16 ORANŽINĖS SPALVOS DIENŲ: SMURTUI PRIEŠ MOTERIS NE

Lapkričio 25 d. minime Tarptautinę kovos su smurtu prieš moteris dieną. Šių metų pasaulinė iniciatyva, kuria siekiama užkirsti kelią visų formų smurtui prieš moteris ir mergaites, yra skirta sustabdyti skaitmeninį smurtą.

16 dienų prieš smurtą – tai pasaulinė kampanija, prasidėjusi 1991 m., kurios tikslas – kovoti su smurtu lyties pagrindu ir skatinti žmogaus teisių apsaugą. Ji vyksta kasmet nuo lapkričio 25 d. iki gruodžio 10 d. Kampaniją 1991 m. inicijavo Jungtinių Tautų moterų institutas (Center for Women’s Global Leadership) kaip atsaką į visame pasaulyje paplitusį smurtą prieš moteris. Smurtas prieš moteris yra sisteminė problema, susijusi su lyties nelygybe, patriarchatu ir diskriminacija.

Pasaulinė iniciatyva skirta kovai su smurtu lyties pagrindu, o šių metu tema – „SUSIVIENYKITE, kad padėtume nutraukti skaitmeninį smurtą prieš visas moteris ir mergaites“. Smurtas prieš moteris ir mergaites paveikia vieną iš trijų moterų. Tai pasaulinė žmogaus teisių krizė, kuri turi liautis. Pasauliui minint Pekino deklaracijos ir veiksmų platformos – vieno pažangiausių iki šiol tarptautinių susitarimų dėl moterų teisių – 30-metį, JT generalinio sekretoriaus kampanija „UNITE 2025“ daugiausia dėmesio skiria vienai iš sparčiausiai augančių smurto formų: skaitmeniniam smurtui prieš moteris ir mergaites. Šių metų kampanija taip pat primena, kad skaitmeninis saugumas yra labai svarbus lyčių lygybei.

Siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į nemažėjančią smurto prieš moteris problemą Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos prieigose Jus pasitiks menininkės SANDROS KAZLAUSKAITĖS kurta instaliacija, kuri pristato vieną paveikslą ir vieną skulptūrą – du tarpusavyje susietus kūnus, kalbančius apie moters patirtą smurtą. Paveikslas simbolizuoja išorinį moters pasaulį: ramybę, tvarką, grožį, kurį ji kasdien dėvi kaip kaukę. Šalia esanti skulptūra – jos vidus: susigūžęs, pažeistas, praradęs formas, tarsi nuolatinio spaudimo išardytas siluetas.

QR kodu įrašyta moters istorija tampa trečiuoju instaliacijos sluoksniu – balsu, kuris paprastai lieka nutildytas. Ši instaliacija leidžia žiūrovui susidurti su tuo, kas dažnai nematoma: atotrūkiu tarp to, ką matome, ir to, ką žmogus iš tiesų išgyvena.

Tai simbolinis raginimas įsiklausyti, pastebėti ir neužmerkti akių prieš tyliai išgyvenamus vidinius sužeidimus.

Nuotraukų galerija