Justinas Marcinkevičius – poetas, kuris skleidė šviesą
Septyneri metai prabėgo po poeto Justino Marcinkevičiaus netekties 2011 m. vasario 16-ąją, bet jo atminimas vis dar ryškus ir gyvas. Pastaraisiais metais dienos šviesą išvydo dvi reikšmingos knygos – Justino Marcinkevičiaus kūrybos rinktinė „Amžiaus pabaiga“ ir poeto asmenybės bei kūrybos impresijų leidinys „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“. Abiejų knygų sudarytojas – literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės metu Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko literatūrinis vakaras „Šimtmečio vardai ir veidai“. Renginyje Valentinas Sventickas alytiškiams pristatė naujausias jo sudarytas knygas ir atskleidė dar ne visiems žinomų faktų apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą bei asmenybę.
Knygoje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ prisiminimais dalijasi šešios dešimtys žmonių – poeto dukra Jurga, rašytojai, visuomenės ir kultūros veikėjai, žurnalistai, pedagogai, mokslininkai, mokslo draugai. Vaizdų skalė atsiminimuose plati – nuo vaiko dienų iki saulėlydžio, nuo privataus gyvenimo iki dalyvavimo politikoje, Nepriklausomybės atkūrimo veiksme.
„Atsiminimų knygos parengimas ir darbas su ja buvo nelengvas – užtruko keletą metų. Šiek tiek pažindamas ir poetą, ir jo kūrybą, suradau nemažai galimų jo atsiminimų autorių. Į atsiminimų knygą susitelkia kolegų, rašto žmonių, politikų pasakojimai. Jau net bendraklasiams ir mokytojams matėsi, kad čia ne šiaip sau vaikas (J. Marcinkevičius) auga. Jau tada ryškėjo pirmieji jo kūrybiniai bandymai“, - pasakojo knygos „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ sudarytojas V. Sventickas.
„Ši knyga – kaip tik dabarties žmogui, kurį labiau traukia fakto literatūra. Justinas Marcinkevičius – harmoninga asmenybė. O rašyti apie prieštaringas asmenybes yra juk dėkingesnis darbas. Aš, kaip knygos sudarytojas, bandžiau išpešti, kad būtų kuo konkretesnis pasakojimas, kas pavertė knygą sodria, tiršta – joje daug informacijos. Ši atsiminimų knyga – žodžių paminklas Justinui“, - sakė V. Sventickas.
Rinktinė „Amžiaus pabaiga“ išleista serijoje „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“. Joje skaitytojams pateikiami žinomiausi Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai, poemos, drama „Mindaugas“, esė „Taburetė virš galvos“ bei kūrybą palydintys tekstai.
„Justinas Marcinkevičius – tai poetas, kuris skleidė šviesą ir mes su ta šviesa esame išlikę. Šimtmečiai neturėtų užgožti jo poezijos. Metams bėgant, lyrika gali įgyti visiškai naujų reikšmių. Knygoje yra baladžių poema „Devyni broliai“, aprėpianti neramaus pokario įvykius. Sunku suvokti, kad partinės priežiūros sąlygomis buvo galima išspausdinti tokius tekstus. Tais laikais Justinas Marcinkevičius į savo knygą įtraukė kažką apie Leniną ir taip mes turime tuos „Devynis brolius“, - pasakojo rinktinės „Amžiaus pabaiga“ sudarytojas.
„Į rinktinę įtraukiau ir draminę poemą „Mindaugas“. Tai - stiprus veikalas literatūros meno požiūriu ir labai stiprus dramiškai. Tuo laiku ir tomis sąlygomis atsirado poetas, kuris atvedė į sceną Lietuvą kaip valstybę, kuri turi savo vadovą. Poemos sumanymas kilo iš kovos už Lietuvą. Besilankydamas Prancūzijoje ir bendraudamas su Jeanu Pauliu Sartre'u Justinas išgirdo jį šokiravusį rašytojo patarimą: „Žiūrėk, jaunas žmogau! Joyce'as – pasaulinio masto rašytojas. Jeigu sieki tokio tikslo, rašyk kuria nors iš didžiųjų kalbų! Rusų, prancūzų, anglų...“ Po pokalbio sugrįžęs į Lietuvą Justinas Marcinkevičius per dvi savaites parašė „Mindaugą“, - teigė V. Sventickas.
„Justinas Marcinkevičius buvo kovotojas „už“, o ne kovotojas „prieš“. Pats užpultas niekada neatsikirsdavo. Ir visi tai žinojo. Tai – ir drąsos stoka, ir taikingo gyvenimo troškimas. Justinas Marcinkevičius labai sunkiai išgyveno įvairius puolimus. Būtinai perskaitykyte esė „Taburetė virš galvos“. Ir tada suprasite to labai dramatiško būvio visumą“, - sakė V. Sventickas.
Taburetės virš galvos jausmas, patirtas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, poetą Justiną Marcinkevičių lydėjo ne vienerius metus. Paradoksalu, kad žmogus, kurio dar gūdžiais 1974 metais sukurtas eilėraštis virto kultine, Eurikos Masytės atliekama daina „Laisvė“, patyrė daugiausia puolimų būtent paskutiniais savo gyvenimo dešimtmečiais, kai Lietuva jau iš tikrųjų gavo įkvėpti laisvės.
Iš tiesų, geriausiai apie autorių byloja jo kūriniai. Renginyje Alytuje ištraukas iš J. Marcinkevičiaus kūrinių skaitė Leokadija Sušinskaitė ir Audronė Jakunskienė. Radijo verti dramatiški ir jautrūs skaitymai dar kartą įrodė, kad J. Marcinkevičiaus kūryboje slypi tokie giluminiai klodai, kad iki dugno viską išsemti tikriausiai neįmanoma, o ir kiekvienam skaitytojui atsiveria vis kitokia potekstė ir savitas patyrimas.
Renginys, sujudinęs klausytojų esybes ir mintis, pasibaigė, tačiau šviesos potyris išliko. Pirmajame knygos „Amžiaus pabaiga“ priešlapyje literatūros kritikas Valentinas Sventickas suraitė tokį įrašą:
„Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekai ir jos lankytojams. Amžius pasibaigė, šviesa lieka. Saugokite ją.“
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotraukos
Nuotraukų galerija
