PIETŪS
Kai buvau mažas, tėvai sykį nutarė užsiauginti veislei šventąjį. Bent jau taip sakė. Man tas šventasis nepatiko. Į žaidimus nesileisdavo, tik sėdėdavo ant suolelio pasienyje arba vaikštinėdavo tarp serbentų ir agrastų krūmų ir šypsodavosi kaip kvailys. Be to, pernelyg dažnai bezdėdavo. Irgi mat šventasis! Kartą tėvas, mano, ne jo, kas galėjo būti jo tėvas, net nenutuokiau, taigi, kartą tėvas pamokė šventąjį kalti vinis. Tas tik per pirštus sau daužė, tyčia, tikrai mačiau, kad tyčia. Iš mokslų, žinia, nieko neišėjo. Paskui vaikščiojo tas mūsų augintinis suputusiais, pamėlusiais pirštais ir šypsojosi kaip asilas. O dar va kaip buvo. Ėjome su mama į laidotuves kaimyniniame kvartale. Prisiplakė ir šventasis. Vilkosi iš paskos kiek atsilikęs, paskui – kai jau kopėme siaurais, daugelio batų per ilgą nusvidintais mediniais laiptais – tai ant vienos, tai ant kitos kojos strykčiojo nuo pakopos ant pakopos, kurių briaunos, pakaltos žalvarinėmis juostelėmis, spindėjo blausioje šviesoje, krintančioje pro tarpuaukščio langelį. Velionis gulėjo karste nežmoniškai išsipūtęs, vos tilpo. Pasieniais susėdusios senutės šnibždėjosi, esą nusimarinęs badu. Nesupratau tada: kodėl ne sulyso, o šitaip nutuko, jeigu jau... badu? Visi tie kvapai, šnabždesiai, vainikai ir rūkstančios žvakės veikiai man pakyrėjo. Stovėjau kamputyje nuobodžiaudamas, šventasis šalia stypsojo kaip niekada rimtas, lyg susikaupęs, įsmeigęs akis į velionį. Staiga ne tiek pastebėjau, kiek pajutau, kaip jis vos vos pakilo. Neišsigąskite – ne numirėlis! Mūsų šventasis! Ėmė ir pakilo per sprindį nuo grindų! Išsigandęs dirstelėjau į mamą. Ji sėdėjo šalia mandagiai panarinusi galvą, nieko nematė. Sugriebęs trūktelėjau šventąjį už apibrizgusios rankovės, nedaryk, girdi, gėdos viešoje vietoje! Tas, užuot klusniai nusileidęs, pakilo dar sprindžiu aukščiau. Kažkaip ypatingai susikaupęs, net virpėdamas žiūrėjo storuliui į pajuodusį veidą, gal į vos vos pramerktas akis. Staiga man pasidingojo, kad jie šnekasi. Senutės ir senukai pasieniais ir tarpduryje lyg niekur nieko kuždėjosi, žvakės spragsėjo, drabužiai šiugždėjo, pirmas – artimųjų – suolas buvo tuščias. Niekam nerūpėjo, kad vienas gedėtojų kabo ore. Nusiraminau ir aš. Kabo ir kabo, kas man darbo! Galų gale nusinuobodžiavęs išėjau pasitrainioti kieme. Ten irgi nebuvo ko veikti. Grįžęs atsisėdau šalia mamos. Mūsų šventasis buvo dingęs. Po karsto pakyla, uždengta juodu audeklu su raudonais ornamentais, kažkas sutrinksėjo subarškėjo. Ant grindų – toje pusėje niekas nesėdėjo – plėtėsi vandens bala. Nejučia kilstelėjau delną prie burnos ir vogčia žvilgtelėjau į mamą. Ji sėdėjo mandagiai panarinusi galvą, nieko nematė.
Galiausiai su šventuoju apsipratau. Mudu beveik susidraugavome. Jaukiai tylėdavome susėdę ant suolelio pasienyje, kartu eidavome meškerioti, tikriau sakant, aš meškeriodavau, o jis žiūrėdavo į vandenį ir blankiai šypsodavosi. Žaisdavome futbolą. Tikriau sakant, aš žaisdavau, o jam spardomo kamuolio būdavo gaila. O šit varžytis trešnių kauliukų spjaudynėse šventasis mėgo neapsakomai.
Taip ir pralėkė nerūpestinga vasara. Rudenį tėvai, matyt nutarę, kad geros veislės iš šventojo nebus, pasikvietė tokį Alių. Šis kiek pasėdėjo virtuvėje, smalsiai žvilgčiodamas į šventąjį, kuris šį kartą šypsojosi liūdnai, išlenkė šimtą gramų ir ėmė rinktis peilį iš komplekto, kuriuo labai didžiavosi.
Aliui iš paskos žingsniuodamas per kiemą šventasis pasisuko į mūsų sandėliuko duris ir smagiai pamojo. Iš kur jis galėjo žinoti, kad tūnau prisispaudęs prie tų durų sandėliuko tamsoje, dvelkiančioje geležimi, asbestu ir senomis vatinkomis, tūnau ir, iki kraujo sukandęs lūpą, stebiu jį pro plyšį tarp lentų?!
Pietavome tą dieną vėlai. Garuojančios geltonos, krapais pabarstytos bulvės buvo be galo gardžios, o šit mėsa kažkokia sprangi, lyg gerai neišvirusi.