Laimės atsisakymas romane „Mūsų sielos naktyje“
Vėl trečiadienio vakaras. Vėl susirinkome Vidzgirio bibliotekoje. Ant stalo nedidelė knyga, kurios viršelį puošia rudeniški lapai. Taip simboliška: ruduo – krintančių lapų metas, ruduo – gyvenimo saulėlydis... Šiandien pasidalinsime mintimis apie K.Haruf romaną „Mūsų sielos naktyje“. Visoms jis paliko neišdildomą įspūdį kasdienišku paprastumu, kuris nuo pirmų puslapių įtraukia savo nuoširdumu ir gėriu.
Verčiant puslapius atrodo, kad pasaulyje išnyksta negandos ir vienatvės tamsa, o širdį virpinantys jausmai yra pasiekiami ranka. Edė Mur ir Luisas Votersas daugybę metų kaimynystėje gyvenantys Holto miestelio senbuviai. Jie abu vienui vieni – Edė palaidojo vyrą, Luiso žmona mirė. Įkopus į aštuntą dešimtį liko tik slegianti namų tyla ir stiprėjantis vienatvės jausmas. Abu būdami našliai jaučiasi vieniši ir vieną vakarą Edė savo kaimynui pasiūlo ateiti pas ją naktimis, pagulėti šalia ir pasikalbėti. Skaitant jųdviejų naktinius pokalbius atsiskleidžia labai daug gyvenimo išminties, patirties, prasmingų patirčių ir išvadų. Edė pasakoja apie savo šeimą, Luisas apie savo žmoną, apie klaidas, klystkelius. Pasiekę tokį amžių, kai jau nieko niekam nebereikia įrodinėti, draskytis, verstis per galvą, tetrokšta žmogiškojo artumo ir šilumos. Edei ir Luisui nerūpi, kad apie juos miestelyje jau sklando kalbos: „Aš jau nebekreipiu dėmesio, ką žmonės sako. Visą gyvenimą apie tai galvojau – gana. Daugiau nežadu“. Užtat jie atranda naują džiaugsmą gyvenimu.
Kalbant apie realistiškumą, K.Harufas knygoje paliečia ne tik garbaus amžiaus žmonių problemas, bet mažų bendruomenių ydas: čia tvyro pavydas laimei, su logika prasilenkiančios apkalbos. Iš esmės knygoje Holto miestelio vyresnio amžiaus bendruomenė save tarsi jau spėjo pasmerkti mirčiai, atsisakė savojo šanso išgyventi dar bent vieną gyvenimo akimirką ir atsidavė mirties laukimui. Rašytojas kalba apie žmonių santykius, požiūrį vieniems į kitus, paprasčiausią pagarbą, kurios neretai stokojame.
Knyga patiko gyvenimo išmintimi, branda alsuojančio išgryninto teksto, kurio neapsunkina nereikalingi siužeto vingiai ir sunkiau gvildenami simboliai. Kaip ir realiame gyvenime, taip ir šiame K.Harufo literatūriniame pasaulyje, laimė turi savo kainą, tenka vardan jos kažką paaukoti. Pasakojime išnyrantis Edės sūnaus atvaizdas primena, kad bendruomenėje asmeninė laimė yra neatsiejama nuo aplinkinių požiūriu į tai.
Rašytojas per savo personažus parodo, kiek mums, žmonėms, yra svarbūs aplinkinių atsiliepimai apie mus pačius, kaip mes stipriai esame šios nuomonės paveikti. Edės sūnaus Džino santuoka griūna, jis greitai atsiima sūnų ir uždraudžia bendrauti su močiute, nes ji elgiasi nederamai palaikydama nepadorius santykius su kaimynu, apie kuriuos žino visas miestelis. Nors visa šioji situacija pasakojama amerikietiškos kultūros kontekste, tačiau labai dažnai galime atpažinti ir mums, lietuviams, ydingų kultūrinių niuansų, moralinių veidmainiškų vertybių, kada stengiamasi aukoti asmeninę laimę ir džiaugsmą dėl giminių, kaimynų, miestelėnų požiūrio.
„O kas gyvenime gauna tai, ko tikisi?“ – klausia autorius. Edė pasirenka gyvenimą senelių namuose, paklūsta sūnaus reikalavimams. Toks jos sprendimas mus visas labai nuliūdino: kam įdėti tiek pastangų į santykius, jei jų atsisakoma... Žinote, kur šios istorijos grožis? Kad net ir senatvėje suvokus, kad jau niekas nebesvarbu ir reikia gyventi savo gyvenimą, žmogus vis tiek atsisako asmeninės laimės, suklumpa prieš finišo tiesiąją. Laimės atsisakymas romane „Mūsų sielos naktyje“ tampa esminiu gyvenimo apibendrinimu: be savo ribotumo ir klaidų mes nepatirtume tų sielos naktų, kurios, kad ir kokios šaltos ir liūdnos, sukuria kančios grožio tikrumo tyrumą ir iliuziją, kitaip sakant, jos viena kitai neprieštarauja, o tai ir yra gražiausia šioje knygoje – mes taip iš visos širdies trokštame gyventi laisvėje, tačiau vis tiek moralinių įsipareigojimų dėka renkamės gyventi vienatvėj: „ Ir pažvelgė pro langą. Stikle pamatė savo atspindį. Ir tamsą už jo...“
Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija
Nuotraukų galerija
