Vargšas Jacekas

Kasdien išeidama iš namų pasižiūriu į bajorų galvas, kabančias virš antro aukšto langų – toks mano ritualas, kad dieną sektųsi, o vakare gyva ir sveika grįžčiau namo. Gipsiniai veidai visuomet vienodi – rimti ir orūs žvelgia į savo miestą iš aukštai, apsimesdami, kad nieko rimto nenutiko. Jų savininkų, pagal kurių išvaizdą ir buvo išlieti, jau seniausiai nebėra, nors vienakojis Jacekas mėgsta girtis, kad viena iš tų gipsinių galvų vešlia, tarsi liūto karčiai, šukuosena, priklausė jo proproseneliui. Pagyrūnas tas Jacekas, be to, paskutinis svolačius, narkomanas ir skupidla.
Ryte miestas skendi rūke, ankštose gatvėse drėgna ir dvelkia šlapiu asfaltu. Nors dar tik šešta valanda ryto – žmonės jau skuba į darbus. Daugelis gatvių vis dar suniokotos, tad tenka klampoti per purvą, kuris limpa prie padų, o kai ateinu į stotį, dažniausiai paaiškėja, kad įlipau dar ir į šūdą. Jeigu nebūna apsauginių, einu į laukiamąjį, kur kiurkso pavargę, dažnai kelias paras ant grindų pramiegoję keleiviai. Ant vieno peties laikau krepšį su šaltiena, ant kito termosą su balinta kava. Brolis mane mokė vaikščioti ratais, apsimetant, kad laukiu traukinio ir gaudyt akimis potencialius pirkėjus. Jeigu nusipirks vienas – tai greitai pamatys ir kitas. Paprastai veikia vadinamoji ezoterika – koks bus pirmasis pirkėjas, tokia bus ir visa diena. Šįryt pirmasis mane užkalbina vyras, užsimaukšlinęs ant galvos kažin kokį žvėriuką primenančią ir tokiu oru visai netinkamą kepurę. Aiškinasi šaltienos sudėtį. Meluoju, kad iš kiaulienos. Vis tiek mėgina derėtis, kol galiausiai perka tik kavos. Vėl suku ratus. Mane pašaukia jauna moteris, bet nespėjus ištraukti prekės, nuaidi švilpukas, o tada dundesys – žmonės ima kilti iš savo vietų. Moteris, prieš akimirką dar norėjusi šaltienos, kaip beprotė puola prie savo mantos.
Nemėgstu blaškytis minioje, kai vieni keleiviai lipa, o kiti išlipa, tad tenka pasišalinti. Lauke sutinku Liusę, kuri vėl su didžiausia mėlyne po akimi. Liusė  irgi nešasi krepšį su šaltiena ir mane pamačiusi tik kažką neaiškiai viaukteli.
Popiet grįžtu į stotį ir vargais negalais parduodu šaltieną, atšalusią kavą tenka prastumti pigiau – brolis ir vėl dėl to širs. Gal geriau eiti dirbti į statybas? Galėčiau išmokti glaistyti sienas. Aišku, didelė tikimybė, kad ten dirbantys diedai iš manęs tyčiotųsi, engtų arba bandytų išdulkinti. Dulkintis, be abejo, dar galima ir už pinigus, bet man kažkaip šlykštu. Be to, brolis sako, kad išsiųstų mane atgal į kaimą, jeigu sužinotų apie panašius dalykus.  
Su tuščiais krepšiais namo neskubu – ir taip aišku, kad šiandien daugiau nebeparduosiu, tad pėdinu į turgų, kuriame knibžda pirkėjų, pardavėjų, baubiančių gyvulių ir tarp minios nardančių, vagiliaujančių vaikiščių. Atsistoju prie „kaulų palapinės“ – miela mergaitė, slepianti plaukus po marga skara, lyg vijurkas sukasi tarp vienišų karvių tešmenų, kraujuotų skerdenų ir miegančių kiaulių galvų. Mudvi pasisveikiname, ji jau mintinai žino, ko prašysiu. Paskui stoju į eilę prie duonos, grikių ir miltų. Daugiau turguje man nieko nereikia, nes iš kaimynų gauname pieno. Jie įsigudrino laikyti ožkas balkonuose. Kadaise puošniuose, gėlių ir vaisių ornamentais išpuoštose ložėse dabar mekena cibos – vien mūsų name gyvena trys. Jeigu turėtume balkoną, gal irgi būtume pagalvoję apie panašų variantą. Balkoną turi Jacekas, tačiau jis ten nieko neaugina, apskritai kiaurą dieną miega ir tik vakare kartais iškėblina su reikalais. Kartais jį kamuoja liūdesys, jis nori gerti ir verkti. Tada brolis, lyg būtų jo geras draugas, eina guosti. Kai Jacekas nemato, nugvelbia iš jo kambario kokį nors daiktelį, kurį paskui parduoda. Nors tas, niekšas, net ir sielodamasis, išlieka akylas.
Grįžusi iš stoties, persirengiu naminiais rūbais ir einu į bendrą virtuvę, kur pūpso krūva baltų, užvakar šaltienai virtų kaulų. Reikia ruošti vakarienę, tačiau visur betvarkė ir tarp taukuotų lėkščių stirtų sunku rasti tinkamų indų. Brolis iš miesto parsibeldžia kaip tik tuo metu, kai baigiu kepti blynus. Jis amžinai alkanas ir ryja kaip devyniagalvis slibinas. Kol vakarieniauja, atklibinkščiuoja Jacekas, pasirodo, visą tą laiką lindėjo kambaryje. Atrodo apsvaigęs, akys paraudusios kaip triušio. Su manimi net nepasisveikina, ištiesia ranką broliui, spusteli ir sako:
– Nori mano kambario? Padovanočiau.
Jacekas – tas bjaurus, skupidla, narkomanas – suokia, kad galėtume lengvai gauti jo kambarį, nes artimųjų giminių nebelikę. Viską užrašytų broliui, jei tik jis padėtų jam sutvarkyti vieną reikaliuką. Jacekas pastato ant stalo butelį ir išsitraukia iš chalato kišenės rūkalų. Įsikiša tarp geltonų dantų suktinę, brolis pasilenkia per stalą, paslaugiai pridegdamas išsipešusią jos uodegėlę.
Negaliu pakęsti Jaceko, turbūt labiausiai dėl to, kad jis visada mane ignoruoja, tarsi būčiau tuščia vieta. Tik kartą, kai naktį viriau kaulus šaltienai, atsibeldęs į virtuvę ilgai žiūrėjo į kunkuliuojantį puodą. „Jums reikės mokėti už dujas, visą naktį verdat“, – pagrasino.
Brolis sako, kad Jacekas kadaise buvo žymus muzikas – kažkuo grojo arba dainavo. Lyg ir turėjo šeimą, turbūt visi žuvo arba jį paliko, nes, kai buvo skirstomasi gyvenamais plotais, jis gyveno šiame name vienas. Jam apie keturiasdešimt, o gal penkiasdešimt – nešioja ilgą, netvarkingą barzdą ir prie kiaušo prisiplojusius, ilgus pelės kailio spalvos plaukus. Amžinai pagiringas. Kartais pas jį ateina iš pažiūros dar visai padoriai atrodančių draugų, atneša kažko medžiaginiuose maišeliuose. Gal buvusių gerbėjų? Jei tokių dar apskritai yra, nes žmonių galvose dabar kiti dalykai. Kai prasigyvensiu, aš irgi atrodysiu padoriai, o gal net ir prabangiai. Miestas greitai atsistatys, vėl atidarys mokyklas. Jei tik bus iš ko, mokysiuosi kokio nors amato.
– Eik į kambarį! – nutraukia mano mintis brolis.
Kadangi jis vyresnis ir įsivaizduoja esantis už mane protingesnis – nors taip nėra – paprastai jam nesipriešinu. Nueinu į mudviejų gūžtą – kadaise baltos sienos apgraužtos snarglių žalumo pelėsio, vietoj brangaus šviestuvo ant laido kabo plika elektros lemputė. Viename gale mano čiužinys, kitame – brolio. Keli krepšiai su mūsų asmeniniais daiktais ir kartoninė dėžė, kurioje laikomi įvairiausi daikteliai, skirti parduoti.
Įlendu į patalus nenusirengusi, iškart nulūžtu. Sapnuoju, kad vaikštau traukinių stotyje ir pardavinėju gėles, ryškiai raudonais, mėsingais žiedais. Prie manęs prieina Liusė ir mes pradedame aistringai bučiuotis. Jos burna primena kondensuoto pieno indelį, kurį laižau sėdėdama ant bordiūro priešais neveikiantį fontaną. Šviečia saulė, gera. Prabundu nuo šviesos ir bruzdesio – uždegęs šviesą kambaryje brolis, kuičiasi mano krepšyje.
– Ką darai? Nelįsk, ten mano! – pasipiktinu.
– Jacekui bloga, kur tavo peroksidas?
Peroksido turėjau visą litrą – buvau gavusi iš Alinos. Kadangi įvairiausių vaistų mieste trūko, laikiau nenumatytam atvejui arba mainams.
Jis randa butelaitį ir išbėga iš kambario, nuseku paskui. Jacekas guli ant purvinų virtuvės grindų, šalia tupi vaikinas iš kaimynystės, kurį pravardžiuojame Studentu.
– Žiodyk! – rėkia brolis.
Matau, kaip „studento“ rankos virpa, jam nepavyksta įvykdyti brolio komandos, tad jie liepia padėti man. Pasilenkiu prie rūgštimi ir prakaitu atsiduodančio kūno, įkišu pirštus į Jaceko burną ties lūpų kampais, tarsi mėginčiau priversti jį šypsotis. Pavyksta. Peroksidas kliuksi į pražiodytus nasrus. Sukliukinu visą. Jacekas gurkteli, brolis kartu su Studentu pagulto jį ant šono. Po akimirkos pro mėlstelėjusias lūpas prasiveržia baltos putos.
– Išsivemsi ir gyvensi, – plekšnoja užsimerkusiam Jacekui per petį Studentas.
Paskui brolis su Studentu tempia Jaceką į jo kambarį ir guldo  į lovą. Pirmą kartą pamatau, kaip atrodo kaimyno irštva. Iki lubų daiktų prigrūstos lentynos, antikvariniai baldai. Ant sienų prikabinėta visokiausių nuotraukų ir pakabukų.
– Saugok, – liepia brolis.
Jie su Studentu kuičiasi po Jaceko lentynas.
– Jis pats manęs prašė. Norėjo, kad neskausmingai jį pradanginčiau. Kad neskaudėtų ir būtų greitai. Galvojau, kad juokauja, – šnopuodamas kalba brolis.
– O gal jis prašė tavęs metaforiškai? – klausia Studentas, rankose vardydamas paauksuotą kardą.
– Šūdaforiškai. Sakau gi, nenorėjo pats, prašė manęs. Tik liepė padaryt greitai ir be skausmo. Tai aš atėjau pas tave ir tu davei man tų lašų.
– Galvojau, kad žiurkėms.
– Sakiau, kad Jacekui.
– Maniau, juokauji.
– Aš irgi netikėjau, kad jis gers. Bet atnešiau ir jis pagriebęs iš manęs susipylė į degtinę ir keliais maukais išgėrė.
– Ar parašė įgaliojimą, kad atiduoda savo kambarį mums? – lepteliu.
– Ką čia kliedi, durne? – pykteli brolis.
– Gal geriau jį nuvežt į ligoninę? – klausia Studentas.
– Aha, ir prisidaryt sau bėdos. Jeigu nori, tai pats ir vežk. Gavo peroksido, išsivėmė, išsigulės ir vėl bus kaip naujas.
Pasiėmęs kelis Jaceko daiktelius brolis liepia man saugoti ligonį, o pats pažada greitai grįžti. Apžiūrinėju Jaceko kambarį – randu kelias nuotraukas, kuriose jis jaunas. Jaunas irgi negražus, bet kažkoks puošnesnis, laimingesnis. Yra ir visokių diplomų, knygų. O kur koks nors instrumentas, jeigu jau buvo muzikantas? Nematyt. Išsitraukiu spalvotą žurnalą – vartau, kol suima miegas.
Jaceko lova dvigulė, nutariu likti kambaryje, tad atsigulu ir užsnūstu kitam gale. Atrodo, tik trumpam atsijungiu, o tada prabundu nuo jo švokštimo. Jaceko akys stulpu, pro burnos kraštą tįsta tamsiais raudona gysla. Pašoku iš lovos, bėgu į virtuvę, šaukdama brolį, bet butas tuščias. Kelias akimirkas svarstau, ar verta bėgti į kiemą kviesti kaimynų. Tik prisidaryčiau bėdos. Parbėgu į Jaceko kambarį, dabar jo kūnas kratosi lyg gavęs elektros srovės, gerai, kad bent akys užmerktos. Man atrodo, kad jis jau viena koja ne šioj žemėj ir dabar nebegali išeiti, todėl baisiai kankinasi. Ištraukiu iš po jo sušutusios galvos pagalvę ir užmetu ant veido, tada pagriebiu antklodę, sumaigiusi į gniužulą užmetu ant viršaus. Jis tebekreta, man net ima atrodyti, kad dar labiau kankinasi, tad prislegiu tą gniutulą visu kūnu. Jaučiu, kaip jis spurda, maldamasis po storu patalynės sluoksniu, tarsi kūdikis ramstydamasis į šiltą gimdos sieną. Iš kur tiek jėgų?
Kai nurimsta bijau atidengti jo veidą, nors mirusių per šiuo metus mačiau tiek ir tiek. O, štai žiūrėti į Jaceką nesinori. Vaikštau pirmyn atgal koridoriumi. Pusę dvylikos išgirstu duryse sukamą raktą – tai brolis. Išklausęs mano pasakojimą apie Jaceko mirtį, jis supyksta:
–  Ką padarei, durne, ką padarei? Būtų gi pasveikęs!
Jis trenkia man antausį. Gal ir nestipriai, bet apsiverkiu ir išbėgu iš namų. Tik išėjusi į lauką matau, kad pabėgau su naminiais rūbais – kelnėmis, su išdriskusiu praskiepu, purvinu, Jaceko mirtimi įsisunkusiu bliuzonu. Einu nelygiomis gatvėmis, norėdama prasmegti skradžiai žemę, kai beveik kaktomuša susiduriu su Liuse. Šįkart ji geresnės nuotaikos, klausia, kaip sekasi. Vėl pravirkstu, o ji tokia graži, kvepianti muilu, nusipudravusi veidą, mėlynę paslėpusi po saulės akiniais, stovi prie manęs susirūpinusi. Paprašau Liusės pagalbos, mainais pažadėjusi keletą dalykų, kurie ją galėtų dominti. Ji galvoja, galop numoja ranka ir sako, kad jeigu tikrai noriu, eitume tuoj pat.  
Pėdiname iki upės, jaučiu, kad Liusei manęs gėda, nes atrodau šlykščiai, be to ir smirdžiu, pati užuodžiu. Prie upės statomas tiltas – vienas iš belaisvių prižiūrėtojų – mano draugės vyras. Esu kartą jį mačiusi turguje. Gana vaikiškos išvaizdos, apvalia galva, pūstais žandais. Toks negalėtų nė musės nuskriausti. Jis pamoja mums, kai prieiname su Liuse, kuri perduoda vyrui pietus ir pasivedėjusi jį atokiau papasakoja apie mane.
– Rinkis, kurio nori? – mosteli į belaisvius.
Žiūriu į būrelį dirbančių žmogystų. Visi atrodo paliegę ir lėti.
– Šito, – sakau besdama pirštu į ilgšį, pliku viršugalviu.
– Tik grąžink iki rytojaus ryto, – paliepia Liusės vyras.
Gaunu pultelį ir trumpą instrukciją – jeigu belaisvis bėgtų – spausti raudoną mygtuką ir antkaklis jam ant kaklo nutvilkys elektros srove. Geltonu mygtuku galima reguliuoti srovės stiprumą, o žalias antkaklį išjungs. Belaisvis piktai dėbtelėjo į mane, tarsi vesčiausi jį į katorgą.
– Man reikės, kad padėtum išnešti lavoną, už tai gausi šaltienos ir kavos, – sakau tam ilgšiui, kai einame gatve. Jis kažką sumurma svetima kalba, aiškiai nesuprato, ką jam sakiau.
Einame skersgatviais, prisibijau, kad kas nors pamatys ir įskųs arba belaisvis pabėgs. Kita vertus, jis neturi kur bėgt. Ištiesiu jam ledinuką, kurį randu bliuzono kišenėje, jis tylėdamas paima ir išsyk įsikiša už žando.
– Namuose gausi dar, – sakau jam nutaisiusi draugišką miną.
Regis, belaisviui irgi linksmiau, jis netgi galantiškai praleidžia mane pirmą pro laiptinės duris. Lipu laiptais ir man vis labiau gaila Jaceko, to sušvinkusio nelaimėlio, į kurio namą atsikraustėme su broliu. Mudu esame blogi žmonės, kuriems reikėtų atgailauti ir gal netgi nebeužimti vargšo Jaceko kambario. Tikiuosi pavyks surengti bent jau mažutėlaites laidotuves, pakviesti šventiką, gal netgi rasti giedotoją. Iš mūsų pusės būtų gražu. Ak, turėjome jį išsaugoti, juk dar ne tokius išgelbėja, ar ne?