Žmogus iš nuotraukos
Karstas buvo uždarytas, o durys – atlapos, ir pro plyšį įlindęs spindulys dužo tiesiai į veliono nuotrauką, pakabintą keistoje vietoje – nei tai šone, nei per vidurį. Gedėtojų prisirinko pilna salė, net nebeliko kur sėstis. Kas įsibruko palei sieną, kas sustojo tarpdury, ir visi kaip vienas žiūrėjo į nuotrauką.
Jie niekada nebuvo matę velionio. Ir šiaip labai mažai žmonių jį matė. Ne daugiau tuzino. Kiti nesuspėjo.
Ant aukštos kėdės fotoateljė, įspraustas į flanelinius marškinius, griežtai sušukuotas, su mediniu garvežiu ant kelių sėdėjo trejų metų Gintukas.
Tokio amžiaus vaikai – visi gražūs ir visi panašūs. Kad vieną nuo kito atskirtum, reikia gerai įsižiūrėti ir veide surasti kažką kitokio, dominuojančio. Veido bruožai, kurie tik truputį išsiskiria vaikystėje, su metais tik dar labiau ryškėja. Šiek tiek už vidutinį stambesnis smakras dar labiau atsikiša, ilga nosis toliau ilgėja, nusileidę akių kampučiai tįsta ir tįsta. Žmogus įgauna unikalų veidą.
Gintuko apatinė lūpa nuotraukoje – dvigubai storesnė už viršutinę, veidas pailgas, kakta aukšta, o akys – šviesios, beveik permatomos, lygiai kaip motinos. Kukli veido mimika – kaip tėvo. Atrodo, tik sėdi ir nieko nedaro, bet jausmas į jį žiūrint apima toks, lyg atsiprašinėtų.
Kažkoks smulkus daiktas nucaksėjo šaligatviu, ir Danguolė, Gintuko mama, pamanė pametusi monetą. O gal auskarą? Čiupt už ausies. Gal iš švarkelio ištrūko saga? Pasilenkė, viską aplink apžiūrėjo. Nieko, turbūt akmenukas ar kokia šiukšlė pasipainiojo po batais, tuščia jos, tegu mėtosi. Kai pakėlė akis, Gintukas jau vidury kelio čiulpė kairės rankos nykštį. O dar po akimirkos jau gulėjo kitoj gatvės pusėj. Atrodė visiškai sveikas, tik koja kažkaip pasisukus. Tačiau dažnai mums atrodo kitaip nei yra iš tikrųjų. Paramediko žvilgsnis motinai viską pasakė, o ką jis tiksliai kalbėjo – neatsimena, nesigirdėjo.
Danguolė ir Vytas Liutkai, kaimynai, su su kuriais dalinomės vienu kiemu visą mano vaikystę, vieninteliai nežiūrėjo į nuotrauką. Tas pats Gintuko atvaizdas, tik kituose rėmuose, kabėjo pas juos palėpėje. Gerai prisimenu, nes tais laikais jį ir pati patyrinėdavau. Aišku, tik likusi viena, nes kažkaip negražu. Nuotrauka turėjo defektą – nulenktą kampelį, ir pasportas jo iki galo nepaslėpė. Naujuose rėmuose – vėl tas pats. Mažas bet ryškus ruoželis ant kilimo, greičiausiai – raudono, o gal tamsiai žalio, kokie sovietmečiu buvo madingi.
Pakrašty niekam nereikalingo miesto, kuriam kadaise žadėjo gerą ateitį, mano motina nuomojosi pusę namo. Tai buvo medinis žaliai dažytas vienaaukštis su įėjimais iš abiejų galų, pastatytas tiesiai ant aštrios sankryžos, kuria dieną naktį sukiojosi sunkvežimiai, važiuojantys į skirtingus didmiesčius, nes tuo metu kaip tik statė naują greitkelio atkarpą ir daugybė mašinų puškavo bandydamos išsitekti gatvėje palei mūsų namus. Baimindamasi jų it laukinių gyvūnų, motina man neleisdavo eiti toliau nei kiemo vartai.
Tame pačiame kieme stovėjo dar vienas apšepęs medinukas užkaltais langais. Tas namas man kėlė nenumaldomą vaikišką smalsumą, nes palėpėje buvo langas, o jo vienas stikliukas – tamsiai mėlynas. Vis įsivaizduodavau save kambaryje, po kurį, pašvietus saulei, pasklinda mėlyna šviesa.
Ten atsikraustė Liutkai. Ką nors tai atnešdami, tai išnešdami po kiemą vaikštinėjo pusplikiai vyrai su cigaretėm už ausų. Jiem vis baigdavosi alus, o daiktai nesibaigė niekaip. Liutkai turėjo tikrai daug daiktų – daugiau negu dviems gali prireikti. Vien vyriškų drabužių atsivežė puspilnę priekabą, ir kai sukabino juos vėdinti ant ištempto laido, vėjui papūtus jie susijungė į palapinę, kurioje aš visą dieną lindėjau vėsinama baltų medvilnių vėduoklių. Mačiau kaip Liutkus vidun įtempė dėžę kondensuoto pieno. Niekada anksčiau nemačiau visos dėžės kondensuoto pieno. Taigi priėjau išvados, kad Liutkai yra turtingi ar bent jau turtingesni už mus. Pirmiausia, žinoma, todėl, kad jau turėjo nuosavą namą, o ne nuomotą pusę kaip mes, ir dar šitiek turto, kurį juk kažkokiu būdu reikėjo įgyti. Ir jie turėjo tą mėlyną langelį.
Mano motina stebėjosi, kodėl Danguolė nieko nedirba. Vytas varinėjo iš Vokietijos mašinas. Tai batelius jai atveža, tai kokį skudurą, o ji – nieko, net kiemo neprašluoja, o amžinai susivėlusi, amžinai padususi, amžinai sudrėkusios jos peršviečiamos akys. Bet geri žmonės jie atrodė, inteligentai, pilnos lentynos knygų, ant sienų – aukštųjų diplomai. Jie visus namus mums aprodė, išskyrus palėpę. Kas ten yra? – klausiu. O jie man sako – nieko.
Buvo vasara. Pienės sode maišėsi su neužmirštuolėm. Saulė spigino į mėlyną langelį lygiai taip kaip dabar ji spigina įstiklinton nuotraukon. Nesakiau, neatsiklausiau. Tiesiog palengva užliuoksėjau mediniais laiptais pas mėlyną šviesą, bet jos ten nebuvo. Stikliukas nedavė pakankamo efekto, ir tik vienoje vietoje ant gėlėtų tapetų įžiūrėjau mėlynos šviesos šuorą. Kambaryje stovėjo viengulė lova, tokia pati kaip mano, dvidurė pušinė spinta ir termosas arbatos. Ir kabėjo ta nuotrauka. Aišku, tada nekreipiau į ją tiek dėmesio.
Mėlynojo lango beveik nebepamenu, pamenu kitą momentą. Nusivylusi mėlyna šviesa išslenku iš Liutkų namo. Atsigręžiu patikrint, ar iki galo užspaudžiau duris. Pro Liutkų virtuvės langą į mane žiūri vyras. Aukštas, nemokšiškai trumpai apkirptas. Priplojęs baltutėlį veidą prie stiklo, kaip daro vaikai, kreivai judina storą storą apatinę lūpą, po kuria juoduoja tamsiai rudi barzdos taškeliai. Vagis – pagalvojau. Tuo metu mūsų miestely ilgapirščiai dažnai įsisukdavo į namus, suvilioti buitinės technikos ir grynais mokamų algų, laikomų vokeliuose mažuose sekcijų stalčiukuose. Apie tai rašė lakraščiai, kalbėjo televizija. Jau norėjau šauktis motiną, bet vyras vilkėjo languotus Vyto marškinius ir man kažką draugiškai sakė, nors ir nesupratau, ką, nes kalbėjo ne sakiniais, o tik pavieniais žodžiais. Jis sprogdino į mane savo šviesias, net peršviečiamas akis, ir jaučiausi žiūrinti į kažką, kas ne man skirta. Dabar galvoju, kad jeigu per kokią nors klaidą rankoje būčiau laikiusi pistoletą, iš to nepatogumo būčiau į jį šovusi.
Mes su motina apie Gintuką nežinojom. Nežinojo niekas, gal tiktai komunalinių mokesčių rinkėjai, gal vienas kitas giminaitis, užsukęs pasilabinti, nes pakeliui. Gal dar šeimos daktaras, išrašydavęs vaistų nuo sezoninio gripo, ir, aišku, psichiatras, duodavęs visų medikamentų, kad nuotaika liktų skaidresnė.
Gintukas kiūtojo palėpėj, mėlynajame kambaryje, prie savo paties nuotraukos, o jei pas Liutkus ateidavo svečių, Danguolė jam duodavo mažą tabletę, didelis kūnas atsipalaiduodavo, ir Gintukas nugrimzdavo į balzganą sapną ant savo viengulės lovos. Apačioje kažkas šventė Kalėdas, gimtadienius ir sutiktuves iš Vokietijos, kilnojo taureles užsikąsdami pravėsusiais šniceliais. Ten, pirmojo namo aukšto kambariuose, gyvenimas plaukė, o viršuje – stovėjo vietoje kaip pienišką sriubą apklojusi plėvė. Jie ir jis gyveno skirtinguose laiko matavimuose, apjungtuose neišvengiamos buities ir privalomo rūpesčio.
Danguolė priglaudė žandą prie mūsų virtuvinio stalo.
Jis pats valgo, pats nueina į tualetą, tik kartais lovoje nutinka nelaimė. Bet kas gi čia? Nieko! Yra juk skalbimo mašinos, ne taip kaip seniau, kai jos pačios motina rankomis priskalbdavo pilną kiemą paklodžių, kai ant saulės džiūdavo vaikų čiužiniai. Gintukui reikia daug cukraus, kitaip būna piktas. Tada šūkauja ir mėto daiktus – šaukštą, lėkštę, mikrobangų krosnelę. Sykį metė į motiną elektrinį radiatorių, ji vos spėjo pasitraukti. Praustis nemėgsta. Bijo vandens kaip koks gremlinas, o prakaituoja kaip suaugęs vyras, nes iš esmės toks ir yra. Į vonią jį įkelia dviese, prieš tai stipriai pavalgiusį arba pavargusį, kad nesimuistytų, nesitaškytų, nekištų burnon dušo žarnos. Kirptis nenori. Pamatęs Danguolę su žirklėmis, lenda po lova arba už spintos. O kai ateina laikas skustis, stovi priešais tėvą ir šnypščia. Čiumpa džiletą už pačių ašmenų ir ant vonios plytelių ląša kraujas, o jis tarytum nejaučia.
Gintuko kūnui tada buvo dvidešimt, o protui – treji. Kodėl, nežinojo niekas. Nei galvos susitrenkė, nei kas atsitiko. Tik po to, kai daryta ši nuotrauka, o daryta ji per trečiąjį gimtadienį, Gintukas nebeišmoko nė vieno naujo žodžio. Jie važiavo visur, visų klausė. Vokietijos daktarai, prapjovę galvą, žiūrėjo, kas joje yra, o ten nebuvo nieko keisto. Liutkai bandė ekstrasensus ir užkalbėtojus, natūraliosios medicinos ekspertus – ir jie nepasakė, kas yra Gintukui. Beliko melstis, ir jie meldėsi, kad pakeltų šeimą užgriuvusią naštą, tą baisią gėdą, vaikštančią virš lubų pavidalu nesveiko žmogaus.
Karstas buvo uždarytas, o durys – atlapos, ir pro plyšį įlindęs spindulys dužo tiesiai į veliono nuotrauką, pakabintą keistoje vietoje – nei tai šone, nei per vidurį. Nuotraukoje Gintui – treji, o žuvo jis trisdešimt penkerių. Neturėjo nei klasiokų, nei mokytojų, nei vaikystės draugų, su kuriais nutrūkęs ryšys prieš pakylant į kitą pasaulį vėl atsinaujintų. O salė net lūžta. Nebėra kur kojos padėti, per durų plyšį vis dar lenda žmonės, bet neįlenda oras. Saulė pasisuka ir nuotrauka pritemsta.
Tikriausiai vėliau Gintuko niekas nebefotografavo, o gal fotografavo tik nenorėjo, kad jo dabartinis vaizdas paliktų gedėtojų atmintyje, kai jis iš nuotraukos visiems mojuos atsisveikindamas. Kaip jis atrodė prieš mirtį, niekas nežino, niekada nematė. Keli tolimesni Vyto giminaičiai, prastai sukirptais kostiumais apsitaisę dėdės, Gintuką ankstyvoje vaikystėje atsimena visiškai sveiką, ir dabar, kai virš karsto kabėjo toji nuotrauka, trisdešimt penkeri metai, tuomečio fotoaparato blykstę skiriantys nuo dabarties, visiškai išnyko. Istoriškai Gintautas Liutkus amžiams pasiliko vaikas. Vaikas trisdešimt penkerius metus.
Gal ir gerai, gal taip ir teisinga, – kažkas sušnabždėjo, – kirvis po kaklu tėvams tiek metų. Vis tiek būtų pragyvenęs Vytą ir Danguolę. O kas tada? Kaip ir vaikas, bet neatiduosi jo į internatą, kur tokį dėti?
Savaitgalį grįžtu pas motiną, girdžiu, kad Gintukui laikas skustis. Cypia rėkia. Dunda visas namas.
– Išveskit jį į lauką pagaliau. Tie kas jus pažįsta, jau visi žino, niekam neberūpi, nuo ko čia pasislėpsit? – aiškinu Danguolei.
O ji žiūri kažkur man pro petį. Žinojau, kad neišves, šimtąsyk kalbėta. Išvažiavau ir pamiršau. Vienas kartas iš tūkstančio, nieko išskirtinio. Bet vos įsuku į autostradą, motina skambina.
Kažkoks smulkus daiktas nucaksėjo šaligatviu, ir Danguolė pamanė pametusi monetą. O gal auskarą? Čiupt už ausies. Gal iš švarkelio ištrūko saga? Pasilenkė, viską aplink apžiūrėjo. Nieko, turbūt akmenukas ar kokia šiukšlė pasipainiojo po batais, tuščia jos, tegu mėtosi.
Jis ir buvo lauke tą vienintelį kartą.
Niekas nenori nešti nuotraukos – nei Vytas, nei Danguolė. Turbūt per daug žvilgsnių, nepripratę. Duokit, – sakau, – panešiu. Atrodo, kas čia tokio. Bet iki kapinių – nemenkas kelias. Kunigas su kryžium skuta, vos spėju. Rėmas sunkus, gryno medžio, rankas tempte tempia prie žemės. Bet nieko, laikausi, ir visą kelią galvoju: kur jie deda tas nuotraukas, kai viskas baigiasi?
Akvilė Kavaliauskaitė "Žmogus iš nuotraukos"
- Hits: 3807