ORANŽINĖ SAULĖ
Romualdo L. atminimui
Novelė

Paniręs į karantiną Vilniuje, Artūras I. nusprendė vis dėlto išsinuomoti „CityBee“ ir aplankyti jaunystės vietas. Mintyse tardamas „jaunystės“, pagavo save gudraujant – tėvai jį išsivežė Izraelin dar kūdikį, o jaunystė tada visiems prasidėdavo tik po mokyklos. Tad ėjo veikiau gimdytojų, o ne savo pėdomis. Prisiminė velionį tėvą, paskutinio jų bendro apsilankymo sostinėje metu ištarusį: „Kaip per Rasas!“. Beveik visi neemigravę tėvų draugai buvo mirę, mokyklos ir studijų laikų simpatijos neatpažįstamos, iš inercijos rengėsi aplankyt porą tėvelio kolegų architektų Antaviliuose, bet pandemija visur laikė tvirtai užkaltus vartus. Įvykdė vos vieną užsibrėžtą tikslą – susitikti su prieš pat karantiną anapusybėn nužengusio geriausio tėvo draugo Lietuvoje, kažkada vadinto „vietos Hemu“, našle. Dovanų atvežė nuotrauką metaliniuose chromo rėmeliuose: du vyrai su lazdomis sustingę neaiškioje verandoje prie biliardo stalo. Rašytojas įsikandęs pypkę, architektas su aniems laikams nebūdingu elegantišku džemperiu. Abu priklausė tai pačiai – džiazo per radiją klausytojų ir pirmųjų rokenrolo šokėjų – kartai.

    Abstrakčių šeimininko tapytų paveikslų ir knygų užsienio kalbomis apsupty susėdę prie trikampio vintažinio staliuko su kukliomis vaišėmis (kava, sausainiai, brendis), atgamino nuotraukos lokaciją ir aplinkybes – vieną prieštvaninę vasarą Palangoje, kai būsimoji našlė dar nebuvo mačiusi nė vieno gyvo menininko, o rašytojas artėjo prie daugeliui genijų likiminės 37-erių ribos.

     „Nelyginant kadras iš kokio „Nouvelle Vague“ filmo, – pasakė ligi šiol Prancūzų institute tebedirbanti rašytojo našlė. – Žiūrėkit, ką aš jums parodysiu.“

     Ištiesusi žiedais ir apyrankėmis kaustytą ranką, paėmė nuo lentynos nedidelį vyro novelių tomelį. Ji funkcionavo sulėtintu režimu – šnekėjo beveik neintonuodama, o ilgos rankos judėjo tarsi atskirai nuo kūno. 

     „Turbūt matyta?“ – paklausė Artūro I.

     „O! – sušuko Artūras I. – „Stabų šviesa“! Mėgiamiausia tėvuko knyga! Tą apsakymą, „Oranžinę saulę“, jis mokėjo beveik atmintinai!“

     „Vyras neleisdavo savo novelių vadinti apsakymais“, – pataisė našlė.

    „Excuse my English, – nusijuokė Artūras I. – O jūs žinot, kuo iš tikrųjų baigėsi ten aprašyti dalykai?“

     „Kaip visada – paradoksaliu sakiniu, – nusišypsojo našlė, įsipildama iš ropinės brendžio. – Tą finalinį akordą jis ir laikė skiriamuoju novelės bruožu“.

     Iki to akordo novelėje árti ir árti. Prabėga geros dvi valandos, per kurias du draugai, žalioje viloje slėpdamiesi nuo negailestingai pliaupiančio lietaus, niekaip negali pabaigti biliardo partijos prie impozantiško žalia gelumbe aptraukto marmurinio caro laikų stalo ąžuolinėmis kojomis. Iš pajūrio dangų užgulusių drumstų debesų nieko gero nelauk – kaip ir iš tarybų valdžios, tai daugelio rašytojo kūrinių leitmotyvas. Gamtos gaivalai tarsi susimokę su represiniais organais. Svarbu paminėti, kad veiksmas vyksta tiems organams paklusnios LTSR rašytojų sąjungos vilos verandoje, į kurią iš gatvės taip lengvai nepateksi – turi būti kelialapį per valdiškus namus gavęs laimingasis arba artimas to laimingojo prietelius. Artimiausiems giminaičiams kartais irgi dega žalia šviesa. Tik socrealizmo klasikai čia turi vos ne vardinius numerius (deja, interjerai skurdūs) – tarp jų it iškasenos sušmėžuoja per likimo fuksą išlikę smetonmečio kairuoliai ar lagerius praėję apolitiški plunksnagraužiai.

    Tačiau sugrįžkime prie impozantiškojo stalo, kur rusiško biliardo partijos vis dar nesugeba pabaigti tie du aukšti europietiškos išvaizdos vyrai. Juos lydi permaininga sėkmė, kauliniams kamuoliams kaukšint, iš lūpų vis dažniau išsprūsta lietuvių tarybinėje prozoje velniais, žalčiais ir gyvatėmis virstantys rusiški keiksmai. Vyriškis su mėlynu džemperiu ypač suirzęs (tai jis, keliskart nepataikęs, rikteli: „Viskas tarsi užkeikta!“)  – baigiasi jo romanas su svaigia moterim, kuri grįžta pas nemylimą sergantį vyrą. Labai galimas daiktas, kad jiems varinėjant kamuoliukus, ji praskrenda keleiviniu orlaiviu virš žalios smetoninės vilos. Pypkorius su pilku megztiniu bando draugą raminti, tačiau žodžiai tokiais atvejais bejėgiai. Tą hemingvėjišką tiesioginės kalbos bejėgystę aptinkame dažnoje mūsų rašytojo novelėje: tikri dalykai iš esmės neįžodinami, dar daugiau – ribinėse situacijose stiprūs žmonės nedejuoja. Dabar jie žaidžia tylėdami, paskendę savo mintyse, kurios it traumuojantys paveikslai persikrausto į vaizduotės ekranus. Aimanų vietoje stoja nebaigta biliardo partija, ant stalo metamos lazdos ir netikėtai viltingas pabaigos akordas: pro debesis jau smelkiasi šviesa, tarsi teatro prožektorius išgriebianti gražuolę su oranžiniu skėčiu. Vyras su pypke (tai, be abejonės, autoriaus alter ego) nulydi ją akimis it už pilkos uždangos besileidžiančią saulę.

     „Na, tai kokie gi tie dalykai?“, – abejingai paklausė našlė, siurbtelėdama brendžio. – Matau, jūs visai negeriat“.

     „Aš suprantu, kad grožinis tekstas nėra tiksli tikrovės projekcija, ponia, bet jūsų vyras kiek palengvino sau užduotį – tėvelis buvo įsimylėjęs tokią didžiakrūtę plonakoję Mašą Goldberg, žavią raudonplaukę maskvietę, jau su visa šeima sėdinčią ant lagaminų. Turbūt pamenat, kad mano seneliai senų seniausiai irgi buvo išvykę, o tėvas, neslėpsime, neskubėjo tik dėl Mašos – siūlė keliauti drauge. Kiek pasispardžiusi toji galiausiai sutiko. O tą lemtingą vasarą Palangoje staiga ėmė ir sulaužė duotą žodį – prisipažino netrukus vyksianti su visa šeima į Vieną, po to – į Ameriką. Tėvas pasijuto išduotas. Jie susirieja, Maša skubiai išskrenda į Maskvą, o jis, grįžęs iš oro uosto, eina su geriausiu draugu į Rašytnamio vilą žaisti biliardo.“

     „O, – nelauktai pagyvėjusi ištarė našlė, – jis man to niekad nepasakojo.“

    „Bet visas cimusas prasideda jiems sustojus po šlapiu kaštonu ištuštėjusioj Basanavičiaus gatvėj ir išvydus basakoję su oranžiniu lietsargiu. Panelei kiek atitrūkus, jie traukia burtus, kuriam teks eit iš paskos ir pabandyt pakabinti gražuolę. Degtuko puselę ištraukia mano tėvas. Po devynių mėnesių gimstu aš. Dar po metų mes nusileidžiam Tel Avive. Tokie dalykai“.

     Artūras I. nelyginant burtus ištraukė iš pakelio cigaretę, kurią vis kėlė prie lūpų, bet prisidegti neskubėjo. Pauzė ilgainiui peraugo į tylą.

     „Jeigu norit rūkyti, nesivaržykit. Aš taip pasiilgstu kvapniųjų jo pypkės dūmų, – suokė našlė. – O kur dabar, jei ne paslaptis, jūsų mama?“

     „Po tėvo mirties mamelė žiauriai depresavo, tad mes su sese nusprendėme ją perkelti į brangius globos namus Jeruzalėje. Arčiau Dievo, – nusišypsojo Artūras I. – Kaip jis besivadintų“.

     „O aš ėmiau tvarkyt vyro archyvą, – kiek patylėjusi pratarė našlė. – Pradėjau nuo laiškų.“

    Tada vėl tingiai pasigręžė ir tarsi brėždama ore tobulą apskritimą padėjo ant staliuko mėlynu kaspinu perrištus vokus.

     „Štai, gal jums bus įdomu – jūsų tėvo laiškai mano vyrui. – Ji vėl siurbtelėjo ir įdėmiai pažvelgė į Artūrą I. – Nebijokit, aš jų tikrai neskaičiau. Tokia daktariška rašysena ne mano akims.“

     Tasai it sverdamas palaikė ryšulėlį ant delno, tada įsikišo į vidinę odinio švarko kišenę.

    „Koks gražus gestas, ponia! Tėvelis tikrai įvertintų.“

     Vakare Artūras I. apėjo tuščią kaip po neutroninės bombos sprogimo Vilniaus senamiestį. Laimei, turėjo gertuvę. Atsidūręs ant Žaliojo tilto, išgėrė į tėvų, senelių ir jų protėvių atminimo amžinąjį plevenimą virš šitos upės ir šito tilto. Virš šitų kalvų ir šitų gatvių.

     Rytą kažkur ties Kryžkalniu staiga baimingai ėmė tapšnoti sau per krūtinę – laiškai, ačiūdie, saugiai gulėjo kišenėje. Mašiną Palangoje pasistatė prie Senosios vaistinės, dalis kurios dabar buvo užleista brangių gėrimų parduotuvei. Toks paradoksinis dualizmas jį, žinomą Sietlo prabangių interjerų projektuotoją, lydėjo kiekviename postsocialistinės tikrovės žingsnyje.

     Tačiau dar anksti dėti tašką. Netrukus Artūrą I. išvysime Daukanto gatvėje, viloje „Diemedis“, juodaplaukės kaukėtos portjė draugijoje.

    „Vaikystėj vasarodavau čia vos ne kasmet, – lengvai pamelavo merginai. – Dabar planuoju atboginti šeimyną iš Amerikos. Tuoj po to, kai vakcinuosimės. Jūs, tikiuosi, ne antivakserė? Ir, beje, nežinot, koks kažkada senojoje verandoje stovėjusio biliardo stalo likimas? Tik nesakykit, kad jį kas nors pusvelčiui perleido Kauno mafijai.“

     Sužaibavusi akimis mergina tik nusijuokė ir papurtė plaukus. „Gaila, kad nematau jos burnos“, – pagalvojo Artūras I. Tada paklausė:

     „Ar būtumėt tokia maloni ir leistumėt apžiūrėti kambarius?“

     Ant siauros laiptinės sienų kabojo įrėmintos čia vasarojusiųjų (ir netgi rašiusiųjų!) nuotraukos. Tėvo draugas iš vienos į objektyvą žvelgė pro tamsius, jų jaunystės dievuką Zbigniewą Cybulskį primenančius akinius. Tarp atviro veido plunksnos brolių ir seserų jis atrodė kaip itin retas paukštis.

     „Pradėkim nuo kambario, kuriame kabo mūsų fotografijos grando vienetinis egzempliorius, – pasakė priešais kopianti portjė – jos figūrą pačiu geriausiu rakursu iš apačios Artūras I. ką tik įamžino smartfone. – Vis pamirštu – ar tai Sutkaus, ar tai Kunčiaus...“

     Ir išties – jaukiame kambary šalia dvigulės lovos kabojo didžiulė fotografija, privertusį Artūrą I. aiktelėti. Į jį kaip gyvi iš kraštų žvelgė rašytojas ir jo geriausias draugas, apkabinę viduryje Anną Kariną primenančią gražuolę su bikiniu. Virš trijulės kažkieno nematoma ranka laikė išskleistą skėtį, kuris jautresniam žiūrovui galėjo priminti angelą. Atsipeikėjęs Artūras I. savuoju „iPhone 11“ padarė keletą nuotraukos nuotraukų. Originale jo mįslingai besišypsanti pusnuogė mama atrodė beveik laiminga. Laukiate finalinio akordo? Štai jis:

    Vieną vasaros dieną Sietle Artūras I. slėpėsi nuo lietaus numylėtoje kavinėje „La Marzocco“.  Iš kolonėlių lubose sklido Abelio Korzeniowskio „Satin Birds“.  Atlaužęs skreitinuką atidarė nuskanuotus tėvelio laiškus „Hemui“.  Ir tik dabar pastebėjo dažname motinos ranka prirašytus post scriptum`us, kurių tėvas, garsėjęs tiesiog liguistu korektiškumu, be abejo, neskaitydavo. Jau pačiam pirmajam motina rašė: „ (...) ir kol dar Zioma neapseilėjo voko, skubu pranešti, kad Artūrėlis turi tavo akis“.

     Artūras I. pakėlė galvą nuo monitoriaus ir pažvelgė į lauką. Tuoj už lietaus srovelių išmarginto stiklo nugara į jį stovinti liekna moteris ką tik suglaudė oranžinį skėtį.

Palanga, 2020 lapkritis