiams. Padėkime Černihivo bibliotekai šiltai ir jaukiai pasitikti savo skaitytojus“, – kviečia E. Urbonavičienė.

Prie akcijos #PadovanokŠilumąBibliotekai prisidėti galima pervedant pinigus į VšĮ Vienas K paramos fondo specialią sąskaitą LT547300010175970761, arba Vilniaus knygų mugės metu kavinėje „Buffet by Chef the Viking“ perkant kavą. Jūsų pinigai bus skirti bibliotekos šildymo sistemai atkurti.

Akciją organizuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos bibliotekininkų draugija, Apskričių viešųjų bibliotekų asociacija, akcijos draugai – „Litexpo“, kavinė „Buffet by Chef the Viking“, paramą rinkti padeda 1K paramos fondas.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko pirmosios Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinės premijos laureato Bernardo Gailiaus knygos „Kraujo kvapas“ pristatymas ir susitikimas su autoriumi. Svečią kalbino V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus Subartonyse muziejininkė Laimutė Raugevičienė, o muzikinę idilę kūrė folkloro studija „Daulėlis“ (vad. Laimutė Zavistauskienė).

Bernardo Gailiaus knyga „Kraujo kvapas“ ką tik išrinkta į kūrybiškiausių 2022-ųjų metų lietuvių autorių knygų dvyliktuką, tad alytiškiams pateikiama elitinės šiuolaikinės lietuvių literatūros naujiena į bibliotekos salę pritraukė nemažą būrį publikos. Alytaus miesto vicemerė Jurgita Šukevičienė pasidžiaugė galimybe Dzūkijos sostinėje susipažinti su autoriumi bei prisipažino esanti suintriguota knygos pavadinimu ir pasisakė artimiausiu metu šią knygą tikrai perskaitysianti.

Bernardas Gailius teigia, kad „Kraujo kvapas“ nėra istorinis romanas, kuriame būtų griežtai atvaizduojama istorinė tikrovė. Toks turinio pobūdis nebuvęs autoriaus siekiamybė. Knygos užsklandos žodyje autorius teigia siekęs, kad esminiai siužeto posūkiai atspindėtų ką nors istorinėje tikrovėje ir kai reikėdavę rinktis tarp tikroviškumo ir geros istorijos, jis visuomet teikdavęs pirmenybę gerai istorijai.

Istorikui, savo mokslinėje veikloje tyrinėjančiam Lietuvos partizanų karą, publicistui Bernardui Gailiui už trilerį „Kraujo kvapas“ įteikta pirmoji Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija, kurią įsteigė Alytaus regiono plėtros taryba.

Bernardo Gailiaus rašymo centre lig šiol figūravo partizanų karas ir Jamesas Bondas, apie kuriuos jis rašė iš istorinės, teisinės, politinės perspektyvos. „Kraujo kvapas“ yra jo debiutinis trileris, kurio istoriją įkvėpė pokario partizanų laisvės kovos.

Renginyje figūravo trys tarpusavyje susijusios temos: naujausiosios Bernardo Gailiaus knygos tekstas ir kontekstas, Vinco Krėvės-Mickevičiaus premija (kaip ji atsirado, kokia jos idėja ir koks tęstinumas) ir paties Krėvės-Mickevičiaus asmenybės bei kūrybos ypatumai. Šias tris pokalbio gijas į vientisą renginį sumezgė informatyvioji muziejininkė Laimutė Raugevičienė.

Bernardo Gailiaus „Kraujo kvapas“ jau skinasi kelią į skaitytojų protus ir širdis. Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) visos turimos knygos šiuo pavadinimu šiuo metu paimtos, tad pravartu rezervuoti leidinį portale ibiblioteka.lt.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos inf.

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Alytaus Jurgio Kunčino viešajai bibliotekai – 30!

Minėdama veiklos jubiliejų, Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka atsigręžia į žmogų: tą kuris dirba bibliotekoje, tą kuris čia užsuka pabūti, pabendrauti, pažinti, sužinoti, tą, kuriam knygų pasaulis, tekstai, kūryba, susitikimai, parodos ir kiti įvykiai yra neatsiejama ir neatskiriama kultūrinio gyvenimo dalis. Šiandien pristatome dvi koleges, tikras ir nenuilstančias knygų skaitytojas – Dalią Beinienę ir Aureliją Sukadelskaitę.

Mano „auksinis darbas“

Dokumentų komplektavimo ir katalogavimo skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Dalia Beinienė Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje dirba nuo pat jos įsikūrimo pradžios. Nors skaitytojams ji „plika akimi“ nematoma, tačiau jos rankos pirmosios, paliečiančios naujas, ką tik iš leidyklų į biblioteką atkeliavusias, dažais dar kvepiančias knygas. O jų kelias iki skaitytojo ne toks jau ir trumpas: „Kiekviena knyga turi trumpąjį aprašą (jai suteikiama dalykinė rubrika, atspindinti turinį, pagal kurį skaitytojui patogiau ieškoti norimo leidinio). Tada knygai suteikiamas inventorinis numeris, ji sukataloguojama ir paskirstoma po bibliotekos bei jos padalinių lentynas“, – apie darbo specifiką pasakoja D. Beinienė, Vilniaus universitete baigusi bibliotekininkystės mokslus, kurie dabar likę jau tik kaip papildoma studijų programa.

Dalia per metus perskaito beveik šimtą knygų ir yra tapusi kolegų konsultante, patariančia, kokią literatūrą skaityti. Kaip sako moteris, jos darbas tikrai „auksinis“: „Manau, kad gyvenime atradau savo vietą. Knygų skaitymą priimu kaip duotybę, tai MALONUMAS, kuris pasotina sielą milžiniška dovana“.

Skaitymas – sielos prieglobstis

Tuo tarpu skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Aurelija Sukadelskaitė atstovauja jaunajai bibliotekininkų kartai. Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje ji dirba nuo 2016 metų. „Sunku pasakyti, ar aš atradau biblioteką, ar biblioteka mane“, – mintimis dalijasi Aurelija. „Tiesiog, kaip būna gyvenime, viskas įvyko laiku ir vietoje. Gavau nepakartojamą galimybę būti nuolat apsupta knygų, kurios yra ir buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis“.

Kada gimė meilė knygoms bibliotekininkė neprisimena ir sako, nežinanti, kaip ir kodėl pradėjo skaityti: „Galbūt buvau smalsi, todėl skaičiau, o gal skaičiau, nes buvo smalsu, bet akivaizdu, su knygomis mane sieja draugystė“. Anot Aurelijos, knyga jai yra daugelio emocijų draugas, kartais pabėgimas nuo realybės ar ramybės oazė šiame skubriame kasdienybės pasaulyje. Jos per metus perskaitytų knygų sąrašas oi koks netrumpas!

„Pasuoju VS rekomenduoju“

Dalia ir Aurelija – naujos rubrikos ,,Pasuoju VS rekomenduoju“ autorės. Knygų mylėtojams, tikimės, bus smagu stebėti argumentų dvikovą: kas pasuoja, kas rekomenduoja, ką pasirinksite Jūs? Visus metus, kiekvieno mėnesio 15 dieną, Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos socialiniame tinkle Facebook bus aptariama vis kita knyga. Pirmoji – Elif Shafak „Stambulo pavainikė“. Sekite naujienas, tapkite bibliotekos draugais Facebook ir Instagram socialiniuose tinkluose. Jūs taip pat būsite naujos rubrikos autoriais, galintys dalintis savo nuomone apie tą mėnesį pristatomą knygą. 

Iki pasimatymo Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje ir jos padaliniuose!

Penktadienis Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje buvo kiek kitoks nei įprasta: skambant grupės Pink Floyd muzikai sulaukta ypatingos viešnios – žurnalistės, rašytojos Ritos Valantytės, šiuo metu gyvenančios Danijoje. Ji pargrįžo keletui dienų į Lietuvą, kad Dzūkijos sostinėje Alytuje pristatytų debiutinę savo knygą itin maištingu pavadinimu – „Laužytojai“. Savitą ir originalią susitikimo atmosferą susirinkusiems miestelėnams kūrė to meto (1980–1991) atributai: deficitiniai mandarinai ir konservuoti žirneliai, ano laikmečio populiarių grupių vinilinės plokštelės, džinsai, gauti tik per „blatą“...

Knygoje sutalpintos septynios mums puikiai pažįstamų žmonių (Oskaras Koršunovas, Aidas Giniotis, Saulius Urbonavičius-Samas, Algirdas Kaušpėdas, Arnoldas Lukošius, Arūnas Valinskas, Algis Ramanauskas) istorijos ir jų gyvenimo etiudai iš vėlyvojo sovietmečio (nuo 1980-ųjų iki pirmųjų Nepriklausomybės metų), atskleidžiantys ne tik žymių žmonių gyvenimą, bet ir to meto subkultūras (pankų, hipių, montanų ir t. t.), viešų institucijų (mokyklos, armijos ar psichiatrijos ligoninės) nerašytas taisykles bei daugelį subtilių ar sovietų laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais įsišaknijusių visuomenės normų. Kaip teigia autorė, kiekvienas savo pažįstamų tarpe turėjome tų vadinamųjų „laužytojų“, nes užteko tiesiog būti kitokiu – užsiauginti ilgesnius plaukus ar užsivilkti džinsus ir tu jau ėjai prieš sistemą.

Kūrinys, anot Ritos Valantytės, nėra chronologiškai įpareigojantis – skaitant galima drąsiai užmigti, o atsikėlus skaityti nebūtinai nuo tos vietos, kurioje baigei. Istoriko Valdemaro Klumbio papildomi komentarai leidžia pažvelgti giliau, siejant įvykius su istoriniu kontekstu. Autorė, paklausta, kodėl „Laužytojai“ yra išskirtinai tik apie vyrus, nedvejodama pateikė klausytojams atsakymą: „Ir man pačiai berašant kilo toks klausimas, kaip čia su tomis moterimis, nes jų tikrai buvo (pvz. N. Oželytė, J. Ivanauskaitė)... Bet aš kažkaip nusprendžiau, kad noriu „vyriškos“ knygos. Tuo labiau, kad moterys ilgiau gyvena, tai dar bus laiko jas pakalbinti ateityje. O ir man pačiai buvo smagu apklausti vyrus, geriau pažinti jų mąstymo psichologiją.“

Tiek rašytoja, tiek su ja pokalbį mezgusi bibliotekos vadovė Vida Grišmanauskienė sutarė, kad vieniems „Laužytojai“ – tai savas gyvenimo tarpsnis, kurį dar puikiai atsimena, o kitiems, ypač jaunimui – egzotiška istorija, kurios įdomu klausytis ištempus ausis, kadangi tos maištingos asmenybės, kurių pasakojimai „nugulė“ knygoje, yra dar gyvos, beje, ir mums puikiai pažįstamos. To laikmečio prisiminimais drąsiai dalijosi ir renginio svečiai: Ilona papasakojo apie jai nutikusį įvykį su tautine juostele ir kaip ją sekęs žmogus iš KGB mandagiai perspėjo geriau jos nenešioti, o Alytaus krašto mokslininkų draugijos „Vizija“ prezidentas Rytis Zautra – kaip represinei sistemai nepavyko nuslopinti jo aplinkos patriotizmo ir laisvės troškimo.

Nors to meto sistema „laužė“ žmones, bet jie, savitais ir dažnai labai kūrybingais būdais, taip pat „laužė“ tą sistemą – tai buvo jų tyli, bet prasminga kova už nepriklausomybę. Šiandieniniame kontekste visi puikiai supranta, kad laisvė nėra duotybė. Ir nors mes už ją tiesiogiai ir nekovojame atvirame fronte, bet turime nepamiršti jos saugoti visais įmanomais būdais.

Nuotr. Ilonos Krupavičienės

Indrė Navickė

Pirmoji vasario mėnesio diena bibliotekoje maloniai paženklinta dviejų naujų parodų, skirtų knygos ženklo (žyminčio jos savininką) tematikai, eksponavimu. Bibliotekos salėje (Seirijų g. 2) lankytojų lauks 2020 m. Trakuose organizuoto ekslibrisų konkurso profesionalams „Trakų Pusiasalio pilis: vienaragis – kultūrinio, istorinio paveldo simbolis“ paroda, o štai kitoje, itin demokratinėje erdvėje – bibliotekos fojė – ekslibrisų konkurso vaikams „Trakų Pusiasalio pilis: vienaragis – kultūrinio, istorinio paveldo simbolis“ parodos eksponatai.

Ekslibrisas, XV a. atsiradęs kaip knygos meno dalis, kaip leidinio savininką nurodantis ženklas, XXI a. yra šiek tiek nutolęs nuo pagrindinės paskirties ir dažnai skiriamas istorinės atminties, kultūros, iškilių asmenybių, dabarties gyvenimo aktualijoms įprasminti talpia menine, poetine, alegorine kalba. Visame pasaulyje ekslibrisai, populiarinami parodose, konkursuose, kolekcininkų kongresuose, išlieka svarbia kultūros komunikacijos priemone.

Tarptautinį ekslibrisų konkursą Trakų istorijos muziejus surengė jau ketvirtą kartą. Paskutinio konkurso tema skirta Trakų Pusiasalio pilies įvaizdžiui gerinti ir pasirinktam simboliui įprasminti. Unikalus, galbūt analogo neturintis radinys pasirinktas Pusiasalio pilies simboliu todėl, kad vienaragio apkalo radimo vieta sutampa su populiarinama vieta. Vienaragis suteikia tikėjimo stebuklais, švarumo, magijos, skaistumo, švelnumo, intuityvaus žinojimo simbolinę prasmę ir dėl to visame pasaulyje yra itin sėkminga rinkos prekė. Konkurso tema organizatoriams buvo tikras iššūkis – teko paieškoti vienaragio ir Trakų Pusiasalio pilies sąsajų, mistifikuoti ir apibendrinti mintis kuriant knygos ženklą, atsigręžiant į Lietuvos ir Trakų miesto istoriją.

Konkurso nugalėtojų paroda – tai meno kūrinių, atliktų tradicinėmis grafikos technikomis, bei jų individualaus stiliaus ir naujų išraiškos priemonių, technikos naujovių pademonstravimas. Dauguma konkurso dalyvių ieškojo konkrečių nuorodų į minimo vienaragio simbolio bei to laiko realijas. Nemažai autorių savo kūrinius skyrė garsiems gobelenams su mergele ir vienaragiu, daugelyje jų vaizduojami neatsiejami nuo Trakų istorijos ir kultūros simboliai: vanduo, kunigaikščiai, architektūra, viduramžių ornamentika ir kiti.

Trakų istorijos muziejus ne tik pristatė sėkmingai po Lietuvą keliaujančią minėtą parodą, bet ir padovanojo vertingų leidinių, kurie praturtins bibliotekos spaudinių fondą. Na, o mistiškai skambančias ekspozicijas aplankyti, apžiūrėti ir įvertinti galėsite iki pat mėnesio pabaigos – paslaptingai subtilūs vienaragiai viešės iki vasario 28 dienos.

Indrė Navickė

2023 m. sausį Dokumentų komplektavimo ir katalogavimo skyriaus darbuotojos sutvarkė ir perdavė skaitytojus aptarnaujantiems bibliotekos padaliniams 241 fizinį vienetą 55 skirtingų pavadinimų knygų.

Atiq Rahimi romanas „Kantrybės akmuo. Sengė Sabur“

 Tai pasakojimas apie afganų moterų gyvenimą. Vienos šeimos moters lūpomis atskleista siaubinga moters padėtis. Įdomiausia, kad šį romaną parašė vyras. Perskaitykite, kiek išminties, koks gražus kalbos žaismas. Vertėja Stasė Banionytė labai pasistengė, kad knygą perskaitytume vienu prisėdimu. Šis romanas 2008 m. laimėjo žymiausią Prancūzijos literatūros apdovanojimą - Gonkūrų premiją. Išsamiau

Lisa Gardner detektyvinis romanas „Slėpynės“

Tie, kurie mėgsta skaityti detektyvus, puikiai pažįsta šią autorę. Tai jos dar viena įtampos pilna knyga. Trileris nuveda į giliausias ir tamsiausias baimes. Niekuo negali pasitikėti, niekur negali pasislėpti... Perskaitykit ir kartu išgyvenkit visus pavojus su detektyvu Bobiu Džodu. Išsamiau

Lola Shoneyin romanas „Slaptas Babos Segi žmonų gyvenimas“

Nigerijos spalvingas šiuolaikinis gyvenimas. Poligamija. Šeimos gyvenimas. Po pykčio, agresijos skraiste dažniausiai slepiasi labai jautri ir kenčianti siela. Paskaitykite, suprasite, kokie kultūriniai skirtumai šiame pasaulyje. Išsamiau

Beno Lyrio dvasinio gyvenimo knyga „Puslapis švelnumo“

„Puslapis švelnumo“ – ankstesnių Beno Lyrio knygų „Kiekvienos dienos terapija“ ir „Ramybės teologija“ tąsa, toliau vedanti į nesibaigiančią mūsų gyvenimo kelionę. Kaip sako pats autorius: „Šioje knygoje tėra vienintelis receptas, leisiantis pasveikti, gebėti kuo gražiau nupinti savo paties gyvenimo vainiką. Tai – džiaugtis savo unikalumu, vertinti jį. Neprivalome būti kaip visi...“. Išsamiau

A. S. Magnason klimato kaitos tikrovės knyga „Apie laiką ir vandenį“

A.S. Magnason – vienas labiausiai vertinamų Islandijos rašytojų. Šioje knygoje autorius kviečia pagalvoti apie laiką ir klimatą per keliones, mokslą, istoriją ir mitus. Tai kvietimas geriau suprasti žmonių laiką ir mūsų įsipareigojimus vienas kitam visame pasaulyje. Ir kartu tai – prašymas mums visiems gyventi harmonijoje su ateities kartomis. Išsamiau

Gianni Rodari nuotykinė pasaka „Dželsominas melagių šalyje“

Žymusis G. Rodari ir jo sukurti netipiški personažai, nenuspėjami įvykiai. Dželsominas turi tokį neįtikėtinai stiprų balsą, kad mokykloje nuo jo dūžta langų stiklai, o namie, pasakojant apie tai, kas nutiko mokykloje - net dvylika stiklainių... Ir kas nutinka, kai jis atklysta į melagių šalį? Jau Įdomu? Tai vaikų literatūros klasika, teikianti skaitymo malonumą ir kviečianti kitaip pažvelgti į pasaulį. Išsamiau

Saadia Bahat autobiografinė knyga „Iš vaikystės rojaus į pragarą ir atgal“

Kupinas laimės, meilės ir šilumos Lietuvos žydo berniuko gyvenimas Alytuje virsta pragaru, kai okupacijų ir karo siaubas priverčia palikti namus, naikina artimųjų gyvenimą ir grasina atimti gyvybę pačiam Saadiai. Kiekvieną sekundę koncentracijos stovykloje tykanti mirtis regis įsiskverbia į pačią egzistencijos šerdį. Stebuklingai susiklostę aplinkybės, guvus paauglio gebėjimas teisingiausiai pasirinkti ir atkaklus siekis išgyventi padeda Saadiai pasiekti saugesnį kraštą ir pradėti viską iš naujo išsvajotoje Palestinoje, tapusioje Izraeliu. Knygos herojus šiai valstybei atiduos visas gyvenimo jėgas, viltis ir džiaugsmus, kartu nepamirš gimtinės Lietuvos. Skaitykime šią knygą, autentišku liudijimu papildančią istorikų pateikiamą medžiagą ne tik apie Holokaustą, bet ir apie bendrą lietuvių ir žydų gyvenimą prieškariu, žydų įnašą kuriant valstybę. Išsamiau

Pirmąjį metų mėnesį prisimename Jurgį Kunčiną (1947–2002) – ryškią ir charizmatišką asmenybę, įvairiapusį kūrėją – prozininką, poetą, vertėją. Šiemet, sausio 13-ąją rašytojui būtų sukakę septyniasdešimt šešeri...

„Rašytojas Jurgis Kunčinas – tikriausia žodžio prasme romantikas maksimalistas, modernizmo reliktas postmodernėjančioje vertybių nuvertinimo erdvėje, savo herojų gyvenimus ir likimus grindęs ir tikrinęs savo paties gyvenimu ir likimu. Buvo pilietis, beviltiškoje situacijoje pasiduodantis bejėgiškam bohemos įniršiui, o laisvės ir demokratijos vilčių įkvėpusioje Lietuvoje tapęs įžvalgiu, ironišku analitiku, neteisybės ar kvailybės triumfo akimirką neprarandančiu blaivaus optimizmo ir tikėjimo“, - taip apie Jurgį Kunčiną yra pasisakęs Antanas A. Jonynas.

Septyniasdešimt šeštoji rašytojo gimimo diena sausio 13-ąją buvo paminėta Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Vidinio laisvumo kupino jaunimo ir lygiai taip pat laisvę branginančių senųjų alytiškių būryje. Tyliai ir prasmingai.

Bibliotekos kraštotyrininkė Ilona Krupavičienė renginio dalyvius pakvietė patyrinėti rašytojo dvasią atspindinčią memorialinio kambario ekspoziciją. Jaunimą sudomino autentiška Jurgio sofutė, išradingas koliažas, rašymo mašinėlė ir dar negirdėti faktai. Pasižvalgymas po Jurgio Kunčino kambarį netruko prabėgti ir veiksmas persikėlė į bibliotekos salę. Čia visi įsitraukė gvildenti protmūšio-viktorinos klausimus.

Taip pamažu menant Kunčiną, priartėta prie renginio dalies, kupinos garsų ir vaizdų – filmo peržiūros. Šįkart demonstruotas Agnės Marcinkevičiūtės filmas „Menestreliai maksi paltais“ (2002) pagal Jurgio Kunčino noveles.

Pasak kino kritiko Sauliaus Macaičio, A. Marcinkevičiūtės filmai apie rašytojus pribloškia jų nuotaikų turtingumu, mokėjimu įsiskverbti į asmenį ir, atrodytų, net ne pačiais reikšmingiausiais kadrais išsakyti žmogaus esmę.

„Po filmavimų atsirasdavo kitas žvilgsnis į Jurgio Kunčino kūrybą. Pastebėjau, kad visiškai kitaip skaitomas tas pats kūrinys, kai sužinai jo atsiradimo aplinkybes. Tos abstrakcijos, kurios mane žavėjo anksčiau, turi labai konkretų pagrindą. Istoriniai faktai tiesiog praplečia rašytojo literatūros kontekstą. Tai – gera kūrybinė laboratorija. O J. Kunčinas buvo labai atviras. Todėl žmonėms patrauklus, prieinamas“, – teigia filmo „Menestreliai maksi paltais“ režisierė Agnė Marcinkevičiūtė.

Iš tiesų – gera literatūra ir geri filmai, prabėgus laikui, tampa tik dar vertingesni...

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.