Naujienos
Šiandien Alytaus kraštotyros muziejuje vykstančioje konferencijoje „Alytaus krašto šviesuolių portretai“ Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė skaitė pranešimą apie šviesaus atminimo mūsų kolegę Rasą Petkevičienę:
RASOS PETKEVIČIENĖS PUOSELĖTI ATMINIMO SODAI. AR IŠSAUGOSIME?
Prisipažinsiu – manau, kad man teko gan nelengva užduotis – nes šis pranešimas ne tik apie šviesų žmogų, kolegę, be jokių išlygų daug nusipelniusią mūsų miesto kraštotyrai bei kultūrai apskritai, tačiau ir apie išties unikalią asmenybę, neabejotinai vadintiną Alytaus sąžine bei garbe, kuri daugelį metų, ko ne iki pat savo išėjimo, buvo labai arti.
Taigi – Rasa Petkevičienė - ilgametė Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės bibliotekininkė, joje besidarbavusi bene 35 –erius metus, 2014 metais, jau po išėjimo į tobulesnį pasaulį, pelniusi Alytaus miesto kultūros ir meno premiją už viso gyvenimo darbus.
Ji gimė 1953-aisiais Ūdrijoje, pedagogės Birutės Abromavičiūtės ir biologo Juozo Muraškos šeimoje. Nuo 1961-ųjų jos vaikystės metai jau bėgo Alytuje, čia baigė I vidurinę mokyklą. Po to - studijos Vilniaus universitete. Nepaisant tėvo noro matyti ją medike, visgi pasuko humanitarinių mokslų link. Norėjo studijuoti lituanistiką, bet išgąsdino konkursas, tapo bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės studente. Po studijų trumpai dirbo Alytaus rajono viešojoje bibliotekoje (dar name su liūtukais, Vilniaus gatvėje). O visą likusį jai skirtą profesinį gyvenimą, nuo 1978-ųjų, ji susiejo su jau minėta ligoninės biblioteka – tuomet - Lietuvos medicinos bibliotekos filialu, kuris, vėlgi dėl jos asmenybės unikalumo (didžia dalimi), išvengė liūdno daugybės mūsų šalies ir miesto žinybinių bibliotekų likimo, t. y. liko nesunaikintas per didįjį bibliotekų naikinimo vajų prichvatizacijos eros pradžioje - Lietuvai jau paskelbus nepriklausomybę.
Senieji alytiškiai puikiai prisimena, kur ji buvo, kaip atrodė didžiąją to laiko dalį – priplėkusios patalpos rūsyje šalia ligoninės valgyklos, kur kampe prie durų stovėjo senas pianinas, keli gyvenimo taip pat „nualinti“ foteliai su staliuku, amžinai apkrautas popieriais Rasos darbo stalas ir knygos. Daug knygų. Ant sienos - Maironio portretas, Kudirkos atvaizdas. Regis, įstumta į tokią nelabai pavydėtiną aplinką, Rasa turėjo visas sąlygas tapti eiline niurgzla, kurių tuomet aplink buvo daug – nepatenkinta juokingai mažu atlyginimu, į jokias „funkcijas“ neįrašytomis papildomomis prievolėmis – pavyzdžiui, protokoluoti gamybinius medikų susibūrimus, o dar ta neviltin stumianti aplinka, o vėliau – ir nepabaigiamų reorganizacijų, rekonstrukcijų vajų sudirgintų žmonių - tiek medikų, tiek pacientų, neišvengiamos emocinės įtakos.
Tačiau vietoj to Rasa pasirinko kur kas prasmingesnį buvimą. Ir veikimą - ČIA IR DABAR. Būdama tikra dvasios aristokrate, kuri niekad neleisdavo sau paniekinamai, iš aukšto bendrauti su „paprastu“ žmogumi, erudite, turinti ne tik iškalbą bet ir pakankamai unikalią bendravimo ir susikalbėjimo su žmonėmis dovaną, ji netruko susidraugauti tiek su techniniu ligoninės personalu, seselėmis ir slaugutėmis, tiek ir su senosios kartos gydytojais, dar menančiais legendinio daktaro Stasio Kudirkos epochą šioje ligoninėje. Taigi, būtent per tai į jos profesinį gyvenimą atėjo kraštotyriniai ne tik pačios ligoninės, bet ir apskritai Alytaus medicinos istorijos tyrinėjimai – nuo pat jos užuomazgų carinės Rusijos valdymo laikais.
Vienoje iš savo publikacijų Alytaus naujienose Rasa Petkevičienė prisipažįsta: „Ligoninės bibliotekoje pradėjau dirbti labai jauna, tokia nedrąsi pelytė, avansu labai daug iš medikų besitikinti. Ėmiau domėtis ligoninės istorija, o didžiųjų asmenybių gyvenimai mane tiesiog IŠTIKO – visai netikėtai, iš gyvenimo smulkmenų, senųjų alytiškių prisiminimų. Paskui panorau pasidalinti atradimais, išnešti juos į platesnį kultūrinį kontekstą. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad labai aiškiai jutau asmenybių deficitą. Jutau, kad su mumis kažkas darosi.(„Didžiųjų asmenybių gyvenimai mane tiesiog IŠTIKO“. - Alytaus naujienos, 2004, lapkr. 12, p. 4).
Rasa po kruopelytę renka senųjų medikų atsiminimus, nuotraukas, dokumentus, iki pat išėjimo anapilin artimai bendrauja su šviesios atminties daktare Rita Kiguoliene, kitais vyresniosios kartos medikais. Visa ta naujai atkapstomų faktų ir vaizdų maišalynė sugula į unikalų archyvą. Perleista dar ir per jos atvirą širdį bei aštrų protą, vis dažniau virsta Alytaus naujienose, Glūkoidų bloge, kartais – ir mūsų profesinėje spaudoje pasirodančiomis publikacijomis, kurių ir šiandien, tiesą sakant, negaliu skaityti be jaudulio – tiek daug jose pačios Rasos vidinės gilumos, jau nekalbu apie elegantišką minties ir žodžio valdymo meistrystę.
Pirmasis Alytaus gydytojas Juzefas Belinskis, legendinis Alytaus daktaras Stasys Kudirka, dabar jau jo vardu besivadinančios šios ligoninės statytojai - gydytojas Povilas Norkus bei architektas Stasys Taškūnas – tai vardai, kurie pagaliau įsitvirtino ne tik „tikrųjų“, tuos laikus dar menančių alytiškių sąmonėje, bet pagaliau buvo tinkamai pagerbti miesto mastu - ne be Rasos Petkevičienės, sąžiningosios ir atkaklios Alytaus medicinos istorijos metraštininkės - kruopštaus ir atsakingo, darbo.
O kur dar apibendrinta publikuota informaciją apie pirmąsias sveikatos priežiūros užuomazgas Alytuje, medicininį aptarnavimą tarpukario Lietuvos laikotarpiu, sovietiniais metais...
Beje - Rasos archyve (apie jį ir bibliotekos likimą dar kalbėsiu ir kiek vėliau) daug medžiagos ir apie sveikatos priežiūrą Alytuje tragiškaisiais karo ir pokario metais bei Alytaus medikus tremtyje, – šio darbo, deja, ji nespėjo baigti taip, kaip buvo sumaniusi. Bet kiek gyvųjų liudininkų apklausta, kiek jų atsiminimų spėta užfiksuoti!!!
Būtent dėl Rasos Petkevičienės (taip pat - gydytojos Ritos Kiguolienės, kitų senųjų miestelėnų) neabejingumo sumažėjo ir apleistų, neįvardintų alytiškių medikų kapų kauburėlių senosiose miesto kapinaitėse: karo metu mirusio gyd. Povilo Zizo, NKVD sunaikinto ir užkasto ligoninės sode rezistento, tuberkuliozės ligoninės darbuotojo Juozo Laboko.
Ar ligoninės 90–mečio jubiliejus, ar gydytojo Stasio Kudirkos gimimo šimtmetis – visur Rasos pilna – rengia ir skaito pranešimus konferencijose, tvarko, dėlioja medžiagą jubiliejinės ligoninės kronikos stendui, iki šiol solidžiai pasitinkančiam lankytojus įstaigos hole. Nė kiek neabejoju, kad ir didžioji dalis medžiagos, panaudotos dokumentiniam filmui „Devyni ligoninės dešimtmečiai“ (Jį lengvai rasite youtube kanale ar ligoninės tinklalapyje) yra po kruopelytę Rasos surinkta, patikslinta, apibendrinta.
Bevartydama kuklų leidinuką, kurį ji sudarė Stasio Kudirkos 100–mečio jubiliejaus proga, neapleidžia mintis - kokia gili, informatyvi, dokumentuota, nuspalvinta jos asmenybės žavesio būtų šios gydymo įstaigos 100-čiui skirta knyga, kurią tarsi planuojama išleisti 2018 –aisiais, jeigu ją būtų rengusi pati Rasa. Deja...
Kitas Rasos darbo baras, jau niekaip nesusijęs su pareigomis, už kurias jai buvo mokamas standartinis bibliotekininko atlyginimas už standartinių bibliotekininko „funkcijų“ atlikimą – „medicinos techninio paveldo“, kaip dabar įprasta vadinti - eksponatų kaupimas.
„...būsimą ligoninės muziejų pradėjau kaupti dar... Raudoname kampelyje (taip ji vadino savo senąsias bibliotekos patalpas - str. aut). Užrakinau ir tempiau viską, ką tik pavykdavo išgelbėti. Padėjo daugybė gerų žmonių, ypač esu dėkinga ligoninės energetikui Rimui Navikui, kuris visuomet man pašnibždėdavo, ką kuriame kampe ruošiasi išmesti, padėjo perkelti daiktus į naujas patalpas. Daug vertingų asmeninių daiktų dovanojo patys medikai, bei jų artimieji. Be galo daug informacijos ir eksponatų atrado gydytoja Rita Kiguolienė. Pusė muziejaus – per jos atkaklumą. Kol kas šiuos eksponatus tik sustabdžiau laike, savo eilės laukia aprašymai, tik tada daiktai prakalbės ir įgis tikrąją muziejaus eksponatų vertę...“ („S. Pinkevičienė. Rasos Petkevičienės atodangos“. - Alytaus naujienos, 2008, geg. 31, p. 9). Šiuos žodžius Rasa rašė jau žinodama, kad sunkiai, greičiausiai net nepagydomai serga...
Bet drąsiai galiu teigti, kad ir šį likimo smūgį ji sutiko labai stoiškai, neleido sau ištižti – atsiremdama į savo gilų tikėjimą ir į darbą, kurio prasmingumu neabejojo niekad. Juolab, kad neseniai išsipildė jos daugelio dešimtmečių svajonė ir „Rasos biblioteka“, kaip ją mes visi vadinom, persikėlė į naujas, renovuotas patalpas. Žinom, kiek atkakliai ji pati šito siekė, kiek slenksčių numynė, kad tos svajonės taptų realybe. Tačiau ji pati didžiąją dalį nuopelnų už tai buvo linkusi priskirti savo ilgametei bičiulei ir bendražygei ligoninės istorijos dėlionėje, daktarei Ritai Kiguolienei.
Taigi 2004–aisiais Alytuje atsirado nedidelė, bet jauki, moderni medicinos biblioteka. Kartu su senosiomis knygomis čia ir nauji kompiuteriai, interneto skaitykla, kurioje – prieiga prie daugelio specialiųjų duomenų bazių medicinos klausimais, paiešką kuriose įvaldyti pirmiausiai teko pačiai Rasai, jauki erdvė pasibuvimams. Čia pat pagaliau atsirado vieta ir prideramos eksponavimo galimybės tiek metų kruopščiai rinktam, unikaliam medicinos muziejui (analogiški, beje, ir šiandien tebėra tik Vilniuje ir Kaune).
„Medicinos informacijos centras su kultūriniu kontekstu – mažyčiu muziejėliu – tokią mano bibliotekos viziją lėmė baimė dėl surinktų eksponatų likimo, jei manęs staiga neliktų“ („S. Pinkevičienė. Rasos Petkevičienės atodangos“. - Alytaus naujienos, 2008, geg. 31, p. 9) – kalbėjo Rasa korespondentei Saulei Pinkevičienei bene 5 metai iki savo išėjimo. Ir išties – per tuos dar likimo skirtus metus Rasos dėka čia dar vyko gražių dalykų - ir poezijos skaitymai, ir knygų pristatymai. Daug ekskursijų prigužėdavo iš kitų miestų pasižvalgyti po jaukiai išdėliotą „muziejėlio“ ekspoziciją. Tik labai jai širdį skaudėjo, kad vietos medikams senbuviams nelabai, deja, terūpėjo prieiga prie naujausios elektroninės informacijos – žmonės buvo užsiėmę kitais, žemiškesniais reikalais.
O paskui laikas ir likimas padarė savo. 2013-aisiais Rasos nebeliko. Jau bene tris metus užrakinta ligoninės biblioteka, neprieinami visuomenei ir R. Petkevičienės sukaupta medicinos istorijos ekspozicija bei dokumentų archyvas.
Natūralu, kad žmonėms parūpo – kas bus ir su pačia biblioteka, ir, juolab, su Rasos sukauptais daiktais ir archyviniais dokumentais. Kurį laiką tai vis buvo klausimai, į kuriuos nebuvo jokio, ne tik kad optimistinio atsakymo. Kaip žinia, kvalifikuoti darbo ieškantys bibliotekininkai Alytaus gatvėmis tuntais nevaikšto, tad operatyviai, juolab – adekvačiu lygiu, pakeisti Rasos Petkevičienės jos darbo vietoje paprasčiausiai nebuvo kam, medikams – savi, visiškai suprantami prioritetai. Kasdienybės rutina ir tempai įtraukė ir visus kitus žmones, kurie realiai suprato Rasos jau nuveiktų darbų svarumą miestui – ne tik ligoninei.
Tačiau, šiuo atveju, tas prabėgęs neva „tuščias“ laikas buvo ir savotiškas sąjungininkas, leidęs apmąstyti įvairius variantus ir ligoninės administracijai, kurioje irgi buvo žmonių, nepamiršusių Rasos Petkevičienės bibliotekos reikalų, ir tai mūsų miesto visuomenės „kultūringajai“ daliai, kuri irgi suprato tiek ekspozicijos, tiek nebaigto tvarkyti, sisteminti rankraščių, fotografijų, kitų dokumentų archyvo išliekamąją vertę. Ne tik ligoninės, bet ir viso miesto istorijai, kurios neatsiejama dalimi, buvo ir tebėra pačios ligoninės ko ne šimtamečio gyvavimo dokumentuoti puslapiai.
Šios artėjančios datos kontekste Rasos Petkevičienės kraštotyriniai darbai tapo aktualesni patiems medikams. Svarstyti įvairūs variantai ir vizijos – nuo bibliotekos, kaipo ligoninės padalinio, atgaivinimo - papildant veiklą įvairiomis naujomis funkcijomis, iki ekspozicijos eksponatų bei archyvų perdavimo muziejininkams, pačios bibliotekos veiklos negaivinant. Tačiau, kaip dažnai būna tokiais atvejais, svarstymų lauke atsirado ir trečiasis galimas variantas, kurį visiškai neseniai Jurgio Kunčino viešajai bibliotekai pasiūlė S.Kudirkos ligoninės direktorius Artūras Vasiliauskas.
Jo esmė – ligoninė panaudos pagrindais pasirengusi perduoti patalpas Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos žinion, kad ši, savo ruožtu, čia steigtų savo filialą. Apsvarsčius visus galimus už ir prieš, apsisprendėme, kad netrukus kartu su S. Kudirkos ligoninės direktoriumi kreipsimės į miesto vadovus bei politikus dėl leidimo tokį filialą steigti.
Mat papildomo finansavimo toks variantas pareikalautų itin kuklaus – jo prireiktų vos keliasdešimties kvadratinių metrų patalpų komunalinių išlaidų padengimui. Visa kita – jau bibliotekos rūpestis: atlikus tam tikrus pakeitimus bibliotekos etatų struktūroje, archyvo tvarkymui (kas, mūsų požiūriu, itin aktualu) pasitelkus J. Kunčino viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros centro specialistus, o ūkinio ir techninio aprūpinimo reikalams taip pat atitinkamai įveiklinus kitus miesto bibliotekas aptarnaujančius padalinius bei kitas vidines galimybes, tikrai įmanoma šią biblioteką ne tik kad formaliai atgaivinti, bet suteikti jos veiklai naujų, šiandienos situacijoje aktualių impulsų.
Juolab, kad gyvenimas nestovi vietoje, o įdomių, išties svarstytinų pasiūlymų radosi ir Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės bendruomenės viduje. Tarp šios įstaigos projektų vadybininkės Linos Ivoninienės siūlomų idėjų - bibliotekos patalpos -jauki interaktyvi vieta medikų, ypač slaugos personalo ir rezidentūros studentų, žinioms atnaujinti, sveikatos klausimų problematikos lauke besidarbuojančių nevyriausybinių organizacijų viešai veiklai, jų renginiams plačiajai visuomenei - su atitinkamos tematikos metodinės literatūros fondu ir prieiga prie specializuotų duomenų bazių internete. Galų gale – medikams taip pat aktualu turėti vietą kad ir trumpalaikiam poilsiui, atsipalaidavimui nuo jų darbą lydinčio darbinio ir psichologinio streso. O ir ekspozicija, primenanti, kad viskas, kas čia vyksta, turi šimtametę istoriją, galbūt leistų ir jiems kiek kitu kampu pažvelgti kad ir į šiandienos kasdienę rutiną.
Tokiu būdu, sujungus tai, kas jau sukurta bei informacijos sisteminimo bei sklaidos specialistams papildomai padirbėjus, ne tik alytiškiams bet ir miesto svečiams galų gale atsivertų Rasos Petkevičienės sukaupta istorinė medicinos technikos ekspozicija, kaip jau minėjau – viena iš itin nedaugelio tokių Lietuvoje. Taigi Alytus taptų įdomus kitiems dar viena savita galimybe visuomenės edukacijai, kurią, be jokios abejonės, galima būtų drąsiai įtraukti į miesto kultūrinio turizmo maršrutus.
Laikui bėgant – ne tik šioje vietoje, bet ir internetinėje erdvėje yra realios galimybės atverti sutvarkytus, tiesa, dar daug papildomo darbo reikalaujančius alytiškės medicinos istorijos archyvus, pradžiai bent jau juos aprašius, susisteminus, ir įtraukus į mūsų bibliotekos elektroninį kraštotyros katalogą. Vienu ar kitu momentu aktualius teminius fragmentus šiandien jau realu viešinti virtualių parodų bei kitais elektroniniais formatais.
Kitaip tariant – sujungus, racionaliai paskirsčius išteklius, sutelkus medikų. bibliotekininkų, istorikų, neabejingos miesto šviesuomenės kompetencijas bei įvairias projektinio finansavimo galimybes, išties įmanoma pasiekti, kad išvardintos, o ir naujai kilsiančios vizijos taptų prasminga Alytaus realybe. Manau, jau pribrendom suvokimui, kad Rasos Petkevičienės daugiametis įdirbis tikrai pajėgus pasitarnauti miesto savitumui išryškinti ir vertas gilesnio nagrinėjimo ir kuo platesnės sklaidos.
Galų gale – pačios Rasos Petkevičienės rašyti ir įvairiuose šaltiniuose publikuoti tekstai, kurių daugumą kitaip, nei ganėtinai aukštos prabos eseistika, pavadint liežuvis neapsiverstų. Jie tikrai verti to, kad būtų surinkti ir publikuoti vienoje vietoje. Ne taip jau ir svarbu, ar spausdintoje knygoje, ar elektroniniu pavidalu. Nes juose – ne tik jau mano dažnai minėtos medicinos istorijos atodangos, bet ir gilūs pamąstymai apie žmogiškosios esmės ir būties prasmes, ir bendrakultūrinės įžvalgos, dar ir šiandien aktualios tiems, kuriems, kaip ir Rasai, „tebeskauda“ visų mūsų Alytus.
Kadangi būtent šiandien, kai vyksta ši konferencija, minime istoriniuose šaltiniuose užfiksuotą Alytaus tapsmo miestu datą, o visa kita, viliuosi, linksma, popsiniu šurmuliu ir šiokiu tokiu chaosu nuspalvinta šventinė fejerija prasidės tik artėjat savaitgaliui, leisiu sau pacituoti kelias Rasos Petkevičienės mintis:
Pasaulis – didelis kaimas, perpildytas žmonių, praradusių dvasinės priklausomybės jauseną, dėl to negalinčių rasti sau vietos. Miestietiška sąmonė prasideda dialogu su savuoju miestu, t.y. jo pažinimu ir intelektualiniu įforminimu. Miestas turi būti mano atpažintas ir kultūriškai įvardytas, nes visų pirma jis yra mano pačios patirties reiškinys bei jos laukas. Gimtasis miestas man visų pirma yra dvasinės priklausomybės forma; ir nesvarbu, kokiame pasaulio krašte bebūčiau, begyvenčiau, visur ir visada jausiuos alytiškė. (...) Čia vėl grįžtu prie bauginančio klausimo(...): kas atsitiko ar gali atsitikti mano miestui, mano mažajai tėvynei, mano dvasinio gyvenimo formai? Nejau jis iš tikrųjų virsta tik fizine buvimo vieta, t.y. beprasmiu ir nužmogintu miestu be tikrų miestiečių?
(Pamąstymai apie miestą ir miestiečius - Alytaus naujienos, 2002, birž. 8, p. 9)
....belakiodami po platų ir margą svietą, mes dažnai pražiopsome kas nuostabaus, linksmo ir įdomaus vyksta mūsų pašonėje.
(Parko sekta, Glūkoidai, 2010 m. sausio 27, https://glukoidai.wordpress.com/2010/01/27/parko-sekta/)
Mes nesame susaistyti ryšiais, kuriuos, kai tik norim, galim nutraukti, ir kai užsimanom – vėl atnaujinti. Mes esame susipynę ir persipynę šaknimis.
(Skrajutė broliams miestelėnams dėl Anzelmo Matučio namų. - Glūkoidai, 2010 m. sausio 8, https://glukoidai.wordpress.com/tag/anzelmas-matutis/
Ieškau galimybių sujungti savosios kultūrinės patirties epizodus su prieš mus gyvenusių kultūriniais klodais . Nežinau, nuo ko tai priklauso. Galbūt nuo mano individualių savybių, o gal nuo kokių kompleksų, bet į bendrą kultūrinę savojo miesto erdvę aš patenku, t.y. užmezgu santykį su juo atrasdama tylius ir kuklius, bet kūrybingai išsiskleidusius praėjusius gyvenimus. Juose tveria vienišumas ir amžinybė. Jų dalininke ir aš galiu tapti, jei patiriu jauseną, kuri anaiptol nėra patogi. Tai panašu į atgailą ar katarsį, į savotišką džiaugsmą ar keblumą, liūdesį ar paguodą. Tą jauseną aš pirmą kartą išgyvenau „aptikusi“ gydytojo Vasilijaus Stepanovo gyvenimą („Alytaus naujienos“, 2000 m. balandžio 27 d.). Nuo tada ir visi kiti panašūs gyvenimai man neduoda ramybės, nes per jų atradimą aš įgaunu integralumo jausmą ir pradedu dialogą su savuoju miestu...
(Pamąstymai apie miestą ir miestiečius. - Alytaus naujienos, 2002, birž. 11, p. 5)
Ir paskutinė citata, kurią laikyčiau Rasos Petkevičienės - alytiškės bibliotekininkės, kraštotyrininkės, intelektualės dvasiniu testamentu visiems mums:
„Gyvenimas yra dovana – kaip neprašant duodama, taip neklausiant ji gali būti atimta. Tai supranti ribiniais gyvenimo momentais, kai nubyra visi niekai, užpildantys tam tikras dvasios tuštumas. Įvairios ambicijos, puikavimasis prieš kitus. Turtas, prabangūs daiktai, gigantomanijos. Norėčiau, kad iš manęs nebūtų atimtos mėgstamos knygos, mylimi autoriai ir esminiai ryšiai su pačiais brangiausiais žmonėmis. Laimingas gyvenimas – žinia kvailiams, svarbus tik prasmingas gyvenimas. Kiekvienam žmogui privalu įsivardyti savojo gyvenimo prasmę. Jei žinosi, kodėl gyveni, ištversi bet kokį kaip“. („S. Pinkevičienė. Rasos Petkevičienės atodangos“. - Alytaus naujienos, 2008 05 31)
Giedrė BULGAKOVIENĖ,
Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė
Birželio 6-10 dienomis vyko jaunųjų bibliotekos specialistų gerosios patirties mainai Pabaltijo šalyse, kuriuose dalyvavo ir mūsų bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Dovilė Smolskaitė. Kelionės metu jaunieji bibliotekos specialistai lankėsi Latvijos nacionalinėje, Latvijos universiteto, Siguldos miesto, Valmieros jungtinėje, Pernu mokyklos, Talino centrinėje, Estijos nacionalinėje, Tartu ir Preili miesto bibliotekose. Kiekviena aplankyta biblioteka savaip stebino bei žavėjo savo dydžiu, dizainu, istorija, veiklomis. Pavyzdžiui, maloniai nustebino Siguldos miesto biblioteka, kurios darbuotojos papasakojo, jog lietuvių vaikų literatūros knygos yra vienos skaitomiausių ir mėgtamiausių jų bibliotekoje.
Latvijoje vyko susitikimai su Latvijos bibliotekininkų draugijos nariais, Estijoje – su jaunaisiais bibliotekų specialistais, kurių metu vyko apskritojo stalo diskusijos. Buvo aptartos vienos svarbiausių ir aktualiausių temų: atstovavimas bibliotekai, įvairių veiklų viešinimas, sėkmingas bibliotekos bendradarbiavimas su verslo partneriais, elektroninės bibliotekos paslaugos. Visi dalyviai pasidalijo savo sukaupta patirtimi, aptarė iškylančias problemas ir galimus jų sprendimo būdus, vieni kitiems davė patarimų.
Kelionė buvo smagi ne tik profesine, bet ir kultūrine prasme. Gerosios patirties mainai suteikė naujų idėjų būsimoms veikloms ir projektams, leido iš arčiau pamatyti svečių šalių bibliotekų gyvenimą.
Kas tai? Jaukus, reguliariai vykstantis susibūrimas, kuriame aptariamos įdomiausios perskaitytos knygos.
Kas gali dalyvauti? Šiame klube laukiami visi visi, maži ir dideli, kurie yra perskaitę aptariamą knygą.
Kur ir kada įvyks? Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (adresas: Seirijų g. 2, Alytus), 2016 m. birželio 22 d., trečiadienį, 15 val.
Ką atsinešti? Šypseną, pamąstymus ir, esant galimybei, aptariamą knygą.
Kontaktai pasiteirauti: Išmaniosios jaunimo erdvės savanorė Vakarė Saulėnaitė, el. p. Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript., tel. 8 629 71808
Lietuvos apskričių viešosios bibliotekos vaikus ir jaunimą kviečia dalyvauti netradiciniame socialiniuose tinkluose vyksiančiame konkurse #vasarasuknyga. „Vasara su knyga“ – tai knygų skaitymai ir kultūros renginiai, skirti Bibliotekų metams paminėti. Bibliotekų metus globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Konkursui #vasarasuknyga kviečiame filmuoti ir fotografuoti vasariškas akimirkas, praleistas su knyga, atostogų fone fiksuoti skaitymo malonumo momentus. Šiuo konkursu siekiame skatinti vaikus ir jaunimą skaityti, dalytis su bendraamžiais skaitymo rekomendacijomis, ugdyti skaitymą kaip laisvalaikio pomėgį.
Įamžintas akimirkas siųskite el. paštu Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript. ir viešinkite socialiniame tinkle „Facebook“ arba socialiniame dalijimosi nuotraukomis tinkle „Instagram“, naudodami groteles (hashtag)#vasarasuknyga. Konkurse kviečiame dalyvauti vaikus ir jaunimą iki 29 metų. Konkurso laikas: nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 15 d.
#vasarasuknyga nugalėtojai bus apdovanoti vertingais prizais – planšetiniu kompiuteriu, fotoaparatu ir USB laikmena. Nugalėtojus rinks 7 narių vertinimo ekspertų grupė: po vieną narį iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskričių viešųjų bibliotekų, du nariai – profesionalūs fotografai. Nugalėtojai bus apdovanoti 2016 m. rugsėjo 8 d. skaitymų „Vasara su knyga“ baigiamojo renginio metu Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje.
Siunčiamų nuotraukų skaičius neribojamas, tad dalinkimės vasaros skaitymo džiaugsmais su draugais!
Ką Jums reikia padaryti?
- Įamžinti vasaros akimirką su knyga (galimos įvairios raiškos, dydžio, formato nuotraukos, video siužetai naudojant vaizdo koregavimo programas);
- Siųsti el. paštu Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript. parašant savo vardą, pavardę arba slapyvardį, el. pašto adresą, palikti trumpą komentarą-pavadinimą ir trumpai pristatyti pasirinktą knygą;
- Įkelti ją į Vasara su knyga „Facebook“ arba „Instagram“ paskyrą naudojant groteles #vasarasuknyga.
Dalyvių laukia vertingi prizai! Neribotai siųsk vasaros atostogų akimirkas iki rugpjūčio 15 d.!
Daugiau informacijos apie „Vasara su knyga“ rasite ČIA
Birželio 13 d. 14 val. Seimo Parlamento galerijoje bus pristatyta nuotraukų ir dokumentų paroda iš alytiškių asmeninių archyvų „Tremčių geležinkeliai“. Autentiškų liudijimų ekspozicija iš Alytaus atvežama Seimo nario Juliaus Sabatausko iniciatyva. Parodos pristatymo renginyje dalyvaus Alytaus meras Vytautas Grigaravičius. Istorines dainas atliks Alytaus tremtinių choras. Paroda veiks iki birželio 27 dienos.
Parodoje „Tremčių geležinkeliai“ - nuotraukos iš alytiškių šeimų albumų. Surinkus šiuos autentiškus liudijimus, pakvietus žmones dar ir papasakoti apie savo artimųjų skaudžiąsias patirtis, išryškėjo, nors ir fragmentiškai, dokumentuota, įvairialypė pačiame Alytuje ar apylinkėse gyvenusius (tebegyvenančius) žmones ištikusių represijų mozaika. Į kvietimą bendradarbiauti rengiant šią parodą atsiliepė ne tik vyresniosios kartos žmonės, bet ir tremtinių anūkai bei proanūkiai. Kiekviena iš 25 atskleistų ir šioje parodoje pristatomų istorijų - kupina dramatizmo.
Nuotraukas pateikė ir atsiminimais apie savo artimuosius su pasidalino alytiškiai Gabrielė Ambroževičiūtė (pagal senelės Rasos Petkevičienės surinktą medžiagą), Juozas Baltulionis, Vlada Barauskienė, Aldona Batiuškienė, Gražina Bozienė, Giedrė Kesylytė - Bulgakovienė; Jūratė Fedaravičienė, Rimvydas Jonynas, Albinas Jurgelionis, Marytė Labukaitė, Labukienė - Alekšiūnaitė, Emilija Liaukutė, Marytė Platūkytė, Agnė Petravičienė, Monika Pocevičiūtė, Vidmantas Rutkauskas, Lina Jakinevičiūtė - Rutkauskienė, Elvyra Stasiukynaitė, Algis ir Danutė Tarasevičiai; Kęstutis Tamulevičius.
Parodos rengėjos Violeta Skudrienė ir Giedrė Bulgakovienė, realizuodamos šią idėją, susidūrė su nemenkais iššūkiais. Pakankamai daug kalbintų žmonių, nepaisant to, kad jau ketvirtį amžiaus gyvename nepriklausomoje šalyje, kuri yra ES ir NATO narė, atsisakė dalyvauti parodoje, motyvuodami... baime. Buvo, be abejo, ir tokių, kurie nė iš tolo nenorėjo prisiminti patirtų represijų skaudulių.
Kita problema – bent kelioms šios parodos „istorijoms“ žmonės pateikė atrankai itin daug medžiagos – faktiškai kiekvienai jų galima parengti po didelę atskirą parodą. Tačiau ir kiekviena trumputė, ant mokyklinio sąsiuvinio lapo surašyta ir keliomis nuotraukomis iliustruota skaudžioji šeimos istorija rengiant parodą buvo ne mažiau vertinga ir jaudinanti.
Organizatoriai:
Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka
Tremtinių ir partizanų palikuonių asociacijos Alytaus skyrius
Rėmėjai:
Alytaus miesto savivaldybė
Alytaus spaustuvė
Parodos kuratorės:
Giedrė Bulgakovienė
Violeta Skudrienė
Dizainas ir maketavimas
Robertas Bartkevičius
Alytus - tam tikra prasme unikalus Lietuvos miestas, didžiausios mūsų krašto upės perkirstas į dvi dalis. Lietuvoje yra dar trys miestai, išsistatę abipus Nemuno, bet jų branduolys visada buvo viename krante (Kauno ir Druskininkų – dešiniajame, Prienų – kairiajame), o kitapus upės – tik priemiesčiai. Kas kita – Alytus. Dabar pagrindinė jo dalis yra Suvalkijos pusėje, kairiajame Nemuno krante. Tačiau ilgus amžius dominavo dešiniakrantė miesto dalis, vadinamasis Pirmasis, arba Vilniškis Alytus. Ir šimtus metų šių dviejų miesto pusių nejungė joks tiltas – susisiekti būdavo galima tik valtimis arba keltu.
Tik 1892 metais buvo pastatytas pirmas tiltas per Nemuną ties Alytum – vadinamasis Kaniūkų tiltas. Čia ir prasidėjo mūsų miesto tiltų istorija, kurioje bene įspūdingiausias - 1899 metais pastatytas nepaprastai aukštas geležinkelio tiltas. Karo negandų sugriautas ir ne kartą vėl atstatytas, dabar jis atgimė kaip pėsčiųjų ir dviratininkų tiltas. Birželio 4 dieną įvyko šio tilto, miestelėnų pavadinto Baltosios rožės vardu, atidarymas.
Birželio 3 dieną 13 val. Jurgio Kunčino viešoji biblioteka pakvietė miestelėnus susipažinti su Alytaus tiltų istorija. Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) į mūsų miestą atvežė parodą „Alytaus tiltai ikonografijoje“ iš Henriko Kebeikio kolekcijos. Henrikas Adolfas Kebeikis – kelių statybos inžinierius, kolekcininkas, visuomenės ir politikos veikėjas. Savo darbinėje biografijoje jis keletą metų skyrė ir Alytaus keliams, o 1967 m. kartu su kitais specialistais prisidėjo prie Alytuje karo metais sugriauto Juozapavičiaus tilto atstatymo. 2004 m. H. Kebeikis išleido knygą „Žvilgsnis į Lietuvos tiltus“.
Parodoje „Alytaus tiltai ikonografijoje“ – daug informatyvios dokumentinės medžiagos apie keturis mūsų miesto tiltus. Ekspoziciją bibliotekoje (Seirijų g. 2) bus galima apžiūrėti iki birželio 30 dienos.
Išeivis iš JAV, dailininkas Jerry A. Moreau supažindina alytiškius su savo kūryba. Birželio 2 d. 17 val. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) pristatyta šio autoriaus tapybos darbų paroda „Arti gamtos“. Paveikslus bus galima apžiūrėti iki liepos 30 dienos.
Jerry A. Moreau užaugo vaizdingoje Šiaurinės Kalifornijos kaimo vietovėje. Jerry nuo ankstyvų metų išsiskyrė iš kitų vaikų kūrybingumu ir vaizduote. Dar pradinėje mokykloje jis susidomėjo literatūra, vizualiniais menais ir muzika. Įsitraukęs į folk muziką, jis puikiai įvaldė bandžą ir prisijungė prie vietinės gospel grupės. Tačiau palaipsniui viską nusvėrė tapytojo talentas – Jerry sulaukdavo vis daugiau užsakymų, o meno mėgėjai ieškojo jo kūrinių savo kolekcijoms. Dveji metai, praleisti Jeloustono Nacionaliniame parke, laukinės gamtos ir gyvūnijos apsuptyje, tapo stipriu impulsu pasukti į dailę, nors tuo laikotarpiu Jerry išgarsėjo muzikuodamas su bluegrass grupe.
Studijos pas gamtos dailės korifėjus Jerry A. Moreau atskleidė daug meistriškumo paslapčių. Pastaruoju metu Jerry sukurti gamtos paveikslai – iš pirmo žvilgsnio kasdieniški, tačiau atskleidžia daugybę smulkių momentų, kurie dažnai lieka nepastebimi eilinei akiai. Dailininkas sako, kad gamta ir gyvūnija supa mus lyg savaime suprantamas reiškinys, nors turėtų būti visiškai kitaip.
Nors tapyba ir netapo Jerry A. Moreau profesija, tačiau išliko kaip hobis ir gyvenimo aistra. Įsikūręs Vilniuje su žmona Jūrate (beje, turinčia dzūkiškų giminės šaknų), Jerry pasinėrė į tapybą. Autoriaus darbus galima rasti privačiose ir visuomeninėse kolekcijose.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė virtualią parodą „Juozas Aputis. Švytinčio krūmo beieškant“, skirtą prozininko, kritiko, vertėjo Juozo Apučio (1936–2010) 80-osioms gimimo metinėms paminėti.
Parodoje eksponuojamas J. Apučio kūrybinis palikimas, saugomas Nacionalinės bibliotekos fonduose: knygos, jo sudaryti ir redaguoti leidiniai, kūrybos vertimai į anglų, suomių, vokiečių, čekų, italų, prancūzų, slovakų kalbas. Eksponuojamos ir prozininko verstos knygos. Parodą papildo Juozo Apučio atsiminimai ir pokalbiai, literatūra apie jo kūrybą, fotografijos iš šeimos archyvo, kūrinių garso įrašai.
2011 m. Nacionalinė biblioteka buvo parengusi virtualią paroda „Juozas Aputis: novelė yra varpų skambėjimas“, skirtą 75-osioms prozininko gimimo metinėms.
Dėkojame Virginijai Aputienei už bendradarbiavimą rengiant parodą.
Parodą parengė Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkė–vyriausioji bibliotekininkė Nijolė Matusevičienė.
Virtuali paroda „Juozas Aputis. Švytinčio krūmo beieškant“
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inf.
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
Paskutinį gegužės sekmadienį praūžė jau XIII-oji menų šventė „Skambantis spalvų miestas“. Šventė, kaip ir kasmet, buvo skirta Tarptautinei vaikų gynimo dienai paminėti. Prie renginio tradiciškai prisijungė ir Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius, kuris pakvietė mažuosius (ir ne tik!) kūrybiškai ir linksmai praleisti popietę. Renginio metu, kartu su bibliotekininkėmis, mažieji spalvino įvairius animacinių filmų personažus, piešė kreidelėmis piešimo lentoje, skaitė spalvingas pasakų knygeles, atliko įvairias užduotėles, stebėjo šokio bei muzikos pasirodymus ir mėgavosi sausainiais bei skania arbata. Džiaugiamės kartu su visais puikiai praleistu laiku ir tikimės dar ne kartą pasimatyti „Vaikų šalyje“!
Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.
Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje apsilankė rašytoja, poetė, dramaturgė Laura Sintija Černiauskaitė ir literatūrologas, rašytojas, eseistas, kritikas VU doc. dr. Regimantas Tamošaitis. Šie du autoriai - ne tiems, kurie knygas gliaudo kaip saulėgrąžas, tingiai gulinėdami saulės atokaitoje. Šis šeiminis tandemas kuria ir gyvena giliai, jautriai. Literatūrinių pašnekesių vakaras alytiškiams neprailgo – svečiai ne tik paskaitė įdomiausius savo kūrybos momentus, tačiau ir atvėrė kuriančių asmenybių būties užkulisius.
Laura Sintija Černiauskaitė už jautrumo ir gyvenimo dramų kupiną kūrybą vertinama skaitytojų bei literatūros kritikų. Jau pirmasis rašytojos romanas „Kvėpavimas į marmurą“ autorei pelnė Europos Sąjungos literatūrinę premiją, romanas „Benedikto slenksčiai“ įvertintas Kazimiero Barėno premija, o už romaną „Medaus mėnuo“ autorei atiteko Jurgos Ivanauskaitės premija.
„Man sunku skaityti Lauros atskleidžiamas tragedijas, bet viską perleidžiu per save. Tai – žmogiško jautrumo temos“, - sakė Regimantas Tamošaitis.
Laura Sintija Černiauskaitė, išleidusi devynias prozos ir vieną poezijos knygą, jau ir pati tarsi iš šalies gali įvertinti subtilius savo kūrybos kelio vingius. „Riba tarp vaizduotės ir realybės yra keistas dalykas. Anksčiau man buvo svarbu tik vidinės veikėjų istorijos, o dabar tampa svarbios ir vietos, kurias anksčiau stengdavausi tarsi apdumti, kad kiekvienas skaitytojas galėtų įsivaizduoti jas savaip. Užaugau siaubingame daugiabutyje. Tik dabar, su „įsišaknijimu“ senelių žemės lopinėlyje, pradėjau norėti, kad į mano kūrybą ateitų tikrovė. Vaizduotėje tikrovė „perverda“, transformuojasi, tampa kita, bet kažkokie jos segmentai lieka, - renginio publikai atviravo rašytoja. - Man duota rašyti. Ir niekur negaliu nuo to pasidėti.“
„Iš tiesų, meno paskirtis – išlaisvinti sielą. Tuo pačiu ir literatūros, – teigė Regimantas Tamošaitis. - Profesionalumas literatūroje, mano supratimu, yra mirtis. Gaila, kad kai kurie žmonės turi taip eksploatuoti save, kad pragyventų.“
Regimantas Tamošaitis – literatūrologas, eseistas. Vilniaus universitete dėsto XX a. lietuvių literatūros istoriją, orientą lietuvių literatūroje, klasikinę lietuvių prozą. Įvairiuose Lietuvos miestuose rengia seminarus ir skaito paskaitas literatūros temomis. Nuo 2002 m. literatūros žurnalo „Metai“ Kritikos skyriaus redaktorius. Bendradarbiauja kultūrinėje spaudoje: „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“ ir kitur. Naujoje esė knygoje „Vien tik zuikiai naktyje“, pasitelkdamas ironijos, grotesko, paradokso stilistiką, analizuoja žmogaus situaciją permainingame šių dienų pasaulyje.
„Vien tik zuikiai naktyje“ – antroji mano esė knyga. Tačiau man pačiam artimesnė ankstesnioji – „Vitaminų pardavėjas“, nes joje – daugiau energijos, džiaugsmo, fantazijos, netikėtumo. Ji - paradoksali, nenuspėjama, žaisminga. Ji man geresnė už antrąją knygą, kurios turinio nesureikšminu kaip kūrybos. Čia (antrojoje knygoje) pradėjo rastis daugiau tikroviškų problemų, artimų dažnam žmogui. Atpažinimo fenomenas tarsi ir sukuria tą kūrinio vertę, nors tai anaiptol nėra kūrinio vertė. Tai – daugiau etinė knyga, o pirmoji – daugiau estetinė. Antrojoje – daugiau publicistinių momentų, bet aš su tuo jau „išdegiau“. Ką rašysiu paskui – nežinau“, – teigė R. Tamošaitis.
Paklausti apie gyvenimo ir kūrybos pilnatvę, abu rašytojai tiesiog papildė vienas kito minčių giją.
„Galvoju apie visagalį modernizmą, jau daug dešimtmečių vyraujantį literatūroje ir dažnai galvoju, kad jis yra dvasiškai išsisėmęs. Modernizmas siekia efekto, individo sureikšminimo. Kai noriu pailsėti nuo literatūros, imu ką nors iš senųjų autorių – Žemaitę, A. Čechovą. Dabar natūraliai norisi atsigręžti į tai, kas žmogų jungia su žmogumi. Svarbiausia jungtis - šeima. Šeimoje intensyviausiai atsiveria žmogaus galimybė mylėti ir aukotis“, - pamąstymais su publika dalijosi Regimantas Tamošaitis.
„Rašymas – palaiminga prabanga. Kurdamas, mylėdamas ir melsdamasis tu esi atviras tarsi šulinys. Kuo daugiau žmonių į širdį paimi, tuo esi pilnakraujiškesnis“, - pastebėjo L. S. Černiauskaitė.
„Arba renkiesi pinigus, arba dvasinį gyvenimą. Jeigu pasirinkai pastarąjį – nesiskųsk ir neverkšlenk“, – savo gyvenimo pasirinkimą atskleidė R. Tamošaitis.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotraukos
Gegužės 25 dieną Seime apsilankė keli šimtai pačių šviesiausių žmonių – aktyviausių bibliotekų skaitytojų iš visos Lietuvos. Bibliotekų metams paminėti skirtame renginyje pagerbti aktyviausi 2015 metų skaitytojai ir skaitomiausių knygų autoriai – Kristina Sabaliauskaitė ir Vytautas Račickas. Renginio dalyvius pasitiko šaunioji Kakė Makė.
Į margą Seimo svečių būrį įsiliejo ir alytiškės skaitytojos Leonora Cikanavičienė bei Kamilė Vaidogaitė. Šios dvi ištikimos knygų bičiulės 2015 metais perskaitė daugiausia Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos knygų suaugusiųjų ir vaikų kategorijose. Leonora ir Kamilė buvo apdovanotos Seimo atminimo dovanėlėmis.
Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Džoja Gunda Barysaitė)
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė virtualią parodą „Pareisiu su paukščiais...“, skirtą poeto, eseisto, vertėjo Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) 80-osioms gimimo metinėms.
Nacionalinės bibliotekos fonduose saugomas visas publikuotas kūrėjo palikimas jau buvo eksponuojamas parodose, surengtose poeto 60-mečio ir 75-mečio sukaktims paminėti dar jam gyvam esant.
Šį sykį siūlome susipažinti su 2012 metų ir vėlesniais leidiniais, knygose išspausdintomis bei poeto šeimos archyve saugomomis nuotraukomis, rankraščiais, paskaityti M. Martinaičio interviu, sužinoti jo nuomonę politiniais bei kultūros klausimais, „išgirsti“ prisiminimus apie kolegas, bičiulius, kūrėjus, gilintis į literatūrą apie poeto kūrybą. Atskirai išskirti leidiniai apie visiems žinomą, tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje populiarų M. Martinaičio poezijos personažą Kukutį: sudėti visi „Kukučio baladžių“ leidimai, vertimai į kitas kalbas, išleisti kompaktiniai diskai ir plokštelės su Vytauto Kernagio atliekamų dainų įrašais.
Dėkojame žmonai Gražinai Marijai Martinaitienei už galimybę parodoje eksponuoti nuotraukas iš asmeninio archyvo ir už komentarus jas aprašant.
Atskira padėka dokumentinio filmo apie M. Martinaitį autoriui – režisieriui ir operatoriui Algirdui Tarvydui, už leidimą demonstruoti jį Nacionalinės bibliotekos tinklalapyje.
Virtuali paroda „Pareisiu su paukščiais...“
Parodą parengė Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Sandra Kuliešienė
Lopšelio-darželio „Nykštukas“ bendruomenės kūrybos paroda
„Prikelkime daiktus naujam gyvenimui“
Paroda veikia 05 16 - 05 31 d.
Jaunosios kartos poetė Aušra Kaziliūnaitė, jau išleidusi tris ryškias knygas ir supurčiusi šiuolaikinės lietuvių poezijos tendencijas, aplankė Alytų. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko originalus vakaras-susitikimas su šia maištingos sielos moterimi. Renginyje skambėjo eilės ne tik iš laikinai paskutinio poezijos rinkinio „Mėnulis yra tabletė“ bet ir naujausi dar tik Facebook terpėje skaitytojams atveriami eilėraščiai. Rutuliojosi spontaniškas, neformalus, netikėtų posūkių vis įgaunantis autorės ir publikos pokalbis.
Aušra Kaziliūnaitė, tamtyč tiesiai iš Vilniaus atsivežusi porą žiūrovų, apsidraudė nuo galimai Alytuje susirinksiančių nuobodylų. Tačiau salė buvo pilnutėlė. Manote, kad žiūrovų vietas okupavo pro plaukų užuolaidas aštriai žvilgčiojantis jaunimas? Ir vėl apsirikimas. Publikoje buvo galima pamatyti ir diedukų preciziškai išlygintais baltiniais, ir tiesia nugara sėdinčių, skrupulingai rankinukus gniaužiančių moteryčių. Aušra Kaziliūnaitė veikiausiai net nesitikėjo, kad jos poezijos gerbėjų rate – tokia įvairovė.
Be abejo, atsitiktiniam alytiškiui, patekusiam į šį renginį laisvu nuo protestų prieš prekybos centrus laiku, būtų kiek keblu. Šokiruojamoji A. Kaziliūnaitės poezija, su kiekviena teksto eilute verčianti protą ir vaizduotę pašėlusiai suktis – šifruoti autorės paspęstus kodus ir mįsles, greičiausiai, ne kiekvienam patogi. Susirinkusieji į renginį gliaudė kampuotą A. Kaziliūnaitės sarkazmą, ironiją ir netgi juodąjį humorą. Salėje kur ne kur šmėkščiojančios trapių sielų būtybės stoiškai ištvėrė eilėraščius, kuriuose minimas smegenų ir rankų valgymas.
Greitai pagavusi Aušros Kaziliūnaitės pradėtą klausimų-atsakymų „tenisą“, publika pasiūlė autorei išbandyti visokius smagius eksperimentus: skaitomo eilėraščio turinį papildyti Alytaus aktualijomis, vietoj baisių žodžių visur sakyti „džemas“, perskaityti eilėraštį be raidžių „i“, perskaityti eilėraštyje tik raides „i“ ir t. t.
Kiekvienas Aušros Kaziliūnaitės eilėraštis – svaiginantis gylis skaitytojo interpretacijoms. Pasak Kasparo Pociaus, ši poetė, pasitelkdama afekto būseną, klyksmą, perteikia nepasitenkinimą dėl to, kaip organizuojamas ir tvarkomas šiandieninis pasaulis.
Paskaitykime ištrauką iš eilėraščio „Mėnulis yra tabletė“:
(...)
tyla yra tabletė
su grioveliu
per vidurį
tame griovyje gulėdamas
kažką vapa
girtas laikas
niekada neklausk
kas iškasė šitą griovį
kas iškasė mums šią dieną
kas sukalė jos dantyse
spurdantį paukštį
PERLAUŽK
(...)
Avangardistinė Aušros Kaziliūnaitės poezija persmelkia filosofine galia, skaitytoją drastiškai išplėšia iš patogaus būvio. „Ji kuria tikrą minų lauką,“ – teigia K. Pocius.
Alytiškių publikai Aušra Kaziliūnaitė pasisakė neturinti vaizduotės. Tuomet ši poetė, ko gero, kurdama naudojasi kažkuo, kas prasideda, kai vaizduotė nukeliauja neįsivaizduojamai toli...
O tu? Ar nesi tabletė su grioveliu per vidurį?..
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotraukos
Saulėtą gegužės 12 dienos rytmetį Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filiale vyko edukacinė pamoka - kūrybinės dirbtuvės „Smėlio terapija“. Lopšelio-darželio „Boružėlė“ auklėtoja Milda Urbanavičienė mokino lopšelio-darželio „Volungėlė“ ugdytinius, kaip iš spalvotų smėlio smiltelių pasigaminti paveikslėlius.
Pamokos pradžioje auklėtoja Milda Urbanavičienė vaikus supažindino su paveikslėlių iš smėlio gamybos subtilybėmis. O tada vaikai kibo į darbą, prasidėjo tikras kūrybinis procesas. Maži piršteliai pylė smėlį, kirpo, klijavo ... Mažieji gamindami paveikslėlius pasitelkė vaizduotę. Vaikų paveikslėliuose ančiukai ne tik geltoni, bet ir rausvi, žali, saulė gali būti mėlyna, o sraigė violetinė... Vaikų fantazija išties beribė, todėl paveikslėliai gavosi nepaprastai spalvingi, kūrybiški.
Mažyliams labai patiko gaminti paveikslėlius iš spalvoto smėlio, tai tarsi vasara prie jūros, kada gali statyti fantastiškas smėlio pilis... Šis užsiėmimas tikra terapija ne tik mažiesiems, bet ir suaugusiesiems, juolab , kad smėlio pilys prie jūros išlieka tik trumpam, o spalvoto jūros smėlio paveikslai gali džiuginti ilgai. Lopšelio-darželio „Volungėlė“ vaikučiai džiaugėsi, kad jų namuose „apsigyvens“ tokie fantastiškai gražūs, pačių rankomis pagaminti kūrybiniai darbeliai.
Vidzgirio filialo inf.
Buvęs JAV prezidentas G. Bush'as, sakė, kad būdamas septyniolikos perskaitė romaną vien tam, kad įrodytų sau, kad yra kantrus. Tačiau mūsų skaitytojams turėtų būti lengviau dėl geriau žinomo istorinio konteksto, įdomių užuominų apie Lietuvą ir Vilnių.
Beje, prieš paimant į rankas vieną storiausių pasaulio romanų verta pamatyti visas šešias BBC serialo, filmuoto Vilniuje, serijas! Skaityti bus tikrai lengviau.
Su pirmu tomu gali susipažinti ir čia - http://bit.ly/KarasIrTaika
Visi kiti lauks skaitmeninėje „Vyturio“ bibliotekoje, prie kurios prisijungsi su savo mobiliuoju įrenginiu užsukęs pas mus į svečius.
Kur: www.vyturys.lt
Foto: Saulius Žiūra
Jau ketvirtąjį kartą Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius organizuoja edukacinį projektą „Kas pasakė, kad skaityti nuobodu ir nemadinga?!!“. Šio projekto tikslas – sudominti vaikus kuo įvairesne kūrybine veikla, skatinti vaikų kūrybiškumą ir saviraišką, pasitelkiant įvairias meninės edukacijos priemones.
Šiandien startavo pirmasis šio projekto renginys – muzikinis spektaklis-žaidimas „Aplink pasaulį“, kurio metu Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje svečiavosi iš Vilniaus atvykęs „Labaiteatras“. Šis spektaklis – tai kelionė aplink pasaulį, kurioje daug muzikos, fantazijos šėlsmo ir žaidimų. Mažieji žiūrovai patys tapo šios kelionės dalyviais – laivo, oro baliono, lėktuvo kapitonais ir netgi aplankytų šalių gyventojais. Kartu su „Labaiteatro“ aktoriais mažieji žiūrovai nukeliavo į Suomiją, kur užsigrūdino tikroje suomiškoje pirtyje, užsuko į Angliją ir šios viešnagės metu pasimokė gražių manierų bei mandagumo. Prancūzijoje juos pasitiko mados namų įkūrėja, kuri atskleidė mados paslaptis, Italijoje išmoko itališkos virtuvės gudrybių, o galop visi kartu nukeliavo net ir į Afrikos džiungles, kur turėjo apsiginti nuo egzotiškų gyvūnų. Apkeliavę visą pasaulį, mažieji atrado labai seną ir amžiną tiesą: visur gerai, bet namuose – geriausia!
Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.
Gegužės 7-ąją praūžė šeimų šventė „Gera gyventi Alytuje“ 2016! Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius džiaugiasi, kad galėjo tapti tokios gražios šventės dalimi! Sulaukėme gausaus būrio mažųjų šventės dalyvių! Kartu piešėme, spalvinome, darėme įvairias užduotis, skaitėme knygeles, žaidėme Twister'į ir labai smagiai praleidome laiką!!! O tų, kurie nesuspėjo mūsų aplankyti šventės metu, visada laukiame vaikų bibliotekoje!! Iki kitų smagių susitikimų!
Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus inf.
