Jautrus žydų berniuko pasakojimas rado kelią į alytiškių širdis
Pavasario spalvoms siaučiant už lango, į Jurgio Kunčino viešąją biblioteką rinkosi alytiškiai, panorę giliau panirti į žydų kultūrą ir istoriją, kurioje – daugybė skausmo užuolankų. Gyvai ar iš rašytinių dokumentų mus pasiekiantys neeiliniai šios tautos liudijimai kaskart sukrečia iš naujo.
Bibliotekoje tąkart įvyko „Beigelių popietė“, kurios metu buvo pristatyta unikali knyga - Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“. Renginyje dalyvavo knygos vertėjas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius, poetas, literatūrologas dr. Mindaugas Kvietkauskas, knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė ir ypatinga viešnia - Lietuvos žydų bendruomenės narė Galina Vyšniauskienė.
Renginyje pristatytas Vilniaus geto metraštininku vadinamo Icchoko Rudaševskio dienoraštis išleistas dvikalbe knyga – jidiš ir lietuvių. Penkiolikmetis paauglys Icchokas, vos pradėjus skleistis jo gyvenimui ir literatūriniam talentui, turėjo būti nužudytas Paneriuose su visa savo šeima. Likimas beveik taip ir susiklostė. Tik su viena vienintele išimtimi – I. Rudaševskio pusseserei Sorei Vološin pavyko išlikti gyvai. Ji pabėgo į mišką, kur, patekusi į partizanų būrį, sulaukė mūšių dėl Vilniaus pabaigos. Saugesniu laikotarpiu Sorė atėjo į „maliną“ – gete įrengtą slėptuvę, kurioje vylėsi rasianti savo artimuosius. Tačiau aptiko tik keletą pabirų nuotraukų ir pusbrolio taip brangintą dienoraštį, besimėtantį dulkėse. Taip šie autentiški Icchoko Rudaševskio užrašai pateko į teisingas rankas ir pirmiausia buvo publikuoti Izraelyje jidiš kalba. Vėliau dienoraštis buvo išleistas hebrajų, anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Užtruko daugiau nei 70 metų, kol Lietuvos žydų bendruomenės pastangomis ši knyga buvo išleista ir lietuviškai. Dienoraščio originalas saugomas Niujorko JIVO institute, kuris suteikė teisę publikuoti originalius dienoraščio vaizdus ir naudotis originaliu rankraščio tekstu.
Renginio svečiai Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje susirinkusiai publikai pateikė daugybę įdomių minčių, tad vertėtų paminėti nors keletą iš jų.
Knygos vertėjas dr. Mindaugas Kvietkauskas atskleidė įdomias sąsajas tarp Jurgio Kunčino, jo vardo bibliotekos ir Icchoko Rudaševskio:
„Pažinojau Jurgį Kunčiną asmeniškai – teko redaguoti jo tekstus. Jurgis Kunčinas kūrė Vilniaus miesto poeziją. Jis prakalbino tą erdvę, kuri daugeliui iš mūsų buvo nebyli. Jurgio Kunčino aprašytas Vilnius – tai žmonių istorijos ir įvairios gijos, kurios labai susipynusios tarpusavyje. J. Kunčino Vilnius – tai ir žydų istorijos. Ir štai, šito vaiko istorija atveda čia – į J. Kunčino vardo biblioteką.“
„Icchoko Rudaševskio knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ pasirodymas – labai svarbus įvykis mūsų kultūrai. Tai – vienas žymiausių pasaulyje vaiko parašytų holokausto liudijimų. Tai nėra tik įvykių atpasakojimas. Tai – ir išgyvenimai, ir jausmai, ir labai įdomūs geto vaizdai. Tai talentas, kuriam likimas neleido pasireikšti“, - kalbėjo M. Kvietkauskas.
Knygų iliustracijų meistrė – dailininkė bei grafikė Sigutė Chlebinskaitė kukliai šyptelėjo, alytiškiams pristatyta kaip šiųmetė Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė, ir sutelkė visą dėmesį pristatomai knygai:
„Buvo sunku emociškai dirbti su šia knyga. Nes tai buvo darbas su nužudyto vaiko viltimi gyventi. Perteikti tą skausmą, kurį patyrė Icchokas ir visa tauta, pavyko apnuoginant knygą - ji be viršelio, be nugarėlės. Ši knyga – kaip būdas Icchokui toliau gyventi mūsų atmintyje. To dienoraščio labai reikia mums. Jo tekstai – genialūs. Knyga - labai jautri. Paskui reikia išmokti su tuo gyventi.“
Iš abiejų pusių verčiamos – pagal lietuvių ir žydų manierą – knygos dviejų kalbų tekstai susitinka jos viduryje. Knygoje pavaizduotas autentiškas Icchoko Rudaševskio portretas perskeltas per pusę, tarsi nebylus negrįžtamai nutrūkusio gyvenimo liudijimas. Reikia knygą atversti, kad abi berniuko veido pusės susijungtų tarsi savotiškas atgijimo, tekstuose pulsuojančios gyvybės, pasiekiančios kiekvieną skaitytoją, simbolis.
Gyvybę liudijo ir apie išsigelbėjimą nuo holokausto žiaurumų alytiškiams papasakojo Lietuvos žydų bendruomenės narė Galina Vyšniauskienė. Daugelį detalių ponia Galina pateikė, remdamasi kitų žmonių pasakojimais – mat iš Vilniaus geto ji buvo išnešta, dar būdama vienerių metukų. Lenkės auklės išgelbėta ir perduota kitai lenkų šeimai, gyvenusiai Žvėryne, ji išliko gyva ir nugyveno laimingą gyvenimą - kaip akibrokštą tiems, kas linkėjo jai blogo. Savo kraujo artimuosius Galina Vyšniauskienė surado Australijoje, jau sulaukusi garbaus amžiaus.
Publika nuščiuvusi klausėsi svečių atviravimų. Įspūdį dar sustiprino Mindaugo Kvietkausko skaitomos ištraukos iš Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“ abiem kalbomis – jidiš ir lietuvių.
Renginio pabaigoje salėje nusidriekė viliojantis kvapas. Tradiciniais pūstašoniais žydų riestainiais vaišino ir jų gaminimo paslaptimis dalijosi svetinga „Beigelių krautuvėlės“ šeimininkė.
Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Lina Kamorūnaitė padėkojo Žmogaus teisių centro projektų vadovei Simonai Gaidytei už informatyvų ir visapusišką renginį, atkleidžiantį žydų tautos likimo detales.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Nuotraukų galerija
