OBELĖ
Albertukas tupi po obele. Taip tėveliai liepė. Taip tėveliai liepė. Išsišovusiu nugarkauliu jis remiasi į įdiržusią, plyšėtą kamieno žievę, todėl kudlose liks pribyrėję kalkių. Kilimų jų namuose nėra – grindys pilkos, plikai nutrintos ir girgžčioja naktimis, kai tėvelis slimpina prie lango, o nuslimpinęs ilgai ten stovi, žiūrėdamas į sodelį; girgžčioja net ir tada, kai niekas niekur neslimpina, kai vienas namie paliktas Albertukas tupi savo kertelėje ir sustingęs spigina į skardinį dubenį ant taburetės, – taigi, kilimų jų namuose nėra, bet pliauškę jie turi. Ta pliauške mamukas išdaužys iš kudlų kalkes, visokius vabalus ir šapelius. Albertukui po obele nejauku. Dieną tupėti sargyboje būtų daug smagiau, bet šviesoje į lauką niekas jo neišleidžia. Be to, dieną tėvelis galėtų išeiti pro duris su baisiu šautuvu. O naktį grėsmingo jo ginklo niekas greičiausiai net neįžiūrėtų. Albertukas pasiilgęs savo kertelės ir vienintelio žaislo – iš lentos išpjauto uulio, be atvangos čiupinėjant ir glostant savaime nusipoliravusiais pečiais, – užtat vis mėgina įsivaizduoti, kas dedasi namuose. Palubėje tikriausiai kabo garas. Tėvelis žiūrinėja paveiksliukus plonoje, sučiurusioje knygoje, o mamukas burba. Burba prie stalo, tada burba prie viryklės, tada burba prie tos keistos dėžės, tada vėl burba prie stalo, tada vėl burba prie viryklės, tada vėl prie tos keistos dėžės, ir vėl...
Staiga sugirgžda varteliai. Kol trys juodi pavidalai šlaistosi po sodelį lyg pasiklydę, Albertukas dar kenčia. Bet kai vienas jų priėjęs kilsteli nusvirusią obelės šaką, sargybinis nebeištvėręs šoka iš posto ir nukepėstuoja namo. Bėgti dviem kojomis labai nepatogu, todėl Albertukas skuta visomis keturiomis. Vagys jam neberūpi.